Balaklėjos gyventojai po pusmečio okupacijos nebemoka miegoti negirdėdami sprogimų

„Praėjusią naktį guliu atmerktomis akimis ir girdžiu, kaip vyras vartosi ir vartosi. Klausiu: kas yra? Sako: neužmiegu – trukdo spengianti tyla“, – juokėsi rugsėjo pradžioje iš rusų okupacijos išvaduoto Ukrainos miesto Balaklėjos gyventoja Svetlana Fedorina.

Vaizdai iš Balaklėjos.<br>E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Balaklėjos.<br>E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Balaklėjos.<br>E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Balaklėjos.<br>E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Balaklėjos.<br>E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Balaklėjos.<br>E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Balaklėjos.<br>E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Balaklėjos.<br>E.Butrimo nuotr.
Kai kurie namai nebetinkami gyvenimui.<br>E.Butrimo nuotr.
Kai kurie namai nebetinkami gyvenimui.<br>E.Butrimo nuotr.
Pardavėjos išgyvena, kad suėmus savininką dėl tariamo kolaboravimo jos gali netekti darbo.<br>E.Butrimo nuotr.
Pardavėjos išgyvena, kad suėmus savininką dėl tariamo kolaboravimo jos gali netekti darbo.<br>E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Balaklėjos.<br>E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Balaklėjos.<br>E.Butrimo nuotr.
Andrejus su kaimynais šioje laužavietėje gamindavosi maistą.<br>E.Butrimo nuotr.
Andrejus su kaimynais šioje laužavietėje gamindavosi maistą.<br>E.Butrimo nuotr.
Vienintelės per okupaciją veikusios parduotuvės sienos yra nusėtos skeveldrų, o šalia mėtosi bombos liekana.<br>E.Butrimo nuotr.
Vienintelės per okupaciją veikusios parduotuvės sienos yra nusėtos skeveldrų, o šalia mėtosi bombos liekana.<br>E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Balaklėjos.<br>E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Balaklėjos.<br>E.Butrimo nuotr.
S.Fedorina per okupaciją užmigdavo tik laikydama rankose dukros šeimos nuotrauką, nes tai ją ramino.<br>E.Butrimo nuotr.
S.Fedorina per okupaciją užmigdavo tik laikydama rankose dukros šeimos nuotrauką, nes tai ją ramino.<br>E.Butrimo nuotr.
Kelyje pilna bombų sprogimų paliktų duobių.<br>E.Butrimo nuotr.
Kelyje pilna bombų sprogimų paliktų duobių.<br>E.Butrimo nuotr.
Dvi pardavėjos prie skeveldrų suvarpytos parduotuvės ir ant žemės gulinčios bombos liekanos.<br>E.Butrimo nuotr.
Dvi pardavėjos prie skeveldrų suvarpytos parduotuvės ir ant žemės gulinčios bombos liekanos.<br>E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Balaklėjos.<br>E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Balaklėjos.<br>E.Butrimo nuotr.
Kapas žuvusiems penkiems Balaklėjos išvaduotojams iš okupacijos.<br>E.Butrimo nuotr.
Kapas žuvusiems penkiems Balaklėjos išvaduotojams iš okupacijos.<br>E.Butrimo nuotr.
Daugiau nuotraukų (15)

Specialiai lrytas.lt, Balaklėja (Ukraina)

Sep 30, 2022, 10:45 PM, atnaujinta Oct 1, 2022, 10:00 AM

51 metų moteris gyvena Naftininkų kaimelio mikrorajone – nuo Balaklėjos centro nutolusiame 5 km ir labiausiai nukentėjusiame per okupaciją, mat buvo arčiausiai fronto linijos. Naftininkų kaimelio vardas mikrorajonui buvo suteiktas todėl, kad prieš penkis dešimtmečius čia buvo pastatyta keliolika daugiabučių namų kuriamos naftos bazės darbuotojams.

S.Fedorina iki karo dirbo parduotuvėje ir jautėsi labai laiminga, nes priešais esančiame name gyveno jos dukra su vyru bei dviem anūkais, už kito namo – brolis su šeima, o gretimame kaime – mama. Savaitgaliais visi rinkdavosi pas juos, nes šeimininkauti mėgstanti S.Fedorina paruošdavo skanius pietus.

Per pusmetį užsitęsusią okupaciją moters sveikata labai pablogėjo, ji priversta kasdien gerti raminamuosius ir širdį stiprinančius vaistus.

„Jei dukros šeima būtų likusi čia, o ne pabėgusi į Lenkiją, išgyvendama dėl anūkėlių būčiau turbūt galą gavusi. O dabar vakare apsikabinu jų nuotrauką, išgeriu vaistų ir nurimusi bandau užmigti“, – tai sakydama S.Fedorina apsiašarojo.

Moters vyras, elektrikas, parodė kaimynų butus, kuriuose nuo bombų išdužusius langus užklijavo plėvele. Name yra 16 butų, tačiau tik trijuose likome gyventi, o kiti visi pabėgo nuo karo.

Kaimynai paliko raktus, tad pasilikę žmonės kiek įstengia prižiūri jų butus ir šeria lauke paliktas kates ir šunis, kurių dabar pilnos miestelio gatvės. Apžiūrėjau ir rūsį, kuris buvo perdarytas į miegamą kambarį su vaikų žaidimo kampeliu, kad kaimynės atsivesti du darželinukai turėtų kur žaisti.

Nuo rūsio drėgmės ir šalčio S.Fedorina buvo susirgusi bronchitu, kuriam gydyti vaistų gavo iš Rusijos kareivių. Moteris, kaip ir dauguma kalbintų kitų mikrorajono gyventojų, komentuoti rusų karių elgesio nepanoro, baimindamasi, kad šie gali grįžti ir keršyti blogai apie juos kalbėjusiems.

Miestelio gyventojai ne tik prisibijojo pasakoti apie iš okupantų patirtas skriaudas, bet ir vengė sakyti savo pavardę. Eidamas pusantro kilometro nuo geležinkelio stoties iki Naftininkų kaimelio pakeleivių buvau įspėtas nelipti ant pakelės žolynų, nes visi laukai dar nėra išminuoti.

Vienas iš pakeleivių, miesto elektros tinklų darbuotojas Sergejus patikino, jog jo bendradarbis Aleksandras Strelecas neseniai žuvo jo plaučius perskrodžius minos skeveldrai.

„Aleksandrui tai buvo pirma darbo diena grįžus po pusmečio emigracijos Lenkijoje, jis su kitais kolegomis tą rytą turėjo atstatinėti pamiškėje nutrauktą elektros liniją. Darbuotojų priekyje ėjęs išminuotojas nepastebėjo aukštose žolėse minos ir užmynė ant jos, sprogimas jį sunkiai sužeidė, o Aleksandrą užmušė“, – neslėpė ašarų Sergejus.

Pakeliui į Naftininkų miestelį ant daugumos elektros stulpų kabojo nutrūkę laidai, o kas pusšimtį metrų žiojėjo bombų paliktos duobės. Keliose vietose kelkraštyje stovėjo sudegusios karinės mašinos.

Prie autobusų stotelės priešais Naftininkų kaimelį kažko buvo susirinkę keliasdešimt vietos žmonių, dauguma pensininkai. Pasidomėjus, ar jie laukia autobuso, sužinojau, kad transportas nekursuoja, o jie kas rytą čia susieina tikėdami, kad bus atvežtas humanitarinis maisto krovinys.

Bet maistas buvo gabenamas pirmą savaitę po išvadavimo, o dabar jau penkias dienas jo nebesulaukia.

„Mūsų mikrorajonas per okupaciją nukentėjo labiausiai, tačiau daugiausia pagalbos kažkodėl yra gabenama į miesto centrą“, – apgailestavo Taisia prisistačiusi moteris.

Istorijos mokytoja iki pensijos dirbusi Taisia džiaugėsi, kad jos dukra su vaikais pabėgo į Estiją ir išvengė baisių sukrėtimų. Taisia pati nesiryžo bėgti, sakė esanti pasiligojusi ir nenorėjo palikti mėgiamo buto.

Šalia buvusios kitos pensininkės irgi teigė nenorėjusios apeleisti namų ir užgyvento turto, be to, baiminosi bėgimo rizikos ir vylėsi, kad okupantai civiliams nieko blogo nedarys. Apie tai, ką teko iškentėti, žmonės sutiko pasakoti vien anonimiškai.

„Jie čia jautėsi šeimininkais, gatvėje stabdė ir atiminėjo mašinas, po oo ant jų pakeisdavo numerius ir užpaišydavo raidę „Z“; grobė nešiojamuosius kompiuterius, televizorius, telefonus, net mikrobangų krosneles bei baldus atimdavo ir išsiveždavo į savo būstus. Radę telefone nepatikusias žinutes sudaužydavo telefoną į žemę, tardymui kvietė visus, o kai kuriuos vyrus vežė į policijos rūsį, kur kankino“, – pasakojo viena moteris.

Okupantai labiausiai ieškojo tų, kurie tarnaudami Ukrainos kariuomenėje 2014 metais kariavo Donecke ir Luhanske - tokius vyrus jie ilgai tardydavo ir kankindavo. Žiauriai elgiamasi buvo ir su tais vyrais, kurių broliai ar vaikai dabar tarnauja Ukrainos kariuomenėje. Okupantams talkinę vietos išdavikai už tokių asmenų nurodymą gaudavo premijas.

Žmonės kuždėjosi, kad šalia Naftininkų kaimelio esančioje Barčovkos gyvenvietėje, kur trumpam buvo apsistojęs čečėnų būrys, tris moteris išprievartavo to būrio vadas.

„Jis kibo prie visų jaunų moterų. Kai aš ten nuvedžiau tardymui savo ligotą tėvą, čečėnas  kalbino mane tapti meiluže, sakė padovanosiantis mašiną ir naują televizorių, bet žinojau, kad tuos daiktus atims iš kitų žmonių, manęs tokiomis dovanomis nesuviliojo“ – teigė trisdešimtmetė moteris.

Gyventojai jautė grynų pinigų trūkumą, nes Ukrainos valdžia pensiją pervesdavo, tačiau bankams užsidarius ir neveikiant bankomatams nebuvo šių kaip išsiimti. Iš to pelnėsi grupė gudruolių, kurie siūlydavo išgryninti pinigus sau pasilikdami ketvirtdalį sumos.

„Kadangi name nebuvo nei elektros, nei dujų, maistą tekdavo draugiškai gamintis ant laužo kieme“, – pademonstravo savo „virtuvę“ Andrejus. Vyriškis parodė ir krūvą skeveldrų, kurios bombai sprogus po jo buto langu suvarpė kambario sienas.

Nei jis, nei kaimynai sužeidimų nepatyrė, nes visi tuo metu tūnojo rūsiuose. „Dievas mūsų mikrorajoną turbūt saugojo, nes žuvo tik penki asmenys, nors karo pradžioje ir per išvadavimą čia buvo bombų lietus, tikras pragaras“, – sakė Andrejus.

Gyvenvietę labiausiai sukrėtė tragedija prie mokyklos. „Mes labai norėjome susisiekti su kitur išbėgusiais saviškiais, ir, sužinoję, kad ant kalvelės prie mokyklos kartais veikia telefoninis ryšys, ten būriuodavomės. Tačiau, kai kartą atskridusi bomba vienam vyrui nutraukė galvą, daugiau nebėjome“, – pasakė Andrejus.

Mikrorajone veikė tik viena parduotuvė, kurios savininkas nepabijojo rizikuoti ir per apšaudymus atsiveždavo prekes iš didesnių okupuotų miestų. Maistą jis pardavinėjo brangiai, tačiau prie parduotuvės stovėdavo kelis šimtus metrų nusitęsusios eilės, čia apsipirkti eidavo žmonės iš visų aplinkinių kaimų.

Pusšimčio metrų spinduliu apie parduotuvę nukrito net septyni sprogmenys, parduotuvės sienos nusėtos skeveldrų, tačiau tik kartą nesunkiai buvo sužeisti du pirkėjai. „Jei ne ši parduotuvė, mes būtume badu numirusios“, – teigė netoli gyvenančios dvi sunkiai paeinančios pensininkės Olia ir Jelena.

Moteriškės sakė, jog rusų kariai kartais atveždavo humanitarinę pagalbą, tačiau tik į mikrorajono centrą, kur jos neturėjo jėgų nueiti. Parduotuvės savininkė apgailestavo, jog miestą išvadavus Ukrainos saugumo tarnybos trims paroms uždarė tardymui jos vyrą.

Šis esą buvo įtartas kolaboravimu, nors, žmonos teigimu, turėtų būti apdovanotas medaliu už pagalbą gyventojams.

Moteris parodė sąsiuvinį, kuriame keli šimtai miestelio gyventojų pasirašė prašymą paleisti jos vyrą iš arešto, patvirtindami, kad šis nebuvo kolaborantas.

Naftininkų kaimelio gyventojai teigė, jog ir dabar naktimis kartais girdi sprogimus ir susišaudymus, nes saugumo tarnybos gaudo miškuose pasislėptusius kolaborantus.

Okupantai taip greitai ir paniškai spruko iš Balaklėjos, jog jiems talkinę išdavikai nespėjo pabėgti.

„Keli kolaborantai vyrai buvo persirengę į moteris, bet buvo pagauti“, – juokdamosi tvirtino dvi pensininkės.

Tai, kad saugumo tarnybos yra budrios, teko įsitikinti ir man.

Sužinojęs, kad Naftininkų kaimelio pakraštyje, plento į Iziumą pašonėje yra šviežiai supiltas kapas penkiems kariams, nunešiau padėti lauko gėlių. Kareiviai žuvo rugsėjo 7 d. per prasidėjusią išvadavimo operaciją, kai į jų kovinę mašiną pataikė priešo tanko šūvis.

Man su gėlėmis vaikštant apie degėsius netikėtai šalia sustojo karinė mašina ir išlipę du kariškiai ėmė domėtis, ką veikiu su gėlėmis prie okupantų mašinos. Paaiškinus, jog tai sudegusi ukrainiečių mašina, o šalia yra palaidoti kariai, kuriems atnešiau gėles, saugumiečiai atsiprašė ir kartu nuėjo prie kapo.

Ant jo buvo pastatytas medinis kryžius su ant lentelės užrašytais žuvusiųjų vardais ar slapyvarždiais – Fartunas, Maka, Jenotas, Naujasis, Svobodianas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.