Šios taip pat elgiasi skirtingai. Kalinčio buvusio prezidento M.Sakaašvilio partija „Jungtinis nacionalinis judėjimas, šiuos rinkimus boikotuoja, tvirtindami, jog negali dalyvauti neteisėtuose procesuose. Kita opozicinė jėga – „LELO – Stiprus Sakartvelas“ rinkimuose iškėlė savo kandidatus.
– Ką turime žinoti apie jūsų partiją? Kokia yra svarbiausia informacija? – paklausiau „LELO – Stiprus Sakartvelas“ koalicijos užsienio reikalų sekretoriaus Grigol Gegelia.
– Mūsų partija atstovauja atsinaujinimui. Esame viena naujausių partijų Sakartvele, bet jau dabar esame viena stipriausių šalies politiniame lauke. Partija įkurta prieš penkerius metus, ir vienas pagrindinių mūsų pažadų nuo pat pradžių buvo atnaujinti Sakartvelo politinį gyvenimą, kuris, deja, yra bipolinis, gana toksiškas ir ne visada suteikia žmonėms galimybę mėgautis politika, jaustis su ja susijusiems, tikėti, kad politikai kalba apie tai, kas žmonėms iš tiesų svarbu.
Vienas pirmųjų mūsų pažadų buvo atitraukti Sakartvelo politinį gyvenimą nuo šio toksiško bipoliškumo ir įkvėpti naujos energijos politinei sistemai. Per paskutinius penkerius rinkimus mums gana sėkmingai pavyko pasirodyti, tapome viena garsiausių jėgų. Esame viena stipriausių proeuropietiškų ir pro-NATO partijų. Aš asmeniškai, kaip centro kairės politikas, didžiuojuosi, kad turime labai stiprią socialinę doktriną, kuri siūlo jaunimui, senjorams ir visiems piliečiams aiškią viziją, ką galime kartu nuveikti šalyje, kad pakeistume milijonų žmonių gyvenimus.
– Kas yra šios partijos įkūrėjai?
– Partiją įkūrė Mamuka Hazaradzė ir Badri Džaparidzė, kurie anksčiau buvo pirmaujantys Sakartvelo verslininkai. Jie įkūrė daugiau nei 100 labai sėkmingų įmonių, įdarbino dešimtis tūkstančių žmonių šalyje ir sukūrė tarptautinius prekės ženklus, įtrauktus į Londono vertybinių popierių biržą bei eksportuojančius Sakartvelo produkciją į visą pasaulį. Sėkmingų įmonių pavyzdžiai – didžiausias Sakartvelo TBC bankas bei tarptautiniu mastu garsus „Borjomi“ mineralinis vanduo.
Svarbiausia, kad Mamuka ir Badri moka kurti sėkmingas komandas, kurios veikia net ir jiems nesant. Kai jie neseniai buvo kelis mėnesius įkalinti režimo, partija vis tiek veikė, kovojo ir stengėsi, kad jos balsas būtų girdimas. Tuo didžiuojuosi, nes ne visoms organizacijoms tai pavyksta. Mes esame vienijami stiprių ir sumanių žmonių, ir parodėme, kad esame nepriklausomi. Ivanišvilis negali mūsų sustabdyti, nors to labiausiai ir siekia. Jo tikslas – sunaikinti politinį gyvenimą Sakartvele: uždrausti partijas, nutildyti visuomenę, neleisti protestuoti. Todėl kovojame šiuose rinkimuose.
Mūsų nuostata paprasta: turime daryti viską, kad režimas išgirstų mūsų balsą, kad suprastų, jog mes niekur nedingstame ir nebūsime nutildyti. Net jei mūsų lyderiai kalėjime – mūsų nesustabdys. Toks yra mūsų mąstymas, ir jis vienintelis teisingas. Jei nekovosi, darysi būtent tai, ko nori Ivanišvilis – pasiduosi. O mes nepasiduosime.
– Vadinasi, jūsų kova yra rinkimai?
– Mūsų kova yra rinkimai, protestai ir tarptautinis spaudimas. Esame viena iš partijų, kurios visada aktyviai dalyvavo protestuose. Tūkstančiai mūsų narių prisidėjo prie jų, bet nemanome, kad protestas yra vienintelė priemonė kovoti su režimu. Reikia naudoti viską – protestus, rinkimus, tarptautinį darbą. Šiais metais pats aplankiau daugiau nei 10 šalių, kur pasisakiau prieš Sakartvelo svajonę, siekiau sankcijų ir garsinau mūsų protesto balsą. Mes taikome tokią strategiją: deriname protestus su kitomis politinės kovos priemonėmis. Tai vienintelis kelias, kai susiduri su tokiu hibridiniu režimu kaip Sakartvelo svajonė. Tai vienintelis kelias į priekį.
– Kita opozicinė partija – Saakašvilio partija – nedalyvauja rinkimuose, nes sako, kad jie neteisėti. Ar tai rimtas argumentas?
– Ne mums. Mažai kuriuos rinkimus Sakartvele buvo galima laikyti laisvais ir sąžiningais. Dauguma jų buvo klastojami, nesąžiningi, agresyvioje aplinkoje. Jei priimtume tokį argumentą, reikėtų apskritai liautis užsiimti politika Sakartvele, nes ji tokia buvo jau 34 metus. Mes neturime iliuzijų, kad šie rinkimai bus sąžiningi. Dalyvaujame asmeniškai rizikuodami – gatvėse mus puola, mane patį jau kelis kartus užpuolė.
