Šių metų rinkimų kampanija buvo viena labiausiai visuomenę suskaldžiusių per visą Izraelio istoriją. Ji tapo ir savotišku referendumu dėl pamokų, kurias šalis turėjo išmokti po 2023 m. spalio 7 d. palestiniečių grupuotės „Hamas“ kovotojų surengto niokojančio išpuolio, o rinkimų dieną Izraelio visuomenė išliko tokia pat susiskaldžiusi kaip ir anksčiau.
Nepaisant įnirtingos politinės kovos, pirmosios balsavusiųjų apklausos rodo, kad B. Netanyahu vadovaujama valdančioji koalicija ir Gadi Eisenkoto vedamas opozicijos aljansas rinkimų vakarą gali finišuoti beveik vienodais rezultatais. Pirminiais Izraelio televizijos kanalų vertinimais, opozicijos blokas gali gauti 52 vietas, o valdančioji stovykla – 50.
B. Netanyahu, regis, pasirodė geriau, nei buvo tikėtasi, nors jam teko atlaikyti kaltinimus, kad nepadarė pakankamai, jog būtų užkirstas kelias spalio 7-osios išpuoliams, taip pat tebesitęsiančius korupcijos procesus. Jo vadovaujama partija „Likud“ taip pat, panašu, aplenkė pagrindinio varžovo G. Eisenkoto partiją.
Po įtemptų rinkimų Izraelyje – skambūs B. Netanyahu ir jo varžovo pareiškimai
Izraelio televizijos kanalo „Channel 12“ pirminėmis prognozėmis, B. Netanyahu partija gali iškovoti 24 vietas parlamente, o G. Eisenkoto partija – 22. Vis dėlto pastarųjų savaičių visuomenės nuomonės apklausose G. Eisenkotas, lyginant jį tiesiogiai su B. Netanyahu, paprastai turėjo aiškią persvarą.
B. Netanyahu priešininkai gali džiaugtis rezultatais, tačiau pagrindinis klausimas lieka neatsakytas – kas sugebės suformuoti kitą vyriausybę. Tikėtina, kad kova dėl valdžios tęsis tarp B. Netanyahu bloko, kurį sudaro „Likud“, ultraortodoksų partijos ir su naujakurių judėjimu susijusios politinės jėgos, bei G. Eisenkoto opozicinio aljanso, vienijančio konservatyvias, liberalias ir kairiąsias partijas.
Netikėtai gerai galėjo pasirodyti ir arabų politinės partijos, ypač islamistinė „Ra’am“ bei kairioji „Joint List“. Jos nėra įsipareigojusios nė vienai iš dviejų pagrindinių stovyklų, todėl, išlaikydamos savarankiškumą, gali įgyti lemiamą vaidmenį sprendžiant, kas valdys šalį.
Jeigu pasitvirtins pirminės prognozės ir nė vienas blokas nesurinks 61 mandato, būtino daugumai 120 vietų turinčiame Knesete, galimi keli valdžios formavimo scenarijai.
Susiję straipsniai
Pirmasis scenarijus – B. Netanyahu randa naujų partnerių
B. Netanyahu galėtų suformuoti naują vyriausybę, įtikindamas kai kurias opozicijos aljanso partijas pereiti į jo pusę. Ideologiškai dalis šių politinių jėgų yra artimesnės B. Netanyahu nei savo partneriams G. Eisenkoto stovykloje.
Tarp galimų partnerių minimi buvęs ministras pirmininkas Naftali Bennettas, pasižymintis religiniu konservatyvumu, ir buvęs gynybos ministras Avigdoras Liebermanas, kuris yra pasaulietinių pažiūrų, tačiau taip pat konservatyvus. Abu politikai praeityje rimtai susikirto su B. Netanyahu, bet juos vis dar sieja tam tikri politiniai interesai.
Vis dėlto toks posūkis galėtų sukelti jų rinkėjų nepasitenkinimą. Žmonės, balsavę už politikus, kurie rinkimų kampanijos metu pasisakė prieš B. Netanyahu, galėtų pasijusti išduoti, jeigu šie padėtų jam išsaugoti valdžią.
Antrasis scenarijus – G. Eisenkotas suformuoja mažumos vyriausybę
Pagal Izraelio rinkimų įstatymus šalies prezidentas Isaacas Herzogas turi nemažą laisvę nuspręsti, kam pavesti formuoti vyriausybę. Šiam asmeniui nebūtina iš anksto įrodyti, kad jis jau subūrė parlamentinę daugumą – pakanka laimėti pradinį balsavimą dėl pasitikėjimo.
Siekdamas šio tikslo, G. Eisenkotas galėtų ieškoti paramos skirtingose politinėse stovyklose ir burti kintančias parlamentines daugumas. Pavyzdžiui, jį galėtų paremti iš kadenciją baigiančių valdančiųjų partijų pasitraukę politikai, pritariantys jo dėmesiui saugumo klausimams, arba arabų partijos.
Islamistinė „Ra’am“ ir kairioji „Joint List“ jau yra parodžiusios norą paremti G. Eisenkotą. Tačiau kai kurie jo opozicinio bloko partneriai nepritaria oficialiai koalicijai su arabų partijomis, todėl net ir gavus jų paramą vyriausybės formavimas galėtų tapti sudėtingas.
Trečiasis scenarijus – bendradarbiavimas su arabų partijomis
Taip pat neatmetama galimybė, kad G. Eisenkotas susitars su arabų partijomis dėl oficialaus bendradarbiavimo. Vienas iš galimų variantų – susitarimas, garantuojantis stabilią daugumą Knesete, tačiau arabų partijų atstovams nedalyvaujant ministrų kabineto veikloje.
Vis dėlto negalima atmesti ir visavertės koalicijos, kurioje dirbtų arabų ministrai, galimybės, nepaisant priešingų pareiškimų. G. Eisenkoto konservatyvus sąjungininkas N. Bennettas ir liberalas Yairas Lapidas anksčiau jau yra dirbę koalicinėje vyriausybėje kartu su „Ra’am“.
B. Netanyahu taip pat yra vedęs derybas su arabų partijomis dėl galimybės suformuoti koaliciją. Tačiau šį kartą per rinkimų kampaniją jis aiškiai pasisakė prieš tokį susitarimą.
Ketvirtasis scenarijus – nacionalinės vienybės vyriausybė
Pranešama, kad I. Herzogas palaiko idėją sujungti kadenciją baigiančią valdančiąją koaliciją ir opoziciją į nacionalinės vienybės vyriausybę. Vienu iš galimų derybų klausimų galėtų tapti prezidento malonė B. Netanyahu dėl jam iškeltų korupcijos bylų.
Tokios vyriausybės sudarymo tikimybė ypač išaugtų, jeigu vėl prasidėtų atviras karas su Iranu. Paskutinėmis dienomis prieš rinkimus B. Netanyahu užsiminė apie galimą naują konfrontaciją su Iranu, tačiau, kaip pranešama, Izraelio kariuomenės Generalinis štabas nemato priežasčių pradėti dar vieną kovų etapą.
Kol kas televizijos kanalų skelbiamos prognozės tėra preliminarūs vertinimai. Tikrasis politinių jėgų santykis dar gali pasikeisti per artimiausias dienas, kai bus skaičiuojami oficialūs balsavimo rezultatai.
Jeigu nė vienai politinei stovyklai nepavyks suformuoti vyriausybės, Izraelio gali laukti užsitęsusios politinės derybos. Tuo metu dabartinė vyriausybė toliau vykdytų valstybės reikalus, o jeigu visos pastangos suformuoti naują valdžią žlugtų, šaliai galėtų tekti rengti dar vienus rinkimus.
Toks scenarijus primintų prieš šešerius metus vykusius, regis, nesibaigiančius rinkimų ciklus, kai politinės jėgos ilgą laiką nesugebėjo susitarti dėl stabilios valdančiosios daugumos. Nauja politinė krizė galėtų turėti pasekmių ne tik Izraeliui, bet ir visam regionui.
Jos poveikis ypač reikšmingas galėtų būti saugumo politikai, tolesnei karo eigai ir galimiems regioniniams susitarimams. Taip pat išliktų svarbūs klausimai dėl Izraelio santykių su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV) ir pastangų užtikrinti didesnį stabilumą Artimuosiuose Rytuose.
Parengta pagal „Politico“ inf.