Ši po pokalbio su Vladimiru Putinu pasakyta Donaldo Trumpo tezė iliustruoja pastarųjų mėnesių įvykius.

Jungtinės Valstijos vienoje pusėje, Europa / Ukraina – kitoje. Jos sprendžia skirtingas problemas.

Vašingtonui svarbu procesas. Tą pirmasis anonsavo viceprezidentas JD Vance’as, kurio įtaką užsienio politikai esu pavadinęs „Vance’izacija“. Anksčiau amerikiečiai akcentavo būtinybę kuo greičiau skelbti paliaubas. Tai nebėra kertinis prioritetas. Pasirodė, kad tą realizuoti praktiškai sudėtinga, todėl verčiau siekti ukrainiečių ir rusų tiesioginių derybų. O šį procesą į priekį vesti turės kiti.

Ukraina ir Europa sprendžia kitą problemą: brutalaus karo ir egzistencinės grėsmės. Ji reikalauja visiškai kitokios prieigos, nei siūlo Trumpas. Proceso nepakanka. Bet per ilgus dešimtmečius susikurta tokia priklausomybė nuo Jungtinių Valstijų, kad europiečiams priimti sprendimus savarankiškai sudėtinga.

[[ge:lrytas:lrytas:37928186]]

Šią dilemą išryškino pirmadienio Trumpo ir Putino skambutis. Kremliaus vadas, pokalbyje dalyvavęs iš muzikos mokyklos Sočyje, sakė, kad Rusija yra pasiruošusi kalbėtis su Ukraina. Galėtų būti sudarytas taikos gairių memorandumas, gal net kada nors skelbiamos paliaubos.

Trumpas pokalbio „toną“ įvertino kaip „puikų“. Skatino „nedelsiant“ pradėti Rusijos derybas su Ukraina. Mato „neįtikėtinas galimybes“ ateities prekybiniams santykiams ir „neribotą“ Rusijos potencialą. Suomijos prezidento Alexanderio Stubbo jam prieš kelias dienas priminti faktai apie Rusijos ekonomiką, kuri beveik penktadaliu mažesnė nei Italijos, efekto neturėjo.

Tad Putinas toliau primygtinai nenori paliaubų. Ir nesvarbu, kad dėl to JAV ir Ukraina sutarė prieš du mėnesius. Tuo pačiu Kremlius supranta Trumpo lūkestį ir manevruoja taip, kad neatrodytų, jog nenori tartis.

[[ge:lrytas:lrytas:37927024]][[ge:lrytas:lrytas:37928009]][[ge:lrytas:lrytas:37930027]]

Sukuriamas įvaizdis, kad yra pažanga – Trumpas net svarsto, kad Putinui karas įgriso. Visgi negali paaiškinti, kodėl agresorius toliau reikalauja Ukrainos kapituliacijos, nors tai neatspindi situacijos fronte. Įskaitant norą, jog ukrainiečiai užleistų net tas teritorijas, kurių Kremlius nesugebėjo okupuoti.

Trumpas Jungtinių Valstijų taktikos keisti neketina. Ir džiugiai priėmė Putino svarstymus, tarsi jie žymėtų naują pradžią. Nepaisant to, jog pasiuntinys Steve’as Witkoffas tą patį daro jau kelis mėnesius. Amerikiečiai Rusijai siūlė net de jure pripažinti Krymą. Visgi net toks dosnus ir Ukrainai nepriimtinas pasiūlymas Kremliui neįtiko.

[[ge:lrytas:lrytas:37930183]]

Tad artimiausio laikotarpio perspektyva – niūri. Agresorius rengiasi tolesnėms atakų bangoms. Ukrainos situacija stabili, bet nėra gera. Europiečiai kelia sankcijų ultimatumus, tačiau neranda valios jų paversti tvariais sprendimais. O D. Trumpas tiesiog nori dėmesį skirti kitoms temoms.

Linas Kojala. D. Trumpui šis karas – ne jo (5)