Mūsų priešas nėra tik Sakartvelo svajonė, mes kovojame prieš Rusijos užsienio žvalgybos tarnybą. Nepaisant to, dauguma žmonių nori, kad mes kovotume. Turėjau kampanijas devyniose vietose ir nemačiau daug boikotuojančių. Žmonės nori, kad naudotume visas priemones – protestus, rinkimus, tarptautinį darbą. Jei neatsiliepsi į jų socialinius rūpesčius – kainas, migraciją, kasdienes problemas – prarasi ryšį su visuomene. O be ryšio su žmonėmis valdžios niekas nepakeitė. Todėl mūsų kelias yra teisingas. Gaila, kad opozicija nesusivienijo bent jau Tbilisyje, kur turime 65 proc. palaikymą, o režimas – tik 25 proc. Nesusivienyti čia buvo didelė, fundamentali klaida.
– Bet juk jūs pats kalbate apie opozicijos susiskaldymą. Ar tai ne problema?
– Pastaruosius 7–8 mėnesius opozicija buvo vieninga dėl esminių klausimų, ypač užsienio politikos. Mūsų reikalavimai tie patys – nauji parlamento rinkimai ir politinių kalinių paleidimas. Čia sutariame. Manau, skirtumai dėl savivaldos rinkimų nėra tragedija. Platesnėje kovoje opozicija iš esmės vieninga, mūsų tikslai tie patys – atsikratyti prorusiško režimo, kuris yra antieuropietiškas ir antivalstybinis. Žinoma, pragmatiškai būtų buvę geriau turėti bendrą kandidatą bent Tbilisyje. Bet dėl pagrindinės kovos mūsų vienybė lieka, ir esu tikras, kad jos laikysimės – dėl Sakartvelo ir demokratijos.
– Turiu paklausti ir tokio klausimo. Kas finansuoja jūsų partiją?
– Mūsų partija yra reta išimtis Sakartvele – visi aiškiai žino finansavimo šaltinį. Hazaradzė ir Džaparidzė, kaip buvę verslininkai, yra turtingi žmonės ir vieninteliai partijos donorai. Tai visiškai skaidru ir aišku. Daugeliui partijų Sakartvele kyla klausimų dėl pinigų kilmės, jų visada per mažai. Mūsų atveju – viskas paprasta: lėšos yra mūsų steigėjų uždirbtos per dešimtmečius.
– Ar suprantate, kad šiuo metu jūs, kaip partija, kaip visuomeninis judėjimas ir kaip visuomenė, prarandate savo šalį?
– Taip, visiškai. Tai sakau beveik kiekvieną savaitę per televiziją. Mes tikrai prarandame šalį. Ir tai ne vien partinė kova – mes prarandame Sakartvelą kaip valstybę. Ji pasuko nuo europinio ir euroatlantinio kelio, ėmė bendradarbiauti su Kinija, Iranu ir, žinoma, Rusija. Praradome strateginę partnerystę su Jungtinėmis Valstijomis ir daugeliu Europos Sąjungos valstybių, režimo lyderiams taikomos sankcijos, jie net nebegali vykti į Baltijos šalis – mūsų artimiausius draugus. Todėl turime naudoti visas įmanomas priemones, kad atgautume Sakartvelą. Tai ir yra mūsų kampanijos šūkis – susigrąžinti Sakartvelą, susigrąžinti miestus ir šalį.
– Ar tai dar įmanoma?
– Manau, kad dar įmanoma. Padėtis labai bloga, bet dar ne negrįžtama. Vilties suteikia tai, kad daugiau nei 80 proc. sakartveliečių remia narystę Europos Sąjungoje ir europinę ateitį. Tokios daugumos niekas negali panaikinti. Režimas bando skleisti propagandą prieš Europos Sąjungą, Baltijos šalis, Ukrainą, Vokietiją, bet nepavyksta. Žmonių palaikymas Europai išlieka. Todėl šis režimas galiausiai žlugs – jis kaip medis be šaknų, neturintis legitimumo nei šalies viduje, nei tarptautiniu mastu.
– Santykiai tarp Sakartvelo ir Europos Sąjungos dabar yra įšaldyti. Ar matote galimybių pakeisti situaciją?
– Santykiai šiuo metu yra žemiausi per visą istoriją. Vienintelė galimybė juos pakeisti – nuversti dabartinį režimą. Su valdžia, kuri sąmoningai kas savaitę puola europinę idėją, santykių atkurti neįmanoma. Todėl reikia naujų parlamento rinkimų, politinių kalinių paleidimo ir sąžiningų rinkimų. Tik taip Sakartvelas turės naują vyriausybę, kuri bus koalicinė, sudaryta iš keturių blokų. Tai vienintelis kelias į priekį.
– O kas, jei tokia padėtis tęsis dar penkerius ar dešimt metų?
– Tada Sakartvelui bus padaryta nepataisoma žala. Net jei pavyktų pakeisti valdžią, prireiktų dešimtmečių, kad atsitiestume. Kitos šalys juda į priekį – Armėnija, Moldova, regiono demokratijos. Jos gauna finansavimą, naujus susitarimus, vysto ekonomiką ir saugumą. Armėnija padarė didelę pažangą, Moldova taip pat. O Sakartvelas žengia atgal – 20 prorusiškų autokratų priima sprendimus prieš milijonų žmonių valią. Todėl laiko nebėra, būtina veikti dabar. Žmonės tai supranta, visuomenėje jaučiamas skubumas, ir tai suteikia man pasitikėjimo.