Po kelių bandymų Zameer Ali, jo sūnus ir brolis pagaliau buvo užkelti ant medinės valties denio. Ankstų rytą išsekęs 48 metų vyras kartu su giminaičiais išplaukė iš savo namų netoli Khairpur Nathan Shah miesto Pakistano Sindo provincijoje ieškoti gyvulių. Kadangi vanduo aplink juos vis gilėjo, jie buvo priversti plaukti net šešias valandas, pasiremdami tik bambukine lazda, dėl to jie gana greitai pervargo.
„Laikėmės įsikibę į elektros stulpą ir laukėme, kol kas nors padės, – pasakojo Z.Ali. – Iš visos širdies šaukėmės pagalbos... Kai niekas nesustojo padėti, galvojau, kad mirsime.“
Ši Sindo Dadu rajono vietovė yra neatskiriama nuo ežero, vanduo čia telkšo, kiek tik akys mato. Jo namas, kaip ir šimtai tūkstančių namų šioje vietovėje, buvo užlietas.
Nuo 5 iki 10 proc. 350 000 miesto gyventojų vis dar įstrigę užtvindytuose namuose. Tie, kurie turi galimybę, keliauja valtimis. Kiti plaukia potvynio vandenimis remdamiesi lazdomis, kad galėtų judėti. Nuotekos ir potvynio vanduo susimaišė į purvinai žalią spalvą. Interviu su vietos gyventojais atskleidė tokio masto nelaimės vaizdą, su kuria vyriausybė ir nevyriausybinės organizacijos nepajėgia susidoroti.
Birželio viduryje prasidėjusios liūtys nusiaubė didelę šalies teritoriją, nuplaudamos tiltus, kelius, gyvulius ir žmones. Trečdalis Pakistano teritorijos atsidūrė po vandeniu, žuvo daugiau kaip 1 250 žmonių, o dar apie 35 mln. vienaip ar kitaip buvo paliesti šios negailestingos gamtos stichijos.
Dadu ir kaimyninis Qambar Shahdadkot yra labiausiai nukentėję Sindo provincijos rajonai. Potvynio vanduo užliejo kilometrus besitęsiančius kelius, todėl daugelis aplinkinių miestų tapo nebepasiekiami. Be namų likę žmonės gyvena palapinėse bei laikinuose namuose pakelėse.
Dadu rajone žmonės skundžiasi, kad sekmadienį įvykęs didžiausio šalies gėlavandenio ežero Mančaro pralaužimas, kuris sumažino vandens lygį rajone, turėjo įvykti jau gerokai anksčiau, o vanduo iš Dadu turėjo būti nukreiptas į ežerą, o iš jo – į jūrą.
Kai Z.Ali išgelbėjusi valtis priartėjo prie pagrindinio Khairpuro turgaus Nathan Shah, Khalidas Hussainas – jaunas vyras su bambukine lazda rankoje ir daiktų manta ant galvos – priėjo prie jo ir užkalbino. Jis pasakojo, kad nėra jokių evakuacijos priemonių neturtingiems žmonėms, nesulaukiama jokios pagalbos.
„Vakar kartu su sergančiu tėvu tris valandas stovėjome šiame miesto kampe, tačiau gelbėtojai mano tėvui nepadėjo ir niekuo jo neaprūpino, – sakė jis. – Turėjome išsinuomoti valtį ir nusiųsti tėvą į netoliese esančią ligoninę gydytis. Visas miestas paskendęs, žmonės užstrigę savo namuose. Niekas iš vyriausybės neatvyko mums padėti“.
Kitas vietos gyventojas Khadimas Hussainas sakė, kad valdžia „mus laiko tarsi vabzdžius“.
„Esame įstrigę. Praradome visus savo daiktus. Mums reikia maisto, vaistų ir pagalbos“, – pridūrė jis.
Faisalas Edhi, labdaros fondo „Edhi foundation“ vadovas, teigė, kad nepaisant didelių fondo, vyriausybės ir kitų NVO pastangų, jiems bendrai pavyko pasiekti tik 10 % ar mažiau nukentėjusių žmonių.
„Žmonės, kurie išgyveno potvynius, gali mirti iš bado“, – perspėjo jis.
Daugelis miestų buvo nepasiekiami, o Indo greitkelis užtvindytas.
Medicinos studentė Saifullah Chandio sakė, kad bandė įsteigti pirmosios pagalbos stovyklą, kuri padėtų žmonėms, sergantiems per vandenį plintančiomis ligomis, tačiau negalėjo gauti finansinės paramos ir vaistų.
„Netrukus ištiks dar viena krizė, nes žmonės vis dažniau serga“, – sakė S. Chandio.
Už valandos kelio nuo Chairpuro Natanas Šahas valtimi priplaukė prie Superio pylimo, kur prieglobstį rado daugiau kaip 2 000 žmonių iš užtvindyto Nurang Čandio kaimo.
Allah Baksh Chandio pasakojo, kad kaimo gyventojai pabėgo dar rugpjūčio 28 d. naktį, ant pečių nešdamiesi tai, ką tik pajėgė susikrauti. Kai kurie turėjo ir maisto, tačiau dauguma jo negavo.
„Jaučiausi taip, tarsi mano širdis tuoj sprogs, – sakė A.B.Chandio. – Viskas, ką girdėjau, buvo žmonių verksmas dėl bejėgiškumo. Vaikai taip pat verkė, nes nesuvokė kas vyksta“.
Manzūras Ali, taip pat iš Nurang Čandio, pasakojo, kad palapines ir laikinus namus kaimo gyventojai pasistatė patys.
„Mums trūksta maisto, – sakė jis. – Valgome kartą per dieną. Mano dukra, kuriai vos dveji metai, nuolat karščiuoja, o čia nėra jokių medicinos įstaigų.“
Turtingos šalys sukėlė katastrofiškus potvynius Pakistane. Jų atsakas? Inercija ir apatija.
Ghulam e Kubra, laikydama sūnų šalia savęs, pasakojo: „Mums čia nieko nėra. Vaikai serga, o mes esame bejėgiai. Neturime švaraus geriamojo vandens, maisto ir vaistų. Nežinome, kaip mums toliau gyventi.“
Kai valties vairininkas pasakė, kad jau laikas išplaukti, priėjo ūkininkas Ali Bakšas ir pirštais parodė į potvynio vandenį, kuriame buvo auginami ryžiai ir kviečiai, bet jie jau buvo palaidoti ir suniokoti.
„Prieš kelis mėnesius nebuvo lietaus ir labai trūko vandens pasėliams, – sakė jis. – Meldėme lietaus. Tačiau kai palijo, tapome benamiais, o mūsų pasėliai buvo sunaikinti. Nieko nebeturime.“
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
