Azerbaidžanas, išlaukęs tinkamo momento, „atkūrė“ savo teritorinį vientisumą Kalnų Karabache. Armėnų išvarymas iš prigimtinės tėvynės buvo toks greitas, kad po dviejų savaičių besidomintieji šiuo regionu jau pradėjo pamiršti, kas atsitiko.
Visiškai kitokia situacija po spalio 7 d. „Hamas“ atakos prieš Izraelį. Po pirmųjų kelių dienų aišku – tai ilga, kupina kraujo ir pavojingų posūkių istorija. Gausybė sąmokslo teorijų. Pradedant klausimais, kas stovi už „Hamas“, kodėl tunelių karinė organizacija pradėjo nesunkiai nuspėjamam atsakui neproporcingą karą (nusprendė susinaikinti?), kokios šalys sės prie politinių šachmatų lentos.
Reikia pripažinti, kad Lietuvos politologų bendruomenė įvykius analizuoja profesionaliai. Savaime suprantama, atsiradus daugiau informacijos bus aiškiau. Atkreipiau dėmesį į pirmomis „Hamas“ atakų valandomis išsakytą priekaištą Izraelio žvalgybos tarnyboms (jų yra ne viena) pražiopsojus teroristų sprendimą pradėti ataką.
„Hamas“ paskelbus apie džihado dieną, A. Navys įvertino tikimybę teroro grėsmei už Izraelio ribų
Izraelio saugumo tarnyboms apie tai, kas vyksta Gazos Ruože, ir ne tik ten, yra žinoma labai daug. Ir viduje, ir iš viršaus, ir iš šono.
Agentūrinis tinklas platus, ir ne vien turguje. Siužetai plūsta į „Netflix“. Dažniausiai minimi „Hamas“ tuneliai nėra kurmių urvai. Tai inžineriniai įrenginiai su sandėliais karinei amunicijai, kurių nepastebėti, nenustatyti, kas kur yra, gali tik itin primityvi žvalgyba. Beje, Izraelis ne kartą tokius sandėlius naikino.
Neturiu pakankamai informacijos, kas atakos dieną bei jos išvakarėse vyko Izraelio institucijose, tačiau dėl pražiopsojimo skubių išvadų nedaryčiau.
Neatmestina ir Izraelio vidaus politinė situacija, kurią stebėjome televizijos ekranuose kelias savaites iš eilės. Koks aštrioje vidaus politinėje kovoje B.Netanyahu santykis su jėgos struktūromis?
Teroristinę ataką surengusi „Hamas“ pasirodė kaip ypatingo žiaurumo gauja. Tai, kas parodyta žiniasklaidoje, pranoksta „Islamo valstybę“. Vien pamačiusiems, nekalbant apie agresiją patyrusius, jokia kita mintis, kaip tik sunaikinti tokį darinį, ir kilti negali.
Sovietmečiu mano kartai palestiniečiai buvo pristatomi kaip už laisvę kovojanti bendruomenė. Sąjūdyje buvome už būsimą Palestinos valstybę. Tarkime, tokia atsirastų. Į ką su žmonėmis, kapojančiais galvas kitatikiams, ji būtų panaši? Kiek joje liktų žydų?
Daug metų stebint intifadas (smurto veiksmus) natūralu klausti (ir tai kasdien daroma įvairiuose forumuose), ar bus trečioji intifada, kiek laiko tęsis ir kokios bus pasekmės Izraelio viduje, jo santykiuose su kaimynais, arabų pasauliu, ar tai turės įtakos Vakarų valstybėms, ypač JAV, remiant ne vien morališkai Ukrainą.
Dabartinė Izraelio valdžia nusiteikusi griežtai – fiziškai sunaikinti „Hamas“. Nepaisant net galimų gausių aukų tarp civilių, nes teroristai jais dengiasi. Totali Gazos Ruožo blokada. JTO jau sureagavo. Pavyzdžių kautynėse su „Islamo valstybe“ jau būta Sirijoje. Kiliminis bombardavimas. Jeigu Izraeliui nepavyks neatkuriamai sudaužyti „Hamas“, prisimenant 75 metų Izraelio ir Palestinos santykių istoriją, priešprieša grįš į senas vėžes.
Susiję straipsniai
Šiuo metu kitokie nei nelabai tolimoje praeityje Izraelio santykiai su arabų pasauliu, tačiau nėra jokių garantijų, kad „liga neatkris“. Žinoma, viską lems galinčių įsitraukti į konfliktą valstybių interesai.
Karui Izraelyje užsitęsus silpnės labiausiai Ukrainą remiančių valstybių fizinė parama. Įsiklausius į V.Zelenskio ir jo komandos kalbas nesunku pajusti, kad Kijevas blogą žinią supranta. Bet dar iki įvykių, kuriuos aptarinėjame kas valandą, buvo matyti finansinių srautų į Ukrainą siaurėjimas. Fronte Ukrainos pasiekimai – ne pergalingi. Kariuomenė iš kontrpuolimo pamažu pereina į gynybą. Kijevas skelbia pradėsiantis rimtą puolimą žiemą.
Praėjusį rudenį iš aukštų tribūnų buvo pasakojama apie Krymo užėmimą ir vasarojimą ten pat prie Juodosios jūros. Kol kas tenka murdytis fronto purve. Netikiu, kad tiek Ukrainoje, tiek ją konkrečiai remiančiose valstybėse neanalizuojamos būsimų mūšių perspektyvos. Ir svarbiausia – ką daryti toliau.
Tęstinis, pozicinis karas Maskvai kur kas naudingesnis nei Kijevui. Rusijos karinė pramonė jau prisiderina prie dabartinio karo poreikių.
Belieka atsakyti į klausimą, kokia Rusijai nauda iš konflikto Izraelyje. Nedaugžodžiaujant galima atsakyti trumpai – šimtaprocentė.
Rusijos propagandininkai entuziastingai įsikabino į ginklų iš Vakarų, skirtų Ukrainai, slaptą patekimą pas „Hamas“ teroristus temą. Net neabejoju, jog ši tema bus ypač plėtojama, kad pasiektų kai kurių JAV kongresmenų ausis.
Lietuvoje – sujudimas dėl įvykio dujotiekyje tarp Suomijos ir Estijos.
Sujudimas teisingas, bet manau, kad ir anksčiau į šią lengvų diversijų sritį nebuvo žiūrima pro pirštus. Avariją, kurios priežasčių nereikėtų tirti trejus metus, galima sutvarkyti. Esmė kita.
Energetinės infrastruktūros apsauga yra brangus dalykas. Tam tikrais atvejais net brangesnis už karinės technikos įsigijimą.
Pažeisti vieną ar kitą bet kurios rūšies energetinę liniją labai didelių išlaidų nereikia. O kas bet kurios valstybės viduje gali vykdyti diversijas?
Bet kurioje žvalgyboje yra žinoma vadovėlinė tiesa – diversantai patenka kartu su sunkiai žvalgybine prasme patikrinamais migrantų srautais.
Prasiskverbimo būdų labai daug. Net senos patyrusios kontržvalgybos juos sugeba kontroliuoti tik penkiasdešimčia procentų.
Lietuvoje ši reali grėsmė – ateityje. Ir ne tokioje jau tolimoje.