Izraelyje rinkimų kova persikelia prie derybų stalo, kur premjerui Benjaminui Netanyahu ir jo varžovams teks rinktis tarp duotų pažadų, nepatogių sąjungų ir dar vieno balsavimo perspektyvos.

Antradienį vykę pirmieji parlamento rinkimai po 2023 m. spalio 7 d. palestiniečių grupuotės „Hamas“ teroristinio išpuolio turėjo atsakyti, kam izraeliečiai patikės šalies ateitį po trejų karo metų.

Bet balsadėžės neištrynė takoskyrų, kurios gali tapti didesne kliūtimi formuojant valdžią nei mandatų aritmetika.

Skaičiuojant balsus ryškėjo abiem pagrindinėms stovykloms nepalanki padėtis: nei B.Netanyahu dešinysis blokas, nei buvusio kariuomenės vado Gadi Eisenkoto vedamas opozicinis aljansas be papildomos paramos negalėjo tikėtis daugumai būtino 61 mandato 120 vietų Knesete.

[[ge:lrytas:lrytas:44671181]]

Galutinis mandatų pasiskirstymas nulems derybines pozicijas, tačiau galimi partneriai savo ribas nubrėžė dar per kampaniją.

Vieni pažadėjo nebegrąžinti į valdžią B.Netanyahu, kiti atmetė bendradarbiavimą su arabų partijomis. Norint suformuoti vyriausybę, bent dalį šių pažadų gali tekti persvarstyti.

[[ge:lrytas:lrytas:44701890]][[ge:lrytas:lrytas:44693576]][[ge:lrytas:lrytas:44693559]][[ge:lrytas:lrytas:44673436]]

Viliotų varžovų šalininkus

Pirmasis scenarijus – B.Netanyahu išsaugo postą perviliojęs dalį opozicijos. Jo priešininkus vienija noras pakeisti premjerą, bet požiūris į saugumą, religiją ir valstybės ateitį gerokai skiriasi.

Tarp galimų partnerių minimi buvęs premjeras Naftali Bennettas ir buvęs gynybos ministras Avigdoras Liebermanas.

Abu yra konservatyvių pažiūrų ir kai kuriais klausimais artimesni dabartiniams valdantiesiems nei kairiesiems opozicijos sąjungininkams.

Vis dėlto asmeniniai konfliktai su B.Netanyahu ir rinkėjams duoti pažadai tokį susitarimą apsunkintų. Prisidėję prie jo vyriausybės šie politikai turėtų paaiškinti, kodėl padeda išsaugoti valdžią žmogui, kurį ragino nušalinti.

Savo ruožtu premjeras galėtų siūlyti politinių nuolaidų ir įtikinėti, kad plati jo vadovaujama koalicija būtų stabilesnė nei nuo Izraelio arabams atstovaujančių partijų priklausomas ministrų kabinetas. Beje, prognozės rodė, kad arabų partijos – Jungtinis sąrašas ir „Ra’am“ – kartu pretendavo į rekordinį mandatų skaičių – 19.

Mažuma ieškotų paramos

Antrasis kelias – G.Eisenkoto mažumos vyriausybė, ieškanti paramos atskiriems sprendimams.

[[ge:lrytas:lrytas:44712274]]

Ją galėtų palaikyti arabų parlamentarai arba nuo dabartinių valdančiųjų atsiskyrę politikai, patys neprisiimdami atsakomybės už visos vyriausybės darbą.

Toks modelis leistų išvengti dalies ginčų dėl oficialios koalicijos sudėties, bet užprogramuotų nuolatines derybas. Kiekvienas svarbesnis balsavimas galėtų tapti išbandymu, o suderinti skirtingų rėmėjų reikalavimus būtų sunku.

Be to, prieš rinkimus G.Eisenkotas atmetė mažumos vyriausybės, priklausomos nuo arabų partijų paramos, galimybę. Vadinasi, ir šis kelias pareikalautų politinio posūkio.

Arabų balsų dilema

Trečiasis scenarijus – išankstinis susitarimas su Izraelio arabų partijomis dėl nuolatinės paramos vyriausybei. Jų atstovai galėtų likti už ministrų kabineto ribų arba tapti visaverčiais koalicijos partneriais.

Arabai sudaro apie penktadalį Izraelio gyventojų, tačiau jų partijų dalyvavimas valdžioje tebėra itin jautrus klausimas. G.Eisenkoto stovykloje yra dešiniųjų politikų, kategoriškai nepritariančių tokiai partnerystei.

Kita vertus, precedentas egzistuoja: N.Bennettas ir liberalas Yairas Lapidas jau vadovavo koalicijai, kurioje dalyvavo islamistinė „Ra’am“.

Jungtinio sąrašo lyderis Yousefas Jabareenas pareiškė esantis pasirengęs remti alternatyvią vyriausybę joje nedalyvaudamas. Tačiau kuo svarbesni arabų partijų balsai, tuo sunkiau kai kuriems opozicijos politikams būtų pateisinti priklausomybę nuo jų.

[[ge:lrytas:lrytas:44712266]]

Suvienytų bendra grėsmė?

Ketvirtasis variantas – nacionalinės vienybės vyriausybė, sujungianti dabartinius valdančiuosius ir dalį opozicijos. Tokią išeitį palaiko Izraelio prezidentas Isaacas Herzogas, raginantis išvengti pakartotinių rinkimų.

Suburti bendrą ministrų kabinetą galėtų paskatinti nauja saugumo krizė, ypač atsinaujinusi karinė konfrontacija su Iranu.

Bet G.Eisenkotas viešai atmetė galimybę dirbti vienoje vyriausybėje su B.Netanyahu.

Opozicijai tektų aiškinti, kodėl ji susitaria su premjeru, kurį kaltino dėl spalio 7-osios saugumo nesėkmių ir grėsmės demokratinėms institucijoms. Derybas sunkintų ir jam iškeltos korupcijos bylos.

Jei nė dėl vieno iš šių variantų nepavyktų susitarti, tektų rengti naujus rinkimus. Kol būtų ieškoma išeities, B.Netanyahu, kuris su pertraukomis premjero pareigas ėjo 19 metų, toliau laikinai vadovautų vyriausybei, tad net ir daugumos neužsitikrinusiam 77-erių politikos veteranui užsitęsusios derybos suteiktų galimybę išlaikyti iniciatyvą.

Balsai atiduoti, o taškas – nepadėtas: Izraelis atsidūrė aklavietėje