Atskleidus patikimą informaciją, gautą įvertinus JAV atakos prieš Irano Fordo branduolinę gamyklą žalą, ne visi su ja sutiks, mano analitikas.
Visa ši problema staiga tapo politiškai jautri Vašingtone ir, be abejo, pateks į įprastą aštrių komentarų ir pareiškimų karuselę – reiškinį, tapusį vienu ryškiausių antrosios Trumpo administracijos bruožų.
Tačiau iš Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininko generolo Dano Caine'o sužinojome, kad GBU-57 bunkerio bombos „Buster“ buvo kuriamos gana slaptai, turint omenyje būtent tokį taikinį.
Taip pat paaiškėjo, kad visos jos veikė taip, kaip numatyta bandymų imitacijose, ir kad 12 jų buvo paleista į šešis atskirus taikinius Fordo branduolinėje bazėje, o dar dvi – į vieną taikinį Natanzo branduoliniame objekte.
Tačiau aršus ginčas dėl to, kaip apibūdinti per šias atakas padarytą žalą, iš tikrųjų yra tik semantinis ginčas. Du pagrindiniai klausimai yra gana skirtingi.
Pirma, ar po šio išpuolio iraniečiai nuspręs atsisakyti branduolinio ginklo, kaip 2007 m. padarė sirai, kai izraeliečiai sunaikino jų Al Kibaro branduolinį reaktorių?
O gal jie sieks branduolinio ginklo kaip Irako lyderis Sadamas Huseinas, kai 1981 m. izraeliečiai sunaikino jo branduolinį reaktorių?
Antra, jei iraniečiai vėl nuspręs pasigaminti branduolinį ginklą, kiek laiko praeis, kol jie vėl pasieks branduolinio ginklo slenkstį, ties kuriuo buvo mažiau nei prieš mėnesį?
Ar tai įvyks per metus? Ar po penkerių metų? O gal ilgiau?
Kai bus atsakymas į šiuos du klausimus, galėsime realiai įvertinti, ar JAV bombardavimas iš tiesų buvo sėkmingas, savo mintis užbaigė M. Clarke'as.
Parengta pagal „Sky News“ inf.