Lvovo gyventojams dabar elektra per parą yra tiekiama tik du kartus po keturias valandas, tačiau kai kuriuose mikrorajonuose ji neretai pradingsta parai ar net kelioms.
Dingus elektrai sutriko centrinio šildymo bei vandentiekio sistemos, ir daugelis butų tapo nešildomi, juose nėra vandens, interneto ryšio. Neveikiant šviesoforams eismas gatvėse, ypač vakarais tapo chaotiškas ir sudėtingas tiek pėstiesiems, tiek vairuotojams.
Tolimesni mikrorajonai atrodo tarsi visiškai prasmegę tamsoje, o centre šviesa sklinda tik pro langus tų parduotuvių ir kavinių, kurių savininkai įsigijo dyzelinius generatorius.
Kai kurie viešbučiai ir įstaigos gatvėje pasistatė didžiulius, automobilių dydžio generatorius, tuomi apsunkindami praėjimą pėstiesiems. Mano apsilankymo vakarą elektra pradingo visame mieste, tačiau centre šviesa sklido ne tik iš kavinių, bet ir pro Marijos Zankoveckos vardo teatro, esančio garsiosios Lvovo operos pašonėje, langus.
Suintriguotas šio fakto užėjau į teatrą ir nusipirkau bilietą, kurie kainuoja nuo 2,5 iki 8 eurų, į komediją pavadinimu „Gaudant du zuikius vienu metu“. Pjesėje apie vedybinį aferistą buvo improvizuotai įterpti ir linkėjimai kariuomenei pasiekti kuo greitesnę pergalę, kas buvo sutikta audringais plojimais.
Nešildomoje salėje ėmiau kalenti dantimis, tad skubiai nubėgau iki rūbinės, apsivilkau striukę ir apsimoviau pirštines, ką iš anksto buvo padarę dauguma žiūrovų. Po spektaklio salė ilgai plojo aktoriams, o pakalbinti žiūrovai teigė, kad šaltis jiems netrukdo, nes į spektaklį einą iš principo – rodydami špygą Maskvai.
Žiūrovai neigė Vakaruose pasklidusius gandus, jog užėjus žiemos šalčiams ir visiškai pradingus elektrai bei šildymui butuose į užsienį patrauks net 10 milijonų ukrainiečių. Norėdamas įsitikinti žiūrovų žodžių tikrumu kitą dieną nuėjau į Lvovo centre esantį turgelį pavadinimu „Dobrobut“. Tam, kad išsiaiškinčiau, ką apie bėgimą iš šalies mano su pirkėjais kasdien bendraujantys ir vietos žmonių nuotaikas gerai žinantys prekeiviai.
Pokalbį su greta esančių trejų kioskų pardavėjomis pradėjau degant turguje šviesai, kuri tačiau netrukus užgeso, ir toliau teko bendrauti moterims įjungus žibintuvėlius.
„Jūs tikrai iš Lietuvos? Jei taip, noriu iš visos širdies padėkoti jūsų tautai už nenuilstančią paramą Ukrainai! Jūs su lenkais pirmieji atskubėjote padėti ir iki šiol esate ištikimiausi mūsų rėmėjai!“ – pasakė žaislų pardavėja Zoriana Svoboda.
Panašius padėkos žodžius netrukus ištarė ir jos draugės: gretimuose kioskuose kanceliarijos prekėmis ir spauda prekiaujanti Svetlana Urysia bei perukų pardavėja Kateryna Jeremčak. Moterys papasakojo, jog šešias pastarąsias dienas turguje nebuvo elektros, todėl privalėjo užsidaryti 16 val., o ne 18 val., mat sutemus pirkėjų nebelikdavo.
„Blogiausia, kad namo grįžus nėra kaip susišildyti, nes mano mikrorajone centrinis šildymas atjungtas, ir neturiu nei vandens, nei šviesos. Kadangi elektros pajėgumų neužtenka visam miestui, šviesa yra pakaitomis atjungiama vis kituose rajonuose. Man nepasisekė, nes šviesą išjungia tuo metu, kai grįžtu po darbo, todėl ryte ateinu į turgų dažnai nervinga, bet mane apramina Svetlana, ji visus guodžia, ji didžiulė optimistė, nors vienintelis Svetlanos sūnus kovoja fronte“ – papasakojo K.Jeremčak.
Juodą striukę dėvinti S.Urysia daugiausiai šypsojosi bei atrodė nuotaikingiausia, tačiau kai paklausiau, kaip fronte einasi sūnui, moteris surimtėjo ir prisipažino, jog išgyvendama dėl jo pasiligojo, geria vaistus širdžiai stiprinti ir raminamuosius, be kurių nebeužmiega.
„Mano sūnus Volodia dar 2014 metais pasiprašė savanoriu į frontą kovai su Rusijos okupantais; ir pykau, ir verkiau, ir maldavau to nedaryti, bet jis pasakė – mama, privalau, kitaip negaliu, ir išvyko“ – pasakojo S.Urysia
Moteris spėja, kad sūnui įtaką galėjo padaryti giminaičių didžiavimasis seneliu, kuris net kalėjęs Sibiro lageryje neslėpė savo patriotizmo. Volodia per devyneruis metus kare jau patyrė šešias kontūzijas, bet pasveikęs visada grįžta atgal į frontą.
„Man būtų ramiau, jei galėčiau su Volodia kasdien pabendrauti telefonu, bet jiems retkarčiais leidžiama vien žinutes parašyti, tad gaunu vien tokias trumpas – „viskas gerai, myliu“ – apgailestavo mama.
S.Urysia pasakojo, jog rotacinių atostogų grįžę kariai yra labai pavargę nuo ilgų kovų, tačiau po kelių dienų jie sukandę dantis esą veržiasi toliau vaduoti savo šalį.
„Iki šių metų neretai turguje kalbėdavome, kad Ukrainos vyrai yra patižę ir pritingintys, nes nesugeba aprūpinti šeimų ir moterys tūkstančiais priverstos važiuoti į Lenkiją uždarbiauti. Bet dabar pamatėme, kad mūsų vyrai yra bebaimiai supermenai ir mes jais nepaprastai didžiuojamės“ – tvirtino pardavėja.
S.Urysia prašė netikėti tvirtinimais, jog didžiulės masės ukrainiečių šią žiemą bėgs iš šalies, tokių esą bus tik vienetai. Moterys esą jokiu būdu nebėgs, nes yra pasiilgusios fronte kovojančių vyrų ir vaikų, ir laukia jų grįžtančių trumpam poilsiui iš fronto, kad savo rūpesčiu ir meile sušildytų ir suteiktų stiprybės toliau kovoti.
Prekeivė prisipažino nepaprastai išgyvenanti dėl savo sūnaus, tačiau to viešai nerodo, nes mano, kad šiuo metu negalima rodyti silpnumo ir nevilties. Norint laimėti karą tauta esą turi būti stipri ir vieninga, todėl ji ir darbo draugėms, ir pirkėjams kasdien kartoja – privalome viską iškęsti, negalime bėgti iš šalies ir pergalės turime sulaukti drauge.
„Jums, lietuviai, noriu pasakyti viena: „Neduok, Dieve, niekam būti mūsų vietoje, karas yra baisus dalykas. Tačiau tas negandas išgyvendami mes pamatėme, kad jūs kartu su lenkais esate geriausi draugai, pirmi atskubėję pagelbėti ir labiausiai padedantys. Mes to niekada nepamiršime“, – pasakė S.Urysia.
