Svarstyklės karo frontuose vis dar pakrypusios į Ukrainos pusę, nors jos proveržio dinamika ir tempas pastaruoju metu gerokai sulėtėjo. Ukrainos pajėgos, po Charkovo srities pasiekusios Luhansko sritį, šiuo metu ten kaunasi aršiuose poziciniuose mūšiuose, rusams stengiantis kuo giliau apsikasti ir stabilizuoti fronto liniją.
Panaši padėtis – bent iš išorės – ir Chersono kryptimi. Tačiau tai, kaip čia elgsis Rusija, tebėra neaišku. Viena vertus, jos propaganda ir kai kurie režimo atstovai siunčia signalus, kad bent iš dalies regiono Rusijos pajėgos gali atsitraukti ir net jau traukiasi, palikdamos ir Chersono miestą. Taip esą siekiama išgelbėti bent pagrindinius karinius dalinius ir įsitvirtinti Krymo prieigose.
Bet kiti Kremliaus atstovai, stebėtojai iš šalies ir net pati Ukrainos valdžia pastaruoju metu teigia, kad bus priešingai – Chersoną rusai gins bet kokia kaina. Aukščiausi Kijevo pareigūnai teigia, kad kalbos apie Rusijos pasitraukimą iš Chersono – tik apgaulinga propaganda siekiant taip įvilioti Ukrainos kariuomenę į mirtinus spąstus šiame mieste.
Iš Maskvos vėl sklinda grasinimai net branduoliniu smūgiu ginant „Rusijos Federacijos teritorija“ paskelbtą Ukrainos teritorijos dalį. Įspūdį, kad branduolinio ginklo panaudojimas Kremliaus viršūnėse svarstomas vis rimčiau, stiprina ir neoficialios pasklidusios žinios, jog apie tai neva tarėsi ir karinis Rusijos elitas, nederinęs to su politikais. Tai esą dar vienas požymis, kad režimo viršūnėse ir tarp skirtingų jų smaigalių veriasi vis didesni plyšiai.
Kita vertus, tai gali būti ir paties režimo gąsdinimas ir blefavimas, tai esą byloja ir tai, kas ką tik įvyko su Ukrainos grūdų eksportu.
Po to, kai Rusija sutiko nebeblokuoti ukrainiečių žemės ūkio produkcijos eksporto laivais iš Ukrainos pietinių uostų, buvo galima prognozuoti, kad tik laiko klausimas, kada pasielgs priešingai. Taip ir atsitiko – Maskva paskelbė pasitraukianti iš susitarimo neva dėl to, kad prisidengdami eksportu ukrainiečiai atakavo jos Juodosios jūros laivyną.
Bet kaip staigiai „pasitraukė“, taip Rusija ir „grįžo“, nors svaidėsi žaibais ir reikalavo saugumo garantijų. Mat NATO šalis Turkija, kuri yra viena šio susitarimo garantų, paskelbė tęsianti eksportą ir parodė nė kiek neišsigandusi grasinimų.
Šiaip ar kitaip, Rusijos grasinimų branduoliniu smūgiu vis dėlto nereikėtų visiškai nurašyti. Atsidūręs desperatiškoje padėtyje režimas gali griebtis ir to.
Tuo metu fronte rusai žūtbūt mėgina pademonstruoti, kad nėra praradę puolimo potencialo ir neperėjo vien į gynybą. Jie itin intensyviai atakuoja Ukrainos pozicijas svarbiausiuose Donecko srities miestuose.
Nuožmiausios kautynės, pranokstančios daugumą iki šiol vykusių mūšių, jau keletą mėnesių verda dėl strategiškai svarbaus Bachmuto miesto. Rusija čia žūtbūt mėgina pralaužti Ukrainos gynybą ir parengti placdarmą tolesniam puolimui kitų svarbių srities miestų kryptimi.
Akivaizdu, kad abi pusės skuba kuo labiau pagerinti savo pozicijas iki žiemos, kai oro sąlygos privers bent iš dalies sumažinti karo mašinos apsukas. Tačiau karas, žinoma, nesibaigs.
Ukrainai net atsikovojus Chersoną tektų nuožmiai kautis dėl Mariupolio, Donecko, Luhansko ir Krymo, kurių paėmimo perspektyvos skendi kur kas tirštesnėse kruvinose miglose.
Rusijai net nepavykus užkamšyti skylių dabar mobilizuotaisiais šimtais tūkstančių, jau pavasarį ar dar greičiau gali būti paskelbta nauja mobilizacija. Tikėtina, kad ir visuotinė. O Kijevas vėl perspėja, kad Rusija gali mėginti pakartoti puolimą iš visų pusių – šįkart ir iš Baltarusijos.
Bet dabar svarbiausias Maskvos taikinys – Ukrainos energetikos infrastruktūra.
Nuo invazijos pradžios buvo aiškus Kremliaus išskaičiavimas – jei nepavyksta užimti kokios nors teritorijos, ją reikia maksimaliai sunaikinti ir paversti humanitarinės katastrofos zona. Tokia zona dabar Rusija siekia paversti visą užpultą šalį, raketomis ir iranietiškais dronais jau sunaikinusi apie 40 proc. visos Ukrainos elektros energijos infrastruktūros.
Taip siekiama paralyžiuoti visą valstybę, sukelti dar neregėtą pabėgėlių bangą ir sunaikinti ekonomiką. O pastaroji jau ir taip gyvuoja iš esmės tik dėl milijardinės Vakarų paramos. Tad Maskva šios paramos kainą siekia kuo labiau didinti. Taip tikimasi dar labiau pakurstyti dėl to jau dabar esančią įtampą tiek plačių pagrindinių Vakarų valstybių viduje, tiek tarp pačių šalių.
Tuo metu Rusijos ekonomika, nors ir rieda žemyn, toli gražu ne taip sparčiai, kaip tikėtasi, pirmiausia dėl to, kad sugebėjo surasti būdų apeiti sankcijas ir rasti naujų eksporto rinkų. O nauji Vakarų sankcijų paketai ir toliau buksuoja.
Nuo Maskvos vis labiau lyg ir nusisukantis Berlynas mėgina užmegzti flirtą su Pekinu ir ragina jį paspausti Rusiją – dėl to jau sulaukė kritikos iš kitų Vakarų valstybių dėl esą tokio naivaus ir pavojingo žaidimo.
Kremlius nekantriai laukia ir šio mėnesio JAV parlamento rinkimų bei kuo didesnės buvusio prezidento Donaldo Trumpo šalininkų respublikonų pergalės, tikėdamasis, kad tai pakirs Vašingtono paramą Ukrainai.
Stebint tokią panoramą galima tik pritarti tiems, kurie perspėja, kad mirtinoje Maskvos ir Kijevo kovoje kelio atgal jau nebėra, bet pabaigos taip pat dar ilgai bus nematyti.
