Penktadienį Ukrainos Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporožės regionai per ceremoniją Kremliuje bus inkorporuoti į Rusiją, nors to nepripažins dauguma pasaulio valstybių.
Tačiau aneksija neapims Charkovo regiono, į kurį Maskva nusitaikė pačioje vasario 24 dieną pradėtos invazijos pradžioje. Šioje srityje, kur yra daugiausia rusakalbių gyvenamas antras pagal dydį Ukrainos miestas, vykdomas įspūdingas kontrpuolimas.
Ketvirtadienį ukrainiečių tankai ir šarvuočiai laisvai manevravo pramoniniame Kupjansko mieste Charkovo srities rytuose, kažkada buvusiame svarbiu rusų tiekimo centru.
Kupjanske yra smarkiai apgadintas tiltas per Oskilo upę – gamtinį barjerą, kurį atsitraukiančios rusų pajėgos bandė išlaikyti, ir geležinkelio linija, naudota okupacinių pajėgų aprūpinimui.
„Tai svarbus geležinkelių centras, jungiantis su Luhansko sritimi ir... Rusijos geležinkelių sistema“, – sakė Kupjansko naujasis ukrainiečių karinis administratorius Andrijus Kanaševyčius.
„Akivaizdu, kad kalbant apie logistiką ir tiekimą, jiems buvo svarbu jį kontroliuoti“, – pridūrė pareigūnas.
Rusijos pajėgos bandė išlaikyti Kupjanską nepaisydamos savo fronto žlugimo prie Charkovo miesto ir atsitraukimo iš teritorijų Ukrainos šiaurės rytuose.
Pakankamai saugus
Rugsėjo 19 dieną vakarinis Oskilo upės krantas buvo ukrainiečių rankose, tačiau vyko artilerijos dvikova, įnirtingai kovota dėl rytiniame krante esančių užstatytų teritorijų.
Ketvirtadienį pirmą kartą miestas buvo pakankamai saugus, kad ugniagesiai ir civiliai savanoriai galėtų per tilto liekanas iš rankų į rankas perdavinėti maisto paketus.
Sugriuvus tilto važiuojamajai daliai, kariai ir civiliai pabėgėliai gali eiti tik išlikusiu pėstiesiems skirtu tilto pakraščiu.
2 tūkst. Jungtinės Karalystės pristatytų maisto davinių dėžių perduoti prireikė dviejų tuzinų vyrų. Perduotos dėžės buvo pakrautos į sunkvežimį ir bus išdalytos neseniai išvaduotose teritorijose rytiniame krante.
Nors miesto centre esančiu tiltu nebegalima važiuoti, Ukrainos pajėgos rado alternatyvų būdą, kaip į rytinį krantą perkelti sunkiąją techniką, įskaitant tankus ir Vakarų tiekiamus šarvuočius.
Tankai ir pėstininkai, nepaisydami retkarčiais atskriedavusių sviedinių, apsaugojo didelę miesto teritoriją, įskaitant vietas, kurios buvo okupuotos septynis mėnesius.
Mūšio metu buvo nutrauktas vandens ir elektros tiekimas, todėl iš Kupjansko išvyko daug civilių gyventojų. A. Kanaševyčiaus duomenimis, Kupjanske liko apie 10–15 proc. gyventojų. Prieš karą jų buvo 27 tūkstančiai.
Dar antradienį Rusijos pajėgos tebebuvo pramoniniame Vuzlovo Kupjansko rajone už penkių kilometrų į pietus nuo tilto.
Ketvirtadienį ukrainiečių šarvuotis ir pėstininkų būrys budėjo prie rajono kultūros centro, o evakuotis pradėję vietos gyventojai sėdo į autobusus.
„Tarsi kalėjimas“
Spartus Kupjansko kritimas pirmosiomis vasarį pradėtos invazijos dienomis sustiprino įtarimus, kad ne visi rusakalbiai regiono gyventojai palaiko Kijevą.
Tačiau dauguma vietos gyventojų, su kuriais bendravo naujienų agentūra AFP, regis, lengviau atsikvėpė, kai Ukraina juos išlaisvino. Kai kurie žmonės džiūgavo.
30 metų verslininkas Maksimas Korolevskis sakė, kad miestas buvo išduotas.
„Vasario 24 dieną daug žmonių, apie 200 vietinių vaikinų, atvyko į verbavimo centrą, kad galėtų kovoti už Ukrainą. Tačiau vasario 25 dieną priešais šią vietą stovėjo rusų šarvuočiai su Rusijos vėliavomis ir rusų kareiviais. Ką mes galėjome padaryti? Nieko negalėjome padaryti“, – sakė jis.
Vyriškis kaltino buvusį prorusišką miesto merą Genadijų Macegorą ir skundėsi persekiojimu bei kratomis.
„Rusija baudė už kiekvieną proukrainietišką nuomonę, – sakė jis. – Septyni okupacijos mėnesiai buvo tarsi kalėjimas“.
