Diskusijos apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą bus bevaisės, jei paliksime nuošalyje Ukrainos ilgalaikio saugumo klausimą.

Šią savaitę pasaulio lyderiai rinksis prestižinėje Miuncheno Saugumo Konferencijoje. Vyksiu į ją su lūkesčiu išgirsti, ko galime tikėtis iš Donaldo Trumpo administracijos siekiant paliaubų.

Kol kas regiu dvi atsargiai optimistines, ir dvi – nerimą keliančias tendencijas.

Pradėkime nuo pozityvo. Diskusijos apie karą pokytis Respublikonų partijos elito tarpe, panašu, vyksta – iš kartojimo, kad Ukraina beatodairiškai siekia kariauti, vis dažniau konstatuojama, jog problema visgi yra agresorius.

[[ge:lrytas:lrytas:36148290]][[ge:lrytas:lrytas:36229827]][[ge:lrytas:lrytas:36312373]]

Todėl Keithas Kelloggas, JAV prezidento patikėtinis Ukrainai ir Rusijai, prieš kelias dienas akcentavo sankcijų Rusijai nepakankamumą. Anot jo, dabartinis sankcijų režimas vertas vos 3 balų iš 10, nors nedetalizavo, ką ir kaip reikėtų tobulinti. Jis taip pat užsiminė, kad Ovaliajame kabinete Trumpas prieš kelias dienas subūrė komandą aptarti Ukrainos ateities klausimą. Nenustebintų, jei tai buvo pirmas kartas, kai Trumpo aplinkoje karui skirtas toks dėmesys. Ir puiku, jei šios diskusijos akcentas buvo kaip toliau spausti Rusiją – nors tuo pačiu sunku įsivaizduoti tam pritariantį, pavyzdžiui, viceprezidentą JD Vance’ą.

Antra, Trumpas prakalbo apie Ukrainos naudingąsias iškasenas ir kitus gamtos turtus, kurių reikia naujausių technologijų ir pramonės vystyme. Faktas apie Ukrainos turimus retuosius žemės metalus ar litį nėra jokia naujiena. Visgi politiniame diskurse neskambėjo dažnai. JAV įsigali supratimas, kad Ukraina gali būti pragmatiškai naudinga ir reikalinga partnerė, o tam būtina užbaigti karą. Ir ne bet kaip, o ukrainiečiams palankiu būdu.

Tai – kryptingo ukrainiečių diplomatinio darbo – pabrėžtinai toli gražu ne visada sėkmingo – rezultatas. Galima moralizuoti, kaip Olafas Scholzas, kad „Ukrainai reikia padėti nesiekiant iš to naudos“. Visgi vargu, ar Ukrainai rūpės, kokiais motyvais remiantis priimami jai žūtbūt reikalingi sprendimai. Svarbiausia, kas konkrečiai daroma.

Tačiau ne viskas rožėmis klota. Esminis iššūkis – nėra rimtų postūmių svarstymuose apie saugumo garantijas Ukrainai. Tai žlugdo – arba Ukrainai labai nepalankia linkme kreipia – perspektyvą bent laikinoms paliauboms. Mat karo stabdymas tokiu būdu tik laimėtų laiko agresoriui atstatyti pajėgumus ir atnaujinti veiksmus ateityje.

Ne veltui Kremlius šiuo metu ne tik reikalauja, kad Ukraina nestotų į NATO, bet ir drastiškai apribotų savo kariuomenės dydį. Sutikimas su tokiomis sąlygomis reikštų Kyjivo kapituliaciją. Todėl Ukraina, derybose svarstydama dalies teritorijų okupacijos faktinį konstatavimą, pagrįstai reikalaus užtikrinti, kad likusi valstybės teritorija būtų saugi.

Kelloggas nei viešai, nei, kiek girdžiu, privačiai saugumo įsipareigojimų klausimo nevysto. Atsakomybė paliekama pačiam prezidentui Trumpui. Tad gali nutikti bet kas – nuo dar vienos „Gazos Rivjeros“ improvizacijos iki Putino teiginių atkartojimo.

Antra, JAV įsipareigojimai Ukrainai atrodo sunkiai tikėtini. Prezidento Nacionalinio saugumo patarėjas Mike’as Waltzas sekmadienį tiesiai šviesiai pareiškė, jog tuo turės rūpintis išskirtinai tik europiečiai. Bet Europa neturi pakankamai svertų. Jokioje Senojo žemyno sostinėje niekas rimtai nesvarsto dešimčių tūkstančių karių dislokavimo įsivaizduojamoms paliauboms palaikyti. Ir net nebūtinai dėl politinės valios stygiaus – tų karių tiesiog nėra. Ką jau kalbėti apie praktinį dislokavimą karo zonoje. Įmanomi tik kur kas kuklesni ribotų pajėgų siuntimo scenarijai. Tad visi žvalgosi į Vašingtoną – ir laukia, nes supranta, jog alternatyvų iš esmės nėra.

L. Kojala prabilo apie dvi optimistines bei dvi nerimą keliančias tendencijas dėl karo Ukrainoje