Į Bahamas švęsti gimtadienio išsiruošusi šeima, kartu skridę bičiuliai, vaikų auklė ir du pilotai žuvo JAV sudužus privačiam lėktuvui, iš kurio prieš pat smūgį sklido pagalbos šauksmai ir maldos.

„Trenksimės į žemę!“ – šie žodžiai pasigirdo radijo ryšiu iš privataus orlaivio „Learjet 60“, kai įgula jau buvo pranešusi apie ledą, turbulenciją ir vis spartėjantį kritimą.

Su skrydžių vadovais kalbėjo 20-metė antroji pilotė Nathalia Gadelha Filgueiras – mergina, kuri dar mokykloje išmoko valdyti lėktuvą anksčiau negu gavo vairuotojo pažymėjimą.

„Aš čia, su jumis, kalbėkite su manimi“, – atsakė skrydžių vadovas.

[[ge:lrytas:lrytas:40390621]]

Tačiau orlaivis toliau prarado aukštį.

Pranešimus apie pavojų keitė vis baisesni skaičiai: iš pradžių maždaug 3 km žemyn per minutę, paskui – daugiau kaip 6 km.

[[ge:lrytas:lrytas:41388908]][[ge:lrytas:lrytas:40988495]][[ge:lrytas:lrytas:43099578]]

Paskutinių bendravimo su skrydžių vadovais akimirkų fone girdėti vyro balsas, kartojantis „Tėve mūsų“. 55-erių lėktuvo kapitono Jeffrey Gregory bičiuliai įsitikinę, kad meldėsi jis – giliai tikintis, ilgametę skraidymo patirtį turėjęs dviejų vaikų tėvas.

Lapkričio 1-ąją, sekmadienį, apie 12 val. 50 min. vietos laiku „Learjet 60“ smigo į šešių eismo juostų kelią Palm Bičo apygardoje, maždaug 10 km nuo JAV prezidento Donaldo Trumpo rezidencijos „Mar-a-Lago“.

Atsitrenkęs į asfaltą orlaivis sprogo ir užsiliepsnojo. Toje vietoje liko didžiulis krateris, o nuolaužos pasklido po aplinkinius rajonus.

Žuvo ir abu pilotai, ir visi 7 keleiviai: 45-erių technologijų verslininkas Adamas Robinsonas, jo žmona 40-metė Helen Sharp, jųdviejų 4-erių dukra Emma ir 2 metų sūnus Charlie, vaikų auklė Anita Maria Cetina, šeimos bičiuliai Rachael Reed ir jos sužadėtinis Charmi Fehras.

Sprogimas – lyg bombos

Katastrofos metu Pietų Floridą merkė liūtys, griaudėjo perkūnija. Iš Ostino Teksaso valstijoje į Bahamų Šiaurės Eleuteros oro uostą skridęs verslo klasės reaktyvinis lėktuvas iki nelaimės buvo maždaug 10,7 km aukštyje.

JAV Nacionalinės transporto saugos valdybos (NTSB) pateikta įvykių seka rodo, kaip greitai įprastas pokalbis su skrydžių vadovais virto kova dėl išlikimo.

[[ge:lrytas:lrytas:44808448]]

Apie 12 val. 47 min. įgula pranešė apie nedidelį apledėjimą ir vidutinę turbulenciją. Lėktuvą blaškė taip, kad jo aukštis svyravo maždaug 210 metrų.

Netrukus pilotai perdavė, kad pateko į kritulių zoną, ir paprašė leidimo kilti aukščiau – iki maždaug 11,3 km.

Nuo leidimo gavimo iki pagalbos šauksmo nepraėjo nė pusė minutės: įgula paskelbė nelaimės signalą ir pranešė, kad orlaivis leidžiasi. Apie 12 val. 48 min. radijo ryšiu nuskambėjo perspėjimas, kad viršytas leistinas greitis.

Vėliau nurodytas kritimo tempas pasiekė maždaug 6,7 km per minutę. Tai vertikalaus leidimosi sparta, kuri parodo, kaip sparčiai nyko aukštis, kuriame dar buvo galima mėginti suvaldyti orlaivį.

Paskutinėmis akimirkomis N.G.Filgueiras šaukė: „Mes mirsime!“

Žemėje žmonės išgirdo kurtinantį trenksmą.

Maždaug už kvartalo nuo katastrofos vietos gyvenantis Arturo pasakojo kartu su kaimynais išvydęs smingantį lėktuvą ir girdėjęs trenksmą: „Jeigu nebūčiau matęs lėktuvo, būčiau sakęs, kad sprogo bomba.“

[[ge:lrytas:lrytas:44808450]]

Orlaivis nukrito prie įvažiavimo į mobiliųjų namelių gyvenvietę, visai šalia žmonių būstų. Virš rajono kilo tiršti juodi dūmai. Kelio ruože, kur paprastai juda automobiliai, veikia parduotuvės, restoranai, kitos įmonