Daugiau negu dešimtmetį Serbijos politikoje dominavusį Aleksandrą Vučičių iš valdžios išstūmė studentai – jų suburtas judėjimas laimėjo parlamento rinkimus.

Buvęs šalies prezidentas A.Vučičius pralaimėjimą pripažino dar nesulaukęs galutinių rezultatų. Praėjusį sekmadienį vykusiuose pirmalaikiuose rinkimuose jo vadovaujamai Serbijos pažangos partijai nepavyko atsilaikyti prieš beveik dvejus metus stiprėjusį visuomenės nepasitenkinimą, nors priešrinkiminės apklausos aiškaus nugalėtojo neprognozavo.

„Studentų sąrašas“ surinko 52,71 proc. balsų ir iškovojo 140 mandatų 250 vietų parlamente. A.Vučičiaus vadovaujamas koalicinis sąrašas „Suvienyta Serbija“, kurio pagrindinė jėga yra Serbijos pažangos partija, sulaukė 39,17 proc. rinkėjų palaikymo ir gavo 104 mandatus.

Toks rezultatas reiškia, kad naujoji politinė jėga galės savarankiškai formuoti vyriausybę.

[[ge:lrytas:lrytas:44672672]]

„Tai ne šiaip pergalė rinkimuose, o tikra lavina, nušlavusi autoritarinį režimą ir visiškai pakeitusi šalies politinį kraštovaizdį“, – sakė Belgrado universiteto Politikos mokslų fakulteto profesorius Nebojša Vladisavljevičius.

Vienu iš svarbiausių rinkimų veiksnių tapo neįprastai didelis rinkėjų aktyvumas. Prie balsadėžių atėjo beveik 70 proc. rinkėjų – daugiausia nuo Jugoslavijos subyrėjimo 1992 m. Būtent gausus dalyvavimas, pasak ekspertų, padėjo pasiekti tokį rezultatą: A.Vučičiaus partija ilgai galėjo remtis drausmingais ir lojaliais šalininkais, o šįkart į rinkimus pavyko pritraukti ir nemažai anksčiau politikoje menkai dalyvavusių gyventojų.

[[ge:lrytas:lrytas:44692775]][[ge:lrytas:lrytas:44671111]][[ge:lrytas:lrytas:44645771]][[ge:lrytas:lrytas:44644647]][[ge:lrytas:lrytas:44644267]]

Po tragedijos – protestai

Studentų judėjimo ištakos siekia 2024 metų lapkričio 1-ąją, kai Novi Sado geležinkelio stotyje įgriuvo betoninė stoginė. Per nelaimę žuvo 16 žmonių.

Kadangi stotis buvo neseniai renovuota, netrukus kilo klausimų dėl atliktų darbų kokybės ir galimos korupcijos: tragediją galėjo lemti aplaidumas, neskaidrūs viešieji pirkimai ir nepakankama statybų priežiūra.

Iš pradžių studentai reikalavo išsamaus nelaimės tyrimo, dokumentų paviešinimo ir atsakingų asmenų nubaudimo. Bet protestams plečiantis reikalavimai tapo gerokai platesni. Prie universitetų bendruomenių prisidėjo mokytojai, ūkininkai, menininkai, įvairių profesijų atstovai, kiti valdžios politika nusivylę gyventojai.

Į demonstracijas susirinkdavo šimtai tūkstančių žmonių. Tai tapo vienais masiškiausių protestų Serbijoje nuo Slobodano Miloševičiaus nuvertimo 2000 m.

Judėjimas reikalavo pirmalaikių rinkimų, kurie galiausiai buvo paskelbti šių metų rugsėjį.

Prieš rinkimus studentai ėmėsi ir neįprastos kampanijos.

Užuot pasikliovę vien dideliais mitingais arba reklama, savanoriai keliavo po šalį, lankė žmones jų namuose ir tiesiogiai kalbėjosi apie būtinybę keisti valstybės valdymą.

[[ge:lrytas:lrytas:44711996]]

Tikėjosi vėl tapti premjeru

Politinis pralaimėjimas ypač skaudus A.Vučičiui, kuris ilgus metus sugebėdavo įveikti netgi stipriausius savo oponentus.

Per daugiau nei tris dešimtmečius trunkančią karjerą politikas nekart keitė savo retoriką ir politinius prioritetus. XX a. paskutinį dešimtmetį jis buvo vienas radikaliosios nacionalistinės stovyklos veikėjų, pasisakiusių už vadinamosios Didžiosios Serbijos sukūrimą. S.Miloševičiaus valdymo laikotarpiu, eidamas informacijos ministro pareigas, A.Vučičius dalyvavo įgyvendinant griežtą politiką valdžią kritikavusios žiniasklaidos atžvilgiu.

Vėliau A.Vučičius ankstesnės ultranacionalistinės retorikos atsisakė ir ėmė save pristatyti kaip proeuropietišką politiką.

Jo Serbijos pažangos partija į valdžią atėjo 2012 m. Nuo 2014-ųjų jis buvo ministras pirmininkas, o 2017 m. tapo prezidentu.

Nors Serbijos prezidento pareigos oficialiai yra daugiausia reprezentacinės, A.Vučičius šį postą pavertė pagrindiniu šalies politinės galios centru. Jo valdymą Belgrado universiteto profesorius Dejanas Pavlovičius yra pavadinęs vadovėliniu autokratinio režimo pavyzdžiu: prezidentas siekė kontroliuoti beveik viską – žiniasklaidą, teismus ir valstybės institucijas, o lojaliems šalininkams buvo atsidėkojama pelningais sandoriais ir politine apsauga.

Artėjant rinkimams A.Vučičius mėgino dar kartą pakeisti savo vaidmenį: rugsėjį atsistatydino iš Serbijos prezidento pareigų tikėdamasis, kad jo partijai laimėjus galės tapti ministru pirmininku. Per kampaniją politikas žadėjo didesnes pensijas, atlyginimus, naujus kelius, pigesnius vaistus ir investicijas į sveikatos apsaugą. Tačiau šie pažadai neatsvėrė dalies visuomenės nepasitenkinimo.

Pripažindamas pralaimėjimą A.Vučičius pareiškė, kad prie studentų judėjimo pergalės prisidėjo užsienio valstybės. Jis apkaltino įvairias Europos šalis ir vadinamąją JAV giluminę valstybę rėmus jo politinius priešininkus.

[[ge:lrytas:lrytas:44711983]]

Kartu buvęs prezidentas leido suprasti, kad trauktis iš politikos neketina: „Mūsų organizacija labai tvirta, esame labai vieningi ir stiprūs, be to, esame įpratę būti opozicijoje.“

Įvardijo esminį iššūkį

Nors pergalę iškovojo studentų vadovaujamas judėjimas, jo sudarytame kandidatų sąraše pačių studentų nėra. Taip nutarta sąmoningai: protestų organizatoriai norėjo pasiūlyti rinkėjams patyrusius įvairių sričių specialistus, kuriems būtų galima patikėti valstybės valdymą. Į 250 asmenų sąrašą pateko universitetų profesoriai, gydytojai, ekonomistai, menininkai, visuomenininkai ir kitų profesijų atstovai.

Sąrašo pirmuoju numeriu tapo kardiologas, Novi Sado universiteto profesorius Ilija Srdanovičius. Tarp žinomesnių pavardžių – buvęs krepšininkas Dejanas Bodiroga, aktorius Tihomiras Staničius ir buvęs Serbijos nacionalinio banko vadovas Dejanas Šoškičius, kuris laikomas vienu kandidatų į premjero pareigas.

Net ir turėdamas daugumą parlamente „Studentų sąrašas“ susidurs su problema, kuri iki šiol nebuvo aktuali: kaip suderinti labai skirtingas jo narių politines nuostatas. Judėjime yra tiek liberalių, tiek konservatyvių, tiek nacionalistinių pažiūrų žmonių.

Protestų metu šie skirtumai buvo nesvarbūs, nes visus vienijo siekis pakeisti valdžią. Tačiau netrukus teks priimti konkrečius sprendimus dėl ekonomikos, socialinės ir užsienio politikos. (AP, BBC, LR)

Maskva laukia signalų iš Belgrado

Vienas didžiausių nežinomųjų – būsima Serbijos užsienio politika. Studentų judėjimas daug kalbėjo apie vidaus reformas, bet gerokai mažiau dėmesio skyrė santykiams su ES, Rusija ir Kinija. ES yra pagrindinė Serbijos prekybos partnerė, Kinija – viena svarbiausių investuotojų, o Rusija išlieka tradicine Belgrado sąjungininke ir didžiausia gamtinių dujų tiekėja.

[[ge:lrytas:lrytas:44711995]]

A.Vučičius ilgą laiką mėgino palaikyti ryšius su visomis trimis pusėmis. Nors Serbija oficialiai siekia narystės ES, Belgradas atsisakė prisidėti prie sankcijų Maskvai dėl karo Ukrainoje. Prieš rinkimus politikas darkart pabrėžė savo gerus ryšius su Vladimiru Putinu.

Po rinkimų Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas teigė besitikintis, kad naujoji Serbijos vyriausybė toliau plėtos draugiškus santykius su Rusija, nes bendradarbiavimas su Maskva pirmiausia naudingas pačiam Belgradui: „Tango šokamas dviese.“

Rusijos Federacijos Tarybos pirmininko pavaduotojas Konstantinas Kosačiovas pareiškė, kad rinkimų rezultatai gali reikšti, jog Europoje bus viena suverenia valstybe mažiau.

O Kremliui artimas nacionalistinių pažiūrų verslininkas Konstantinas Malofejevas pasveikino A.Vučičiaus pralaimėjimą ir pavadino jį veidmainiu, mėginusiu laviruoti tarp Rusijos ir Vakarų: „Serbijos žmonės paskelbė istorinį nuosprendį A.Vučičiaus režimui. Politinio dviveidiškumo era artėja prie pabaigos.“

„Tikra lavina“: kaip studentai iš valdžios išvertė Europos politinį sunkiasvorį