Lietuviškas Ukrainos kaimas didžiuojasi fronte kovojančiais saviškiais Specialiai lrytas.lt, Ukraina

„Ar Litoveže stovėjusią pilį tikrai pastatė lietuviai, kol kas nėra vienareikšmiškų įrodymų, mat Ukrainos archeologai labiau domėjosi čia buvusiomis priešistorinėmis gyvenvietėmis, viena iš kurių egzistavo trečiame, o kita septintame tūkstantmetyje prieš mūsų erą“, – aprodydama vietos muziejų kalbėjo mokyklos direktorė Tetjana Ivanicka.

Litovežas yra už 100 kilometrų nuo Ukrainos Voluinės srities sostinės Lucko.<br>E.Butrimo nuotr.
Litovežas yra už 100 kilometrų nuo Ukrainos Voluinės srities sostinės Lucko.<br>E.Butrimo nuotr.
Prie neseniai palaidoto kario S.Nerodos kapo gedi mama Svetlana bei pusbrolis Jurijus.<br>E.Butrimo nuotr.
Prie neseniai palaidoto kario S.Nerodos kapo gedi mama Svetlana bei pusbrolis Jurijus.<br>E.Butrimo nuotr.
Šventikas Vasilijus gedi kare žuvusių savo parapijiečių.<br>E.Butrimo nuotr.
Šventikas Vasilijus gedi kare žuvusių savo parapijiečių.<br>E.Butrimo nuotr.
Kaime yra ir T.Ševčenkos paminklas.<br>E.Butrimo nuotr.
Kaime yra ir T.Ševčenkos paminklas.<br>E.Butrimo nuotr.
Litovežo herbas.<br>E.Butrimo nuotr.
Litovežo herbas.<br>E.Butrimo nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Specialiai lrytas.lt, Ukraina

2023-04-21 22:19, atnaujinta 2023-04-22 09:02

Direktorės teigimu, kai po Antrojo pasaulinio karo žmonės namų atstatymui ardė pilies plytas, tai kalbėjo, jog jos kitokios, lietuviškos, nes didesnės nei įprastos. Šiuo metu iš pilies beveik nieko nebėra likę, o pusantro tūkstančio žmonių turinčioje gyvenvietėje niekas nekalba lietuviškai ir nėra žmonių, turinčių lietuvišką pavardę.

Bet kaimo herbe puikuojasi lietuviškas Vytis, kas mane ir sudomino į jį nuvykti ir pasidomėti, kaip Litovežas gyvena antrus karo metus.

Litovežas yra už 100 kilometrų nuo Ukrainos Voluinės srities sostinės Lucko, kur iki šiol puikuojasi LDK statyta didinga pilis. Kijevo istorikai Litovežo pavadinimą sieja su žodžiais „Litva“ (Lietuva) ir „veža“ (bokštas), tačiau savamokslis šio kaimelio kraštotyrininkas Leonas Pučkovskis teigė, kad Litovežas reiškia ne „Lietuvos“ bet „vasaros (литьни) bokštą“.

Spėjama, kad ankstesnis Litovežo pavadinimas buvo Kuma, vėliau Vsevolož, o Litovežas viduramžiais iš kaimo buvo tapęs miesteliu su pilimi, keturiomis bažnyčiomis ir turėjusiu Magdeburgo teises. Kaip nedidelė LDK gyvenvietė su mūrine pilimi ir aukštais gynybiniais žemės pylimais, Litovežas istoriniuose šaltiniuose minima nuo Xlll amžiaus.

Magdeburgo teises Litovežui 1451 m. suteikė kunigaikštis Skirgaila, o po pusšimčio metų šias teises užtvirtino Žygimantas Senasis. Po 1569 m. sudarytos Lublino sutarties Litovežas iš LDK priklausomybės perėjo Lenkijos žinion, o kaimelis tapo asmenine didikų Čartoryskių, o vėliau didikų Zaslavskių, Radvilų, Jablonovskių nuosavybe.

Litovežo centre stovi didžiausias kaimo pasididžiavimas – pačių gyventojų lėšomis ir rankomis prieš 25 metus pastatyta Dievo motinos vardo cerkvė. Litoveže cerkvė stovėjo nuo 1610 m., tačiau ji buvo pavaldi Maskvos patriarchatui. Kaimelio gyventojai džiaugėsi Ukrainai atgavus nepriklausomybę ir nebenorėjo eiti į ją klausytis Kremliaus propagandos, tad pasiraitojo rankoves ir pastatė naują ir didesnę šventyklą.

Nuo pat cerkvės atidarymo čia dirbantis šventikas Vasilijus visgi apgailestavo, kad net po to, kai senoji Litovežo cerkvė perėjo Kijevo priklausomybėn, keturios šeimos liko ištikimos maskvietiškai cerkvei ir vyksta į pamaldas kitose vietovėse.

Tuo tarpu kaime pasilikę 100 iš pradžioje atvykusių 400 pabėgėlių be jokio pykčio vaikšto į ukrainietiškas pamaldas, nors anksčiau Charkove ar Dnepre lankė rusiškas. Cerkvėje netoli altoriaus šventiko nurodymu buvo pastatyta lenta su fronte žuvusių ir vietos kapinėse laidojamų karių nuotraukose.

Iš dešimties palaidotų septyni yra Litovežo seniūnijos, į kurią įeina šeši aplinkiniai kaimai, gyventojai. Paskutinio vos prieš kelias dienas palaidoto kario, 37 metų Sergijaus Nerodos mamą bei pusbrolį Jurijų sutikau tvarkant kapą.

„Skaudi buvo ne tik žinia, kad sūnus žuvo, bet ir pranešimas, kad jo kūno iš mūšio lauko nėra kaip paimti, mat tą teritoriją prie Jampolio miesto Donecke užėmė priešas, ir nebuvo galima išsivežti žuvusių“, – pasakojo kario mama.

S.Nerodos palaikus pavyko pargabenti praėjus beveik metams, o laidotuvės įvyko tik po to, kai genetiniai tyrimai paliudijo jo tapatybę.

„Ašarų per tuos metus praliejau labai daug, bet dabar, kai palaidojom ir galiu ateiti parymoti prie kapo, skausmas atlėgo. Širdžiai ramiau dar ir todėl, kad sapnuose Sergijų tiek aš, tiek jaunesnioji dukra regime ne liūdintį, bet linksmą“, – kalbėjo moteris.

Ji papasakojo, kad Sergijus nuo vaikystės buvo labai drąsus, todėl dar 2014 metais išvyko kovoti su Maskvos separatistais į Donbasą. Pernai jau pirmą karo dieną Sergijus užsirašė į savanorius ir buvo pasiųstas į frontą. Karys su žmona, su kuria susilaukė dukros, buvo išsiskyręs, tačiau turėjo naują draugę ir šiemet planavo susituokti.

„Sergijus žuvo nuo skeveldrų praėjus vos dviem dienom po Velykų, per kurias iš fronto paskambino absoliučiai visiems giminaičiams ir draugams, ką visi dabar prisimename kaip savotišką atsisveikinimą“, – pasakojo pusbrolis J.Neroda.

Pirma karo netektis kovose su Rusijos okupantais kaimą ištiko dar 2014 metais. Tada mūšyje su separatistais prie Luhansko miesto žuvo 27 metų jaunesnysis seržantas Volodymiras Jakobčiukas, našlaičiais palikęs du sūnelius.

Lucko universitete psichologo specialybę įgijęs V.Jakobčiukas įstojo į armiją, dalyvavo dviejose karines misijose užsienyje. Karys kartu su dar aštuoniais bendražygiais žuvo patekęs į priešo pasalą, kai šarvuotomis mašinomis vyko į pagalbą apsuptam ukrainiečių būriui. Pagerbdama kario atminimą Litovežo seniūnija vietos vidurinei mokyklai suteikė V.Jakobčiuko vardą.

Vyrų dabar kaime yra smarkiai praretėję, mat nors seniūnijoje gyvena vos 4000 žmonių, net 200 vyrų yra paimti į frontą. Kalbinti žmonės teigė: „Čia ne miestas, nepasislėpsi nuo šaukimo į komisariatą, atneša lapelį į trobą, ir viskas, eini“.

Kaimo tarybos pirmininkė Olena Kasiančiuk papasakojo, jog Litovežo herbas su Vyčiu seniūnijos tarybos sprendimu buvo patvirtintas 2016 m. norint priminti istorinius saitus su Lietuva, ir tai, kad čia stovėjo pilis, o gyvenvietė turi garbingą praeitį.

Kijevo archeologai prieš keletą metų pradėjo tyrinėti pilies liekanas ir nusprendė pagalbon pasikviesti Lietuvos mokslininkus. Tam prieš tris metus šalia esančiame viešbutyje „Trys bebrai“ buvo surengta bendra lietuvių ir ukrainiečių istorikų konferencija, kurioje buvo suplanuoti bendri tyrimai, bet šiems sutrukdė prasidėjęs karas.

O.Kasiančiuk viliasi, kad po karo šis bendras projektas su Lietuva bus atgaivintas, o Litovežui pavyks užmegzti partnerystę su kokia nors nedidele istorine Lietuvos gyvenviete. Kaimo vadovė svajoja ir kartu su lietuviais bei lenkais Litoveže suorganizuoti folkloro kolektyvų šventę.

„Gal tai taptų net tradiciniu renginiu, nes dabartinis karas parodė, kad lietuviai ir lenkai tikrai yra broliškos tautos, mums labai padeda, tad turime gaivinti ir bendrą istorinę atmintį bei kultūrinius, turistinius ryšius“, – kalbėjo O.Kasiančiuk.

Kol kas Litovežas didžiausią dėmesį skiria kaime gyvenantiems pabėgėliams ir fronte kovojantiems savo pasiuntiniams. O.Kasiančiuk didžiuojasi, kad seniūnijos žmonės dosniai aukoja kariuomenei, o už tuos pinigus Lenkijoje jau nupirko ir į frontą nugabeno padovanoti 12 mašinų.

Be to, kas dvi savaites į tą fronto dalinį, kuriame tarnauja litovežiečiai, vyksta mašina su moterų pagamintais skanėstais – kepiniais, uogienėmis, dešromis, mėsomis, vaisiais.

„Stengiamės prie pergalės prisidėti kas kaip sugebam“, – sakė Litovežo tarybos pirmininkė O.Kasiančiuk. 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.