Kraštutinė dešinioji AfD surinko net 43,8 proc. balsų ir sutriuškino 17,2 proc. balsų gavusius kanclerio Friedricho Merzo krikščionis demokratus (CDU). „Kairieji“, „Žalieji“ ir socialdemokratai (SPD) surinko po maždaug 9 proc. balsų. 5 proc. slenkstį peržengė ir į žemės parlamentą dar pateko populistinė Sahros Wagenknecht sąjunga.
AfD kandidatas į Saksonijos-Anhalto premjerus 35-erių Ulrichas Siegmundas rezultatą pavadino aiškiu mandatu formuoti vyriausybę.
Vis dėlto partijai atiteko 39 iš 83 vietų – iki absoliučios daugumos pritrūko 3 mandatų.
Reali grėsmė ar nepagrįstas nerimas: analizuoja perversmą Vokietijoje
Kad U.Siegmundas būtų išrinktas premjeru, AfD reikia kitų parlamentarų paramos.
Saksonija-Anhaltas – skurdžiausia ir viena mažiausių iš 16 Vokietijos federalinių žemių. Joje gyvena vos 1,7 mln. iš 59 mln. visos šalies rinkėjų.
Tad kiek reikšmingos gali būti politinės nuotaikos šiame regione? Atsakymas – labai reikšmingos, pirmiausia pačiai Vokietijai.
Nors balsavimas buvo regioninis, jo padariniai jaučiami visoje šalyje. Įtikinama AfD persvara dar labiau spaudžia ir taip sunkumų kamuojamą centristinę koalicinę vyriausybę Berlyne. Tai gali tapti paskutine vinimi į itin nepopuliaraus konservatorių kanclerio F.Merzo politinį karstą – jis buvo pažadėjęs sumažinti AfD populiarumą.
Susiję straipsniai
Rinkimų rezultatai taip pat verčia iš naujo įvertinti padėtį visoje Vokietijoje, kur nacių praeities palikimas tebėra itin skaudus. Tai pirmoji reikšminga kraštutinės dešinės nacionalistinės partijos pergalė rinkimuose nuo Trečiojo reicho žlugimo 1945 m. Vokietijos institucijos AfD yra pripažinusios antidemokratine, o kai kuriuos partijos regioninius skyrius, tarp jų ir Saksonijos-Anhalto, – ekstremistinėmis organizacijomis.
Saksonijos-Anhalto rinkimų atgarsiai pasklido toli už Vokietijos ribų. JAV prezidentas Donaldas Trumpas platformoje „Truth Social“ pareiškė: „Oho! Vokietijos populistų partija ką tik laimėjo tikrai didelę pergalę. Žmonėms pagaliau nusibodo siaubingos imigracijos taisyklės ir politika, padariusios Vokietijai tiek daug žalos.“
Laimėtojų šūkis prieš imigraciją „Vokietija vokiečiams“ daug kuo primena D.Trumpo šūkį „Padarykime Ameriką vėl didžią“.
Kaip ir kitos Europos nacionalistinės partijos, AfD perima nemažai D.Trumpo strategijos elementų: menkina tradicinės žiniasklaidos autoritetą, abejoja teisėjų nešališkumu ir žada padaryti Vokietiją vėl didžią.
Kremliaus pasiuntinys Kirilas Dmitrijevas AfD rezultatą pavadino istoriniu, pareiškė, kad Vokietijos federalinė vyriausybė yra diskredituota, o kancleris F.Merzas – pažemintas ir virto Keiru Starmeriu – buvusiu Jungtinės Karalystės premjeru.
Šia pašaipia replika jis sugretino du Maskvos nekenčiamus politikus, kurių šalys aktyviai palaiko Ukrainą.
Tuo metu AfD reikalauja nutraukti karinę paramą Ukrainai, panaikinti sankcijas Maskvai ir vėl pirkti rusiškus energijos išteklius, nes sustabdžius jų importą po 2022 m. prasidėjusio plataus masto karo Vokietijos pramonė patyrė didžiulių nuostolių.
AfD palankumas Rusijai yra patrauklus ir daliai Rytų Vokietijos gyventojų. Šis regionas tebėra gerokai skurdesnis už vakarinę šalies dalį, nors buvusiai komunistinei Vokietijos daliai integruoti po Berlyno sienos griūties 1989 m. buvo išleista iki 3 trln. eurų. Saksonijoje-Anhalte, kaip ir daugelyje kitų buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos vietovių, paplitusi vadinamoji „Ostalgie“ – nostalgija Rytams ir stabilesniems komunistinio režimo laikams.
Balsavimą Saksonijoje-Anhalte atidžiai stebėjo ir ES.
Artimiausius 12 mėnesių visoje Bendrijoje vyks intensyvus rinkimų sezonas: balsavimai numatyti Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Lenkijoje. Briuselyje baiminamasi, kad euroskeptiškos partijos visur gali sustiprinti pozicijas.
Tai susilpnintų žemyno vienybę būtent tada, kai jos itin reikia norint atremti D.Trumpo muitų spaudimą ar apsaugoti Europos įmones nuo Kinijos dempingo.
Žvalgybos tarnybos perspėja, kad šalys privalo veikti išvien ir sustabdyti Rusijos karą Ukrainoje, antraip Kremlius gali susigundyti smogti NATO teritorijai.
Tačiau vien grėsmių suvokimas dar nereiškia pasitikėjimo tradicinėmis politinėmis jėgomis. Rinkėjai abejoja, ar šios partijos pajėgios juos apsaugoti ir spręsti kasdienes problemas: nerimauja dėl karų Ukrainoje ir Viduriniuose Rytuose pasekmių, prastėjančios sveikatos apsaugos, menkstančio ekonominio saugumo, migracijos kontrolės ir saugumo gatvėse.
Daugybė europiečių jaučiasi neišgirsti ir apgauti partijų, kurias rėmė dešimtmečius. Todėl balsas už radikalesnę politinę jėgą nebūtinai reiškia pritarimą visai jos ideologijai – daliai rinkėjų tai tampa protestu prieš nusistovėjusią politinę sistemą.
Parengta pagal BBC inf.