Nepaisant Rusijos invazijos, traukiniai niekada nenustojo vežti milijonų žmonių, kurie jais naudojasi. Tūkstančiai ukrainiečių kiekvieną dieną įlipa į traukinį ir vyksta į kelionę, kurios žmonės raginami vengti, – į paskutinę stotelę prieš rytinę fronto liniją.
Praėjus pro išsikišusias pėdas, kuriomis išklotas prirūkytas miegamasis vagonas, tampa aišku, kad tai ne tik kelias į mūšio lauką. Taip, čia yra kareivių, tačiau yra ir jaunų šeimų, grįžtančių namo.
Viktorija su mažyle Eva grįžta į Pokrovsko miestą.
Dvidešimtmetė pasakoja, kad jai jau gana vengti karo, ji nevengia jau laukiančių rūpesčių.
„Turiu juos kaip nors įveikti, – sako ji. – Neįmanoma taip gyventi, visur klajoti. Reikia padaryti taip, kad namuose būtų galima dirbti,“
Po trijų valandų kelionės, prabėgusios per sodriai žalią Ukrainos kraštovaizdį, traukinys atvyksta į Pokrovską, kur Viktoriją pasitinka vyras, kurį ji paliko.
„Esu priblokštas, – sako Serhijus, kantriai laukęs perone su puokšte gėlių. – Labai džiaugiuosi matydamas savo gražiąsias dukrą ir žmoną. Tiesiog noriu, kad mes pasėdėtume, apsikabintume, pabendrautume ir viskas.“
Tokie atvykimai kaip šis yra platesnės tendencijos Ukrainoje dalis. Po praėjusių metų sukrečiančių išvykimo scenų į savo šalį grįžo šeši milijonai ukrainiečių. Tūkstančiai iš jų grįžta į savo namus fronto linijos pusėje, kur išlieka Rusijos puolimo grėsmė. Serhijus yra vienas iš daugelio, pasilikusių Pokrovske dėl darbo vietos anglių kasykloje – pramonės šakos, kuri yra įsišaknijusi Donecko regiono DNR ir čia yra pagrindinis žmonių darbdavys.
Tūkstančiai žmonių ne tik pasiliko, bet ir vilioja kitus sugrįžti, siūlydami naujas darbo vietas. Ankstyvą rytą kalnakasiai skubiai keliauja į maršrutinius autobusus, kurie juos veža į šachtą. Net ir atsidūrę 800 m po žeme, jie gali užtrukti iki valandos, kol nueis iki reikiamos vietos. Volodymyras čia dirba jau 20 metų. Jo kombinezono priekyje įdėta pietų pakuotė. Maistą šiuose kraštuose jie vadina „tormozok“, o tai reiškia darbo kasykloje stabdį.
Jis ir kai kurie kolegos yra apsaugoti nuo mobilizacijos, nes jų funkcijos laikomos itin svarbiomis. Volodymyrui eiti į darbą – tai pusiausvyra tarp asmeninio saugumo ir paprastos ekonomikos. Jis turi užsidirbti pragyvenimui.
„Kai eini po žeme, nežinai, kas vyksta viršuje su šeima. Dažnai labai nerimauju“, – patikino jis.
Pokrovsko gyventojų skaičius pamažu auga, nors pernai sumažėjo dviem trečdaliais (nuo 65 000).
Stoties dispečerinėje dirbanti Svitlana sakė, kad, kai 2022 m. prasidėjo karas, tai buvo „tarsi apokalipsė – niekada nemačiau, kad tiek daug žmonių išvyktų“.
Dabar ji tapo paskirties vieta tiems, kurie bėga nuo Rusijos okupacijos ir kovų. Tai miestas, kuriame labai daug karo veiksmų. Gatvėse gyvena tolygus civilių ir karių mišinys.
Šioje vietovėje karas vyksta nuo pat Rusijos agresijos pradžios prieš devynerius metus. Dar viena įdomybė – vietos pareigūnai atkūrė elektros ir vandens tiekimą, nepaisant jų perspėjimų žmonėms nesiartinti.
Pokrovskas vis dar yra Rusijos daugkartinių raketų paleidimo sistemų (MLRS) veikimo zonoje. Apie beatodairišką grėsmę primena aplink miestą esantys randai.
Pokrovsko pakraštyje, arčiau Rusijos okupacijos, rasite paskutinę miesto gynybos liniją. Teritorinės gynybos kariai budriai stebi silpnus artilerijos garsus.
„Kai kurie gelbsti savo vaikus, kai kurie lieka, nes tai jų tėvynė, – sako Viačeslavas. – Jei reikia mirti, geriau mirti tėvynėje nei kur nors užsienyje“.
Po poros dienų gyvenimo pavojaus zonoje, Serhijus, Viktorija ir Eva mėgaujasi gyvenimu kartu po vienu stogu.
„Kas žino, kada čia taps saugu? – klausia Serhijus. – Gal po metų? Po dvejų? O gal penkerių? Nenorime laukti penkerių metų ar net vienerių“.
Akivaizdu, kad jie susitaikė su savo sprendimu pasilikti kaip šeima, nepaisant akivaizdžios rizikos. Tai ne tik pasipriešinimo žingsnis, bet ir pripažinimo, kad šis karas greitai nesibaigs.
Parengta pagal BBC inf.
