Nors Cirkunų okupacija, prasidėjusi jau pirmą karo dieną, tęsėsi tik pustrečio mėnesio, tačiau net 80 proc. pastatų miestelyje liko sugriauti arba apgriauti. Taip atsitiko todėl, kad per Cirkunus, nutolusius 5 km nuo Charkovo pakraščio ir 30 km nuo Rusijos sienos, ėjo fronto linija, todėl bombos į kaimą skriejo iš abiejų pusių.
Bet didžiausi griovimai vyko Ukrainos kariams perėjus į kontrpuolimą ir išvadavus kaimą, kai atsitraukdami okupantai iš keršto tyčia ėmė sprogdinti svarbiausius pastatus šioje bei gretimose gyvenvietėse.
Prieš pabėgdami iš Cirkunų priešai nutaikė tankų pabūklus į seniūniją, polikliniką, mokyklą, paštą, bažnyčią, parduotuves, kavines.
Meilė augintiniams stipresnė už baimę raketų atakoms: nepasiryžę palikti gyvūnų ukrainiečiai liko pavojingose zonose
Iki karo dažytoja aviacijos fabrike dirbusi S.Sliusarenko nepaisė okupantų įvestos komendanto valandos bei lekiančių bombų ir kasdien gamino bei nešė kaimynų paliktiems 26 šunims bei 27 katėms maistą. Moteris iki karo pati laikė kelis šunis ir kates, o per okupaciją jos kiemas bei namas buvo tapusi tikrų tikriausia keturkojų prieglauda.
„Išbadėję gyvūnai ėdė viską – net kruopų košę ir išvirtas bulvių lupenas“ – prisiminė S.Sliusarenko.
Moteris kitko gyvūnams pasiūlyti negalėjo, nes parduotuvės neveikė, o savanoriai maisto paketus ėmė vežti vėliau.
Nešdama maistą kaimynų kiemuose likusiems ir savo namų nenorėjusiems palikti šunims ir katėms S.Sliusarenko tris kartus pateko į tiesioginį raketų apšaudymą. Moteris tada skubiai griūdavo ant žemės, pagulėdavo, o sprogimams nutilus toliau eidavo pas keturkojus.
E.Butrimo nuotr.
S.Sliusarenko nepatyrė nė mažiausio sužeidimo, tačiau bomba išvertė dalį jos namo sienos ir stogo kampą tuo metu, kai moteris buvo nuėjusi į šulinį pasemti vandens gyvūnams.
„Dalis gyventojų ir dabar sako, kad be reikalo rizikavau gyvybe gelbėdama keturkojus. Tačiau jei būčiau to nedariusi ir sėdėjusi troboje, ta bomba mane būtų užmušusi. Dievas turbūt manęs pasigailėjo už rūpestį gyvūnais“, – teigė moteris.
Dvi S.Sliusarenko dukterys ragino mamą bėgti pas jas į Charkovą, tačiau ši nenorėjo palikti nei namų, nei gyvūnų.
„Bombų nebijojau, tačiau vaikščiodama po tuščią gatvę ir sugriautus kiemus neretai imdavau raudoti pagalvojusi, kad į gimtą kaimą niekada nebegrįš ankstesnis gyvenimas“, – pasakojo ukrainietė.
S.Sliusarenko į sąsiuvinį kasdien užsirašinėjo į kaimą atskridusių bombų skaičių: todėl, kad norėjo žinoti, kuri bomba bus paskutinė.
Iš pradžių per parą bombų priskaičiuodavo 15, paskui – 30, o dar vėliau – net po 90. Ta, kuri apgriovė jos namą, buvo 2025-oji bomba, o iš viso moteris priskaičiavo kiek daugiau nei 6000 sprogimų.
Vis dėlto tikslaus bombų skaičiaus S.Sliusarenko negali pasakyti, nes po okupacijos kelis kartus buvo išvykusi aplankyti savo anūkų į Charkovą, todėl nežino, kiek tada Cirkunuose įvyko sprogimų.
Susiję straipsniai
Moteris ir dabar maitina daugybę svetimų šunų ir kačių, nes vos keli kaimynai grįžo į sugriautą gyvenvietę ir pasiėmė savo keturkojus.
„Tokia jau gimiau: nuo vaikystės negalėjau abejingai praeiti pro benamius gyvūnus ir juos tempdavau namo. Aš myliu viską – gamtą, gyvūnus, žmones ir ypač mažus vaikus, todėl verkiau pamačiusi, kad okupantai susprogdino mokyklą.
Manau, karai vyksta todėl, jog dalis žmonių myli tik save arba vien save ir savo artimus, o reikia mylėti visus. Visuomenėje negali būti benamių žmonių, o tuo labiau benamių gyvūnų, nes jei mes, žmonės, juos prijaukinome, tai privalome jais ir rūpintis“, – teigė bebaimė keturkojų gelbėtoja.