„Po griuvėsiais yra šeima, kurią pažįstu“, – sakė Omeras El Cuneydas, stovėdamas sugriauto Šanliurfos miesto chaose.
„Iki 11 val. ryto ar vidurdienio mano draugė vis dar atsiliepdavo telefonu. Tačiau ji nebeatsiliepia. Ji yra ten, apačioje. Manau, kad išsikrovė jos baterija“, – sakė jis, viltingai tikėdamas, jog draugė yra gyva.
Kelyje į šiaurę iš miesto driekėsi automobilių srautas, vežantis traumuotus gyventojus tolyn nuo galingiausio per pastaruosius dešimtmečius Turkijoje įvykusio žemės drebėjimo vietos.
Netoliese, per ledinį lietų, daiktus susikrovusi į vaikišką vežimėlį, vaikščiojo sutrikusi šeima ir ieškojo pastogės, kurioje galėtų praleisti naktį.
Istorinis Šanliurfos miestas, kuris kadaise klestėjo pietryčių Turkijoje, buvo nuniokotas ankstyvą pirmadienio rytą pietų Turkiją sukrėtusios galingų žemės drebėjimų serijos, nusinešusios daugiau kaip 5 100 gyvybių daugiausia kurdiškuose šalies regionuose ir kaimyninėje Sirijoje.
Dėl nelaimės abiejose šalyse sugriuvo tūkstančiai pastatų, dešimtys tūkstančių žmonių buvo sužeisti, o nežinomas skaičius žmonių liko įstrigę po nuolaužomis.
Nelaimės mastas atrodo pribloškiantis.
Viename iš pagrindinių Šanliurfos bulvarų dešimtys gelbėtojų ieškojo išgyvenusiųjų tarp kadaise buvusio septynių aukštų pastato liekanų, kurios akimirksniu virto purvo ir griuvėsių krūvomis.
Vien šioje provincijoje dėl vakar vykusių žemės drebėjimų žuvo mažiausiai 30 žmonių.
Priešais Omerą El Cuneydą gulėjo išvartytos sofos, kėdės su suskilusiomis metalinėmis kojomis ir suplėšytų užuolaidų likučiai – ramaus, neįmantraus gyvenimo, kuris staiga buvo sugriautas, ženklai.
Aplink jį dešimtys žmonių bandė pakelti masyvias betono nuolaužų plokštes, įtemptai klausydamiesi gyvybės užuominų. Gelbėtojai reguliariai darydavo tylias pauzes, žvelgdami į griuvėsius, kupini nuovargio, kančios ir vilties.
O. El Cuneydas sakė, kad jis ir jo draugai liks sugriuvusio pastato vietoje visą naktį, nepaisydami sniego, lietaus ir nuovargio.
„Aš privalau“, – sakė jis.
„Ar kas nors mane girdi?“
Adanoje, esančioje daugiau kaip 350 km į vakarus, gelbėtojai ir civiliai gyventojai pirmadienį per kalnus griuvėsių nešė betono gabalus ir namų apyvokos daiktus, rankomis pernešinėjo tonas nuolaužų, desperatiškai ieškodami išgyvenusiųjų.
„Ar kas nors mane girdi?“ – šaukė gelbėtojai į griuvėsius.
Žemės drebėjimo epicentras užfiksuotas Turkijos Kahramanmaraso provincijoje.
Apie 20 žmonių, kai kurie iš jų vilkėjo gelbėjimo liemenes, elektriniais pjūklais išpjovė plotą, kad išgyvenusieji galėtų išlipti arba būti išgelbėti. Vėliau, ryškiems prožektoriams apšviečiant nuolaužas, prie jų prisijungė ekskavatoriai.
Dešimtys žmonių pritūpė pažvelgti po masyviu betono lakštu, kampu paremtu plieniniais strypais. Jie šliaužė pirmyn ir atgal, bandydami pasiekti išgyvenusiuosius. Kasimo įranga kasė apačioje esančias nuolaužas. Praėjus kelioms valandoms po pirmųjų drebėjimų vis dar griuvo daugiaaukščiai pastatai.
Kitur provincijoje gelbėtojai iš griuvėsių ištraukė du gyvus vaikus. Vienas jų gulėjo ant neštuvų ant snieguotos žemės. Gelbėtojai nutildė minias žmonių, bandančių padėti, kad galėtų išgirsti, kaip išgyvenusieji šaukiasi pagalbos, ir nustatyti jų buvimo vietą.
Visoje Turkijoje ir Sirijoje tūkstančiai paieškos ir gelbėjimo tarnybų darbuotojų, ugniagesių, medikų, kareivių ir civilių dirbo, kad surastų ir išgelbėtų išgyvenusiuosius.
Idlibe, Sirijos šiaurės vakaruose, žurnalistas Mohamadas Kazmoozas laikraščiui „The Guardian“ pasakojo, kad su šeima bėgo priešaušrio tamsoje, kai miestą sukrėtė žemės drebėjimas.
„Matėme, kaip griuvo pastatas su visais viduje, anksčiau pilietinio karo metu jį bombardavo Rusijos ir Sirijos vyriausybės pajėgos, – pasakojo jis. – Visi aplink mus išsiliejo į gatves apimti baimės ir panikos, jie išėjo tik su drabužiais ant nugarų, palikę savo namus ir daiktus.“
Kartu su Sirijos humanitarinės savanorių organizacijos „Baltieji šalmai“ nariais jis 12 valandų padėjo ištraukti vyrų, moterų ir vaikų kūnus iš sugriuvusių pastatų savo rajone.
Žemės drebėjimo padariniai, pasak jo, „priminė pasaulio pabaigą“.
Nepaisant to, kad Sirijoje tvyro žvarbi ir nuožmi žiema, jo skaičiavimais, 80 proc. Idlibo gyventojų bijo grįžti į savo namus, nes baiminasi, kad jie sugrius dėl jau padarytos žalos arba juos sugriaus tolesni požeminiai smūgiai.
„Aš ir mano šeima gyvename ūkyje, miegame po alyvmedžiais, nes bijome, kad pastatai gali sugriūti. Visi yra gatvėje, niekas iš mano artimųjų negalėjo grįžti namo miegoti“.
Jis teigė, kad jo miestas, ilgus metus paženklintas karo, sausros ir visuotinio bado, tiesiog negali susidoroti su naujausia katastrofa.
„Mūsų tarnybos, įskaitant sveikatos priežiūros ir skubios pagalbos tarnybas, jau ir taip yra labai nusilpusios, šiuo metu jų pajėgumai viršija galimybes. Jos nepajėgia susidoroti su žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičiumi bei šios nelaimės mastu, – pridūrė jis. – Dauguma ligoninių ir medicinos centrų paskelbė, kad nebegali priimti daugiau pacientų dėl didžiulio žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičiaus.“
Pasienio miestelyje Jindirese, Ali Batelis iš savo buvusio kaimo griuvėsių šaukėsi pagalbos.
„Mano šeima, mano vaikai tebėra po griuvėsiais. Jų niekas negelbsti, nėra jokių pagalbinių darbuotojų, nėra jokios paramos ar ryšio, nieko nėra, – guodėsi jis. – Girdime triukšmą, balsus šen bei ten, bet dažniausiai negirdime nieko. Nėra, kas padėtų juos išgelbėti, nėra jokios paramos. Kur yra pasaulio šalys? Kodėl jos neatėjo mums padėti? Mus ištiko nelaimė.“
Kitas Sirijoje katastrofą išgyvenęs pilietis Osama Abdel Hamidas pasakojo, kad jo šeima miegojo, kai prasidėjo drebėjimas.
„Sienos griuvo virš mūsų, bet mano sūnus sugebėjo ištrūkti“, – sakė jis.
„Jis pradėjo šaukti, o aplink susirinkę žmonės, žinodami, kad yra išgyvenusiųjų, ištraukė mus iš po griuvėsių.“
Gyventojai pakėlė buvusių namų griuvėsius ir iškasė šeimą.
Nepaisant karštligiškų, pavargusių gelbėtojų pastangų, žuvusiųjų skaičius dar augs.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
