„Man patinka būti Lietuvoje“, – taip apie beveik tris metus trunkantį pastovų gyvenimą Lietuvoje atsiliepė Vokietijoje augęs 22-ejų Mikas Tedone.

Save užsienio lietuviu laikantis Mikas gimė ir užaugo Šiaurės Vokietijoje, netoli Hamburgo miesto, kur baigė mokyklą ir praleido didžiąją dalį paauglystės. Miko šeima yra tarptautiška: jo mama yra lietuvė, o tėtis – italas.

Mikas moka kalbėti penkiomis kalbomis: lietuvių, anglų, vokiečių, italų ir šiek tiek ispanų.

„Kadangi, galima sakyti, jau beveik tokia tarptautinė šeima, tai taip ir su kalbomis gavosi, kad augdamas su mama kalbėjau lietuviškai, su tėčiu – itališkai. Bet dažniau kalbėdavau lietuviškai“, – prisiminė Mikas.

[[ge:lrytas:lrytas:41448553]]

Augdamas Vokietijoje jis nepamiršo savo lietuviškos kilmės ir bent kartą per metus atvykdavo į Lietuvą. Konkrečiai pirmojo karto, kai atvyko į šalį, Mikas neprisimena, tačiau Lietuva jį žavėjo visą laiką.

„Aš nuo vaikystės buvau jau toks, galima sakyti, patriotas, man patikdavo lietuviška atributika. Kai aš būdavau Lietuvoje, parduotuvėse mano mėgstamiausia vieta buvo tos atributikos sekcijos. Taip kažkaip visada traukdavo ta Lietuva“, – prisiminė jis.

Todėl nenuostabu, kad, baigęs mokyklą, Mikas atvyko studijuoti į Lietuvą ir tapo aktyviu bendruomenės nariu: priėmė sprendimą prisijungti prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) ir kelių studentiškų organizacijų.

[[ge:lrytas:lrytas:41542345]][[ge:lrytas:lrytas:41529770]][[ge:lrytas:lrytas:41517679]][[ge:lrytas:lrytas:41490874]][[ge:lrytas:lrytas:41459514]]

Lietuvių kalba ir patriotizmas Mikui – vieni iš svarbiausių aspektų. Čia jį labiausiai žavi būtent lietuvių kalba, kuri jam sukelia šiltą asmeniškumo jausmą.

Atvykęs šoko nepatyrė

Baigęs mokyklą Vokietijoje prieš trejus metus Mikas svarstė, ką reikėtų daryti toliau – ir nusprendė atvykti studijuoti į Lietuvą.

„Tai kažkaip kilo mintis spontaniškai, turbūt močiutė pasiūlė, kad galėčiau gi atvažiuoti į Lietuvą pasistudijuoti“, – pasakojo jis.

Mikas prisiminė, kad prieš tris metus, kai priėmė sprendimą studijuoti Lietuvoje, jo lietuvių kalbos žinios dar nebuvo tokios geros. Jis pasirinko studijų programą anglų kalba Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI).

„Tai atrodė kaip puikus sprendimas, kaip puiki galimybė pagyventi bent kelis metus Lietuvoje, išmokti labiau lietuvių kalbą. Dar labiau, kaip čia sakoma, susiconnectinti su šaknimis, su mamos tėvyne“, – pasakojo jis.

Mikas prisiminė, kad, atvykus į Lietuvą, didelio šoko nepatyrė. „Lietuva man nebuvo svetima šalis, kadangi aš prieš tai jau čia lankydavausi per atostogas“, – kalbėjo jis.

Atvykus į Lietuvą, jam buvo įdomu sužinoti ir patirti, kaip gyvena lietuviai, koks yra jų būdas ir kaip jie elgiasi.

[[ge:lrytas:lrytas:41547430]]

Per tris metus Mikas susidarė įspūdį, kad lietuviai kai kuriomis prasmėmis yra panašūs į šiaurės vokiečius, tačiau tuo pačiu yra ramesni, introvertiški ir kuklesni.

Kalba – svarbiausias aspektas

Pokalbio metu Mikas ne kartą akcentavo, kad lietuvių kalba jam – bene svarbiausias gyvenimo Lietuvoje aspektas.

Jis prisiminė, kad, gyvenant Vokietijoje, lietuviškai kalbėjo vos su keliais žmonėmis, o Vokietijoje lietuvių kalba buvo labiau paslaptinga.

„Ir kai atvykau į Lietuvą, tai kažkaip buvo labai nuostabu, kad čia staiga visi kalba lietuviškai, nes Vokietijoje lietuvių kalba netgi jau buvo truputį tokia paslaptinga, ne taip, kaip italų, kadangi ten yra nemažai itališkų restoranų ir nemažai italų.

Labai taip įdomu išgirsti, kad čia visi taip ir kalba, ir toks jau kitoks jausmas“, – pasakojo jis.

Jis išskyrė kelis širdžiai artimus lietuvių kalbai būdingus elementus: kreipinius vardu ir šauksmininko linksnį.

„Kas man patinka Lietuvoje – žmonės, netgi svetimi, į tave kreipiasi vardu. Čia toks smulkus dalykas. Kažkaip yra toks artimumas, nes kreipiasi į tave vardu, bet taip pat yra dar toks formalumas, nes vis tiek kreipiasi „jūs“, o ne „tu““, – pasakojo jis.

[[ge:lrytas:lrytas:41547432]]

Mikas išskyrė, kad būtent šis lietuviškas bruožas – artimumo ir profesionalumo, formalumo mišinys – jam ypač patinka.

Kalbėdamas apie šauksmininko linksnį, Mikas akcentavo, kad šis lietuvių kalbos bruožas sukuria gerokai asmeniškesnį ryšys su kitu žmogumi.

„Kitose kalbose – vokiečių, italų – tų linksnių nėra. Bet lietuvių kalboje yra. O kadangi tik mano mama į mane kreipėsi „Mikai“, tai dabar, kad kiti žmonės čia – svetimi ar ne – taip kreipiasi į mane, tai kažkaip toks vau jausmas, tokia šiluma“, – pasakojo jis.

Nors iš pradžių tokie kreipiniai jam kėlė nuostabą, dabar, per beveik trejus gyvenimo Lietuvoje metus, jis prie šios detalės priprato vis labiau.

Visgi po trijų metų gyvenimo čia Mikui vis dar labai patinka gauti komplimentus dėl savo kalbos žinių. Situacijos, kai jam pasiūlo kalbėti anglų kalba, Mikui kelia lengvą pyktį.

Vienas rimčiausių gyvenimo sprendimų

Atvykęs į Lietuvą, Mikas buvo aktyvus universiteto organizacijose ir priėmė vieną svarbiausių savo gyvenimo sprendimų – prisijungė prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP).

„Kai esi karys, čia jau, sakykim, yra vienas iš rimtesnių pasirinkimų gyvenime. Nors ir tik laikinai, bet vis tiek. Tai aš įstojau į Krašto apsaugos savanorių pajėgas.

[[ge:lrytas:lrytas:41547434]]

Dėl kelių priežasčių. Viena priežastis yra tas patriotizmas. Čia savaime suprantama. Kita priežastis – nes mane jau anksčiau domindavo karyba. Ir man atrodo, KASP yra gera galimybė pasibandyti, žinote, tarnauti, išmokti tos karybos.

Ir išbandyti savo ribas – ypač fizines, bet kartais ir psichines. Ir KASP – tokia gera galimybė, kad vis tiek gali studijuoti ir tarnauti. Tai čia nereikia pasirinkti arba šito, arba kito“, – pasakojo jis.

Mikas taip pat yra aktyvus studentų ir VU TSPMI bendruomenės narys – per tris studijų metus jis prisijungė prie studentų korporacijos „RePublica“, yra šv. Tomo Moro klubo ir Užsienio lietuvių studentų klubo (ULSK) narys.

Kalbėdamas apie studentų korporaciją „RePublica“, Mikas akcentavo, kad jį prie bendruomenės paskatino prisijungti viena pažįstama. Tačiau Miko akimis svarbesnis yra kitas klausimas: kodėl jis liko šios bendruomenės nariu?

„Man ta bendruomenė labai patinka, nes ten galiu puoselėti savo lietuvybę, ypač kas liečia partizanų ir liaudies dainų dainavimą – tai yra, ką mes darome per kai kurias šventes.

Ir taip pat tą lietuvybę galiu puoselėti dalyvaudamas arba prisijungdamas prie valstybinių švenčių, kaip dabar artėjančią Kovo 11-ąją“, – dėstė jis.

Mikas akcentavo, kad korporaciją „RePublica“ mato kaip itin smagią organizaciją, kuri yra atvira visiems VU TSPMI studijuojantiems nariams. Tai – draugysčių arba pažinčių tinklas.

„Tu priklausai organizacijai, tu esi jos narys, jos dalis, ir tave priima, nors ten tavo pasaulėžiūra ir skiriasi, bet korporacijoje visi yra ten priimti“, – pasakojo jis.

[[ge:lrytas:lrytas:41547433]]

Pokalbio metu Mikas taip pat užsiminė, kad yra tikintis ir vaikšto į bažnyčią. VU TSPMI jis prisijungė ir prie kitos organizacijos – šv. Tomo Moro klubo, kuris vienija tikinčius studentus.

Mikas akcentavo ir savo narystę Užsienio lietuvių studentų klube (ULSK), kuris vienija lietuvių kilmės studentus, atvykusius iš kitų šalių. Su šia grupe Mikas identifikuoja ir save.

„Tai ten yra labai įdomi bendruomenė, nes ji yra tokia tarptautiškesnė. Bet tai, kas mus vienija, yra vėlgi mūsų lietuvybė. Čia irgi labai įdomu ir labai skatinu jaunuolius, kurie atvyksta į Lietuvą studijuoti, prisijungti“, – pasakojo jis.

Ateitį įsivaizduoja Lietuvoje

Kalbėdamas apie savo ateities planus, Mikas akcentavo, kad jam patinka būti Lietuvoje: čia jis susirado ir antrąją pusę.

„Man patinka tai, kad čia yra daug gamtos, kad čia nėra tiek daug žmonių. Aš šiaip visai ir norėčiau, ir galiu įsivaizduoti gyvenimą Lietuvoje ateityje“, – pasakojo jis, pridurdamas, kad nors magistrą tikriausiai studijuos užsienyje, vėliau, jei gautų gerą galimybę, tikrai įsivaizduotų gyvenimą čia.

Mikas juokavo, kad tarnaudamas kariuomenėje neblogai susipažino ir su Lietuvos miškais.

„Bet aš prisipažinsiu, kad tiek daug po Lietuvą dar nesu keliavęs. Aišku, buvau Kaune, Vilniuje, Palangoje, bet dar norėtųsi aplankyti daugiau tų kraštų, ypač mažesnius miestelius“, – dėstė jis.

[[ge:lrytas:lrytas:41547431]]

Mikas akcentavo, kad jam labai patinka teigiamas lietuvių požiūris į jį patį.

„Aš dar kažkada, neseniai, prieš kelias savaites, buvau poliklinikoje Naujininkuose. Kadangi mano pavardė vis tiek mane išduoda, mano užsienietišką kilmę. Mano vardas nelabai, bet mano pavardė.

Tai paklausė, iš kur aš. Tai sakau, va, iš Vokietijos. Ir, kad mano mama lietuvė ir taip toliau. Tai gydytoja pagyrė mane ir sakė: „Va, net lietuvišką atributiką nešioji“, – pasakojo jis,

Mikas pridūrė, kad dėl atributikos devėjimo poliklinikos darbuotoja jį pavadino patriotiškesniu už vietinius gyventojus.

Kalbėdamas apie savo tapatybę, Mikas pasakojo, kad žmonės, kurie savęs nesieja su viena šalimi, dažnai kelia esminį klausimą: kur yra mano namai?

„Ar ten, kur aš užaugau? Ar ten, iš kur mano tėvai kilo? Ar ten, kur aš jaučiu, kad mano namai?

Nes kadangi aš, nors esu užaugęs Vokietijoje, bet vis tiek aš Vokietijoje neturiu šaknų. Aš esu iš pirmosios kartos savo šeimoje, kuri užaugo Vokietijoje. Iš vienos pusės tada aš esu toks atviresnis, nes aš galiu įsivaizduoti daug kur gyventi pasaulyje“, – dėstė jis.

Mikas akcentavo, kad nėra prisirišęs prie vieno taško: gali įsivaizduoti gyvenimą Lietuvoje, bet taip pat ir kituose kraštuose.

„Yra tas klausimas: kas aš esu? Kas esu? Koks aš esu? Tai yra, taip, toks labai didelis dalykas, kuris tave palydi visą gyvenimą“, – pasakojo jis.

Vokietijoje augęs Mikas visą gyvenimą žavėjosi Lietuva: priėmė vieną rimčiausių sprendimų