Prancūzija atsidūrė ant pavojingos ribos: istorija siunčia nerimą keliantį signalą

Prancūzijoje du savaitgalius šimtai tūkstančių protestuotojų išėjo į gatves reikalaudami didesnių mokytojų atlyginimų, prastos būklės mokyklų remonto ir pagalbos sparčiai augančioms pragyvenimo išlaidoms padengti.

„Prancūzija atsidūrė ant finansinės krizės slenksčio. Turime pasiųsti signalą rinkoms“, – „Politico“ sakė buvęs Prancūzijos ministras pirmininkas Michelis Barnier.

Valdžios institucijoms pavyko išvengti tokio masto riaušių ir plėšikavimo, kokie lydėjo pirmąjį demonstracijų etapą spalio 17–18 dienomis, tačiau finansų rinkos jau sunerimusios.

Dar prieš prasidedant protestams investuotojai pardavinėjo Prancūzijos skolos vertybinius popierius arba reikalavo istoriškai didelės grąžos.

Prancūzijos vyriausybei nepavyko reikšmingai sumažinti užsispyrusiai didelio biudžeto deficito, suvaldyti 3,5 trilijono eurų siekiančios skolos, paskatinti ekonomikos augimo ir reformuoti netvarios pensijų sistemos.

Investuotojų nerimą dar labiau didina kitą pavasarį galintis įvykti prezidento rinkimų antrasis turas, kuriame, kaip prognozuojama, susigrumtų kraštutinių dešiniųjų lyderė Marine Le Pen ir jos varžovas iš kraštutinių kairiųjų stovyklos Jeanas-Lucas Mélenchonas.

Pasak „Politico“, abu politikai siekia išleisti milijardus eurų, kad sumažintų pensinį amžių.

Kol kas skaičiuojama, kad riaušės padarė dešimčių milijonų eurų žalą, kurios didžiąją dalį padengs draudimo bendrovės.

Vis dėlto chaosas dar labiau kaitina ir taip sprogią padėtį, nes siunčia investuotojams nerimą keliančius signalus, ypač jei pilietiniai neramumai tęsis.

2018–2020 metais vykę „Geltonųjų liemenių“ protestai, prasidėję prezidento Emmanuelio Macrono kadencijos pradžioje, Prancūzijos ekonomikai kainavo 0,1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o parduotuvės pranešė patyrusios 2 mlrd. eurų nuostolių.

„Akivaizdu, kad protestai daro poveikį rinkoms“, – „Politico“ sakė buvęs Prancūzijos ekonomikos ir finansų ministras Ericas Lombardas.

Dabartinio ministro pirmininko Sébastieno Lecornu pasiūlytame 2027 metų biudžete jau numatyta sutaupyti 43 mlrd. eurų, todėl galimybės dar labiau mažinti išlaidas yra ribotos.

Vyriausybė atsidūrė beveik neįmanomo pasirinkimo akivaizdoje: skolintis daugiau ir užkrauti ateities kartoms milijardus eurų palūkanų arba tikėtis, kad protestai savaime nurims.

„Mums prie gerklės priglaustas peilis, o ant kaklo jaučiame kraujo lašus“, – sakė vienas vyriausybės ministras, pageidavęs likti anonimu, kad galėtų atvirai kalbėti apie dabartinę padėtį.

„Turime parodyti, kad išgirdome žmonių pasipiktinimą. Tačiau, atsižvelgiant į padėtį rinkose, mūsų manevro laisvė labai ribota“, – pridūrė jis.

Buvęs Italijos ministras pirmininkas Mario Monti, susidūręs su panašia situacija ir 2011 metais išvengęs finansų krizės įgyvendindamas išlaidų mažinimą bei pensijų reformą, „Politico“ perspėjo, kad „viskas gali labai greitai pasikeisti“.

Pasak M. Monti, Prancūzija ilgą laiką buvo laikoma Europos Sąjungos „išlepintu vaiku“, kuris naudojosi savo politine ir ekonomine įtaka siekdamas pakeisti arba apeiti bloko fiskalines taisykles.

Vis dėlto nedaugelis tikėjosi, kad tokia didelė ir galinga valstybė atsidurs Europos skolų krizės priešakinėse linijose.

Europos Centrinis Bankas tam tikromis sąlygomis gali pirkti vyriausybių obligacijas antrinėje rinkoje, todėl turi galingą priemonę euro zonos krizei suvaldyti.

Tačiau M. Monti pabrėžė, kad Prancūzijos rinkėjai turi pripažinti, jog valstybės skolos krizė jų šalyje nebėra vien teorinė galimybė.

„Pagrindinė problema yra ta, kad visuomenė šiai rizikai neskiria pakankamai dėmesio. Prancūzija psichologiškai dar nėra pasirengusi laikyti savęs krizės taikiniu ar net krizių, galinčių išplisti į kitas šalis, pradžios tašku“, – nurodė M. Monti.

Tačiau Prancūzijos negalavimai neapsiriboja ekonomika – daugelis rodiklių rodo, kad šalis prarado pasitikėjimą savimi.

Praėjusį mėnesį atliktos apklausos duomenimis, devyni iš dešimties prancūzų pesimistiškai vertina ateitį ir mano, kad jų vaikų gyvenimas bus prastesnis nei jų pačių.

Šių metų pradžioje atliktas visos Europos tyrimas atskleidė, kad demokratine sistema didžiuojasi tik pusė apklaustų Prancūzijos gyventojų.

Palyginimui, Vokietijoje taip manė du trečdaliai respondentų, o Jungtinėje Karalystėje – beveik 70 proc.

Pesimizmas rinkėjus pastūmėjo remti radikalesnius kandidatus, tokius kaip M. Le Pen, kurios ekonominę programą kai kurie ekonomistai kritikavo kaip nerealią ir neatsakingą, ir J. Mélenchonas, norintis Prancūzijos skolą „padegti“.

Remiantis anksčiau šį mėnesį paskelbtu „Politico“ apklausų vidurkiu, M. Le Pen palaikė 34 proc. rinkėjų, o J. Mélenchoną – 15 proc., taigi beveik pusė rinkėjų ketino balsuoti už sistemai prieštaraujančius politikus.

Centro dešinės kandidatas Edouardas Philippe'as, laikomas bene geriausias galimybes iš pagrindinių politinės srovės atstovų turinčiu kandidatu mesti iššūkį M. Le Pen, bandė įtikinti rinkėjus, kad yra fiskalinės drausmės šalininkas, nebijantis kalbėti apie sudėtingą tikrovę. Tačiau jo rinkimų kampanijai kol kas sunkiai sekasi įgauti pagreitį.

„Politico“ kalbinti pareigūnai, įstatymų leidėjai ir diplomatai sutiko, kad Prancūzijai kol kas negresia Graikijos scenarijus, kai vyriausybė būtų priversta nustoti mokėti atlyginimus valstybės tarnautojams ir atsiskaityti su kreditoriais.

Vis dėlto šalyje gali kilti krizė, panaši į tą, kurią Italija išgyveno 2011 metais, kai M. Monti pakeitė Silvio Berlusconi ministro pirmininko poste.

„Mes dar nesame bananų respublika, kuriai grėstų bankrotas“, – teigė ilgametis centro politikas ir biudžeto ekspertas Charles'is de Coursonas.

Tačiau anksčiau šį mėnesį vykusių riaušių metu Paryžiaus madingame 11-ajame rajone, prie išdaužyto jau anksčiau apiplėšto prekybos centro lango, vyras, kuris nebuvo niekaip susijęs su parduotuve, ragino praeivius užeiti į vidų ir pasiimti tai, ko jiems reikia.

Už kelių metrų kinų restorano savininkas užrakindavo duris po kiekvieno kliento, kad į vidų nepatektų riaušininkai.

Tokius vaizdus būtų galima įsivaizduoti šalyje, atsidūrusioje ant valstybės skolos krizės slenksčio, tačiau ne Didžiojo septyneto (G7) narėje.

Iš Briuselio, Vašingtono ar Niujorko padėtį stebintys diplomatai ir ekonomistai pripažino, kad Prancūzijai greičiausiai nepavyks iki 2029 metų sumažinti biudžeto deficito iki 3 proc. nuo BVP, kaip ji anksčiau buvo įsipareigojusi Europos Sąjungai.

C. de Coursono teigimu, Prancūzija „visiškai prarado patikimumą“ Europos partnerių akyse fiskalinės politikos srityje.

Buvęs ekonomikos ministras E. Lombardas taip pat pripažino, kad šalis neįvykdė savo įsipareigojimų, tačiau išreiškė viltį, jog padėtis dar gali pasikeisti.

„Prancūzijos žmonių vardu įsipareigojome sugrąžinti viešuosius finansus į tvarią padėtį, tačiau savo pažadų neištesėjome. Aš labai palaikiau įsipareigojimų vykdymą, bet kolektyviai mums to padaryti nepavyko“, – sakė E. Lombardas.

„Todėl atsidūrėme silpnoje pozicijoje“, – pridūrė jis.