Vyriausybiniu lygmeniu Ukraina yra sudariusi susitarimus, pavyzdžiui, su Italija, Lenkija ir Lietuva, pagal kuriuos teikiama parama maisto produktais, degalais ir pan. Yra atsakingos valstybės institucijos, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerija ir Vidaus reikalų ministerija, kurios palaiko ryšius su tomis pačiomis valstybės institucijomis kitose šalyse.
Antrasis bendradarbiavimo lygmuo – pilietinė visuomenė. Pirmosiomis karo savaitėmis Lietuvoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir Čekijoje vyko didžiulė piliečių mobilizacija, pavyzdžiui, per religines organizacijas, vietos ukrainiečių bendruomenes ir kitas aktyvias įvairias organizacijas.
Europos šalyse, kuriose vyrauja stiprios katalikiškos ir protestantiškos nuostatos, labai daug humanitarinės pagalbos buvo surinkta religinių bendruomenių pagrindu. Pastoriai veikė kaip centrai, telkiantys žmones remti Ukrainą. Panašių pavyzdžių Vokietijos miestuose yra daugybė.
Užfiksuota: geležinkelio brigada remontuoja rusų sunaikintus traukinio bėgius Charkive
Ukrainiečių bendruomenės ir atitinkamai ukrainiečių, čekų, slovakų, lenkų ir lietuvių bendradarbiavimas Rytų Europos šalyse yra labai stiprus. Ukrainiečiai, gyvenantys šiose šalyse daugiau nei 20 metų – Prahoje, Bratislavoje, veikė kaip „magnetai“, į kuriuos kreipėsi lenkai, lietuviai, čekai. Jie užmezgė bendradarbiavimą su regionais: Nikolajevu, Donbasu, Kijevu.
Taip pat verta paminėti privačius ir verslo fondus, tarptautines organizacijas, klubus ir sporto draugijas, kurios vienu ar kitu metu įsteigė savo humanitarinius padalinius, renkančius pagalbą. Nemilitarinę humanitarinę pagalbą sudaro kelios kategorijos: pirmoji ir pagrindinė kategorija yra maistas.
Antroji – viskas, kas susiję su higieninėmis priemonėmis. Trečioji kategorija yra speciali – vaikų maistas ir drabužiai. Ketvirtoji dalis – patalynė, viskas, kas susiję su nakvyne. Praktikoje jau dabar, atliekant muitinės formalumus, viskas suskirstoma į skirtingas kategorijas, o kiekvienas, gabenantis pagalbą per sieną, užpildo deklaraciją, kurioje nurodomos 7–8 humanitarinių krovinių kategorijos.
Humanitarinių krovinių pristatymo (logistikos) būdai. Kalbant apie transportą, dabar yra dvi transporto rūšys, nes Rusijos Federacija užblokavo jūrą ir užgrobė daug uostų, o oro keliai yra nepasiekiami. Lieka tik susisiekimas keliais ir geležinkeliais.
Pristatymo būdai yra tokie: pirmasis – pristatymas tiesiai iš taško A (užsienio mazgo), pavyzdžiui, Miuncheno ar Pšemyslio, į Nikolajevą, Bučą, Ivankovą (savarankiškas pristatymas iš ES teritorijos ir nepriklausomas pristatymas Ukrainoje).
Patys imkite 20 tonų sunkvežimį, 5 tonų sunkvežimį arba įprastą autobusą ir vežkite prekes, patys būkite už jas atsakingi. Tai sudėtingiausias būdas: sugaištama daug laiko muitinėje, kyla daug kitų sunkumų. Ir pats pristatymo maršrutas yra sudėtingas, nes važiuojama per Ukrainos teritoriją, per daugybę kontrolės punktų, o tai labai stabdo pristatymą, ypač rytuose, Dniepro mieste, Donbase.
Antroji galimybė – trečiosios šalys (tarptautiniai fondai ar organizacijos) pristato humanitarinę pagalbą iš ES į įvairius Ukrainos miestus, kur jau yra sukurti logistikos ir transporto centrai. Šiuo atveju dalį logistikos išlaidų padengia atitinkama organizacija, gabenanti pagalbą iš užsienio.
Didelis iššūkis – spręsti pristatymo problemą. Didžiausia visos pagalbos grandinės problema yra paramos nukreipimas, tiksliau, jo trūkumas. Nėra problema rasti pagalbą, net nėra problema rasti transportą ir lėšų degalams. Tačiau visuomenei ir tiems, kuriems reikia pagalbos, visada kyla klausimų. Taip pat svarbu laikytis ir dokumentais pagrįstų humanitarinio bendradarbiavimo aspektų.
Pavyzdžiui, pirmas dalykas, kurį pradėjau daryti, kai pradėjau bendradarbiauti su Ukrainos fondais, paramos gavėjais, buvo sudaryti bendradarbiavimo memorandumus su kitomis NVO. Kad pagal šiuos memorandumus galėtume teikti pagalbą rengiant atitinkamus aktus, ataskaitas apie priėmimą ir perdavimą mūsų partneriams regionuose. Be to, daug problemų kyla dėl to, kad daugelis savanorių neturi patirties tokioje veikloje.
Trūksta kontrolės, o tai yra piktnaudžiavimo šaltinis. Su paramos gavėju nėra glaudaus ryšio, o paraiškas paprastai teikia civilinės ir karinės administracijos, regionų bendruomenės ir įvairios institucijos tarptautinių struktūrų vardu. Jie rengia jiems pagalbą.
Susiję straipsniai
Tačiau pareiškėjai paprasčiausiai neturi galimybės nuvykti ir atsiimti paramos. Čia įsitraukia trečiųjų šalių organizacijos, kurios, viena vertus, bando padėti, kita vertus, bando pasinaudoti situacija savo tikslams pasiekti. Tačiau per pastaruosius septynis mėnesius įvyko natūralus daugelio humanitarinių organizacijų atrankos procesas.
Taip pat buvo tęsiamas įprastos partnerystės tarp tarptautinių organizacijų, ES pagalbos surinkimo centrų ir realių savanorių, komandų Ukrainoje kūrimo procesas. Juk jau dabar aišku, kas viską daro rimtai, kas laikinai, mėnesiui, savanoriauja ir grįžta prie prieškarinio darbo. Ir mes matome, kas tik piktnaudžiavo.
Bet kuriuo atveju didžioji dalis humanitarinio bendradarbiavimo pirmiau aprašytame procese yra pagrįsta asmeniniu šalių pasitikėjimu ir nuo jo visiškai priklauso.