Po AfD pergalės Vokietijoje – niūri prognozė visai Europai (4)

Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas pareiškė, kad AfD pergalė jo vadovaujamą konservatyvią Krikščionių demokratų sąjungą (CDU) sukrėtė „iki pat pamatų“, o jos pasekmės bus juntamos gerokai už Saksonijos-Anhalto ribų.

„Tai rinkimų rezultatas, kurio negalime tiesiog praleisti pro akis, tarsi nieko nebūtų nutikę“, – pirmadienį sakė F. Merzas.

Anot kanclerio, tai buvo „didžiausias CDU pralaimėjimas per daugelį metų, iš tiesų per dešimtmečius“.

Sekmadienį CDU ne tik prarado dalį rinkėjų, pasirinkusių AfD, bet neteko daugiau nei pusės 2021 metais gautų balsų, o AfD savo dalį buvusioje Rytų Vokietijos žemėje per vieną rinkimų ciklą daugiau nei padvigubino – iki 44 proc.

AfD jau anksčiau buvo tapusi didžiausia opozicine jėga federaliniame parlamente Berlyne, todėl vis sunkiau teigti, kad jos populiarumas tėra regioninis, su pokomunistine Rytų Vokietija susijęs reiškinys. Didėjant AfD populiarumui, CDU retorika migracijos klausimu taip pat pasislinko dar labiau į dešinę.

Kiekviena AfD pergalė žemių rinkimuose vis labiau išbando vadinamąją „ugniasienę“ (vok. „Brandmauer“), kuria siekiama užkirsti kelią kraštutinių dešiniųjų ir itin nacionalistinėms partijoms, tokioms kaip AfD, prisijungti prie valdančiųjų koalicijų. Šią ribą tikrina ne tik politiniai principai, bet ir parlamentinė aritmetika, todėl kyla klausimas, kiek dar ilgai demokratiniu argumentu bus galima pagrįsti šios „ugniasienės“ išlaikymą.

Panašus klausimas kyla ir visai Europai. Briuselyje spaudimą patiria vadinamasis „cordon sanitaire“ – Europos Sąjungos taikoma politinė užkarda prieš kraštutiniuosius dešiniuosius, o jos atsparumą taip pat vis labiau tikrina parlamentinių vietų skaičius.

Trys griežtos dešinės politinės grupės Europos Parlamente kartu turi 196 vietas ir atstovauja partijoms iš daugiau nei tuzino ES valstybių narių. Pagal vietų skaičių jos kartu sudaro antrą pagal dydį Parlamento jėgą, nors šios trys grupės retai balsuoja kaip vienas blokas.

Nors kraštutiniai dešinieji tebėra atriboti nuo svarbiausių ES postų, jie jau keičia diskusijas dėl migracijos, paramos Ukrainai ir vadinamojo „Žaliojo kurso“, kuriuo siekiama klimato neutralumo. Nacionaliniu lygmeniu kraštutinių dešiniųjų partijos dabar vadovauja koalicijoms Italijoje ir Čekijoje, o Suomijoje, Kroatijoje, Slovakijoje ir Švedijoje yra jaunesniosios koalicijų partnerės.

Šalyse, kuriose kraštutinė dešinė valdžios neturi, ji vis tiek daro įtaką politinės darbotvarkės riboms. Austrijos Laisvės partija (FPÖ) 2024 metais laimėjo daugiausia balsų nacionaliniuose Austrijos rinkimuose, Geerto Wilderso Laisvės partija (PVV) Nyderlandų parlamente tebėra vienas didžiausių blokų, nors pernai žlugo jos koalicija, o Marine Le Pen vadovaujamas Nacionalinis sambūris Prancūzijoje jau daugelį metų išlieka nuosekliai populiariausia partija.

Italijoje ministrė pirmininkė Giorgia Meloni ketverius metus įrodinėjo, kad partija, turinti postfašistines šaknis, gali valdyti iš centro dešinės nesukeldama finansų rinkų nerimo. Vis dėlto balandį vykę Vengrijos rinkimai parodė, kad kraštutinių dešiniųjų pažanga nėra vienakryptė.

Péteras Magyaras ir jo centro dešinės partija „Tisza“ triuškinamai išstūmė Viktoro Orbáno partiją „Fidesz“, taip užbaigdami 16 metų trukusį autoritarinį valdymą ir parodydami, kad net ilgai įsitvirtinę valdantieji gali pralaimėti. Tačiau kraštutiniams dešiniesiems nebūtina laimėti visur ir kiekvieną kartą – jie jau pakeitė sąlygas, su kuriomis turi skaitytis ir prieš kurias rinkimų kampanijose turi kovoti pagrindinės Europos politinės partijos.

Istoriškai Europoje vyravusiam politiniam centrui vis didesnį spaudimą daro ir užsienio jėgos. Tai jau ne vien Maskva, bet ir Vašingtonas bei MAGA judėjimas.

Elonas Muskas prieš praėjusių metų Vokietijos federalinius rinkimus išreiškė paramą AfD ir pasirodė partijos kampanijos mitinge, kuriame pareiškė, kad ji „išgelbės civilizacijos ateitį“. JAV viceprezidentas J. D. Vance’as savo 2025 metų Miuncheno saugumo konferencijos kalboje tiesiogiai puolė Vokietijos „ugniasienę“ prieš kraštutinius dešiniuosius ir likus kelioms dienoms iki rinkimų susitiko su A. Weidel.

Vienas aukštas Vokietijos politikas tuo metu J. D. Vance’o paramą pavadino „dideliu postūmiu kraštutinei dešinei Vokietijoje ir Europoje“. AfD atstovai savo kampanijose taip pat kalba apie gerų santykių palaikymą ir su Baltųjų rūmų administracija, ir su Kremliumi, kaip prieš sekmadienio rinkimus darė Saksonijos-Anhalto AfD kandidatas Ulrichas Siegmundas.

Tačiau tai neturėtų užgožti realaus vietinio kraštutinių dešiniųjų partijų populiarumo Europoje. Jis grindžiamas šalies viduje kylančiu nepasitenkinimu dėl imigracijos, sustingusių atlyginimų, deindustrializacijos ir pagrindinių politinių partijų nesugebėjimo spręsti šio nepasitenkinimo.

Vis dėlto išorės jėgų vaidmuo reiškia, kad Europos kraštutinė dešinė kyla ne vien savo jėgomis. Ją aktyviai stiprina užsienio valstybės ir politinės jėgos, turinčios savų ideologinių ir geopolitinių priežasčių siekti, kad pokario Europos politinis centras suskiltų.

Dabar svarbiausias klausimas – kiek iš tiesų nesustabdomas kraštutinių dešiniųjų kilimas Europoje. Atsakymas turėtų tapti aiškesnis per artimiausius 18 mėnesių, kai Prancūzija artės prie 2027 metų prezidento rinkimų, o panašu, jog kraštutinių dešiniųjų lyderė M. Le Pen šiuo metu pirmauja apklausose.

Artimiausiu metu, po mažiau nei dviejų savaičių, rinkėjai Berlyne ir Meklenburge, šiaurės rytų Vokietijoje, taip pat eis prie balsadėžių. Šie vietos rinkimai gali parodyti, ar sekmadienio rezultatas Saksonijoje-Anhalte buvo kraštutinių dešiniųjų augimo Europoje riba, ar tik dar vienas laiptelis, nuo kurio jų įtaka kils ir toliau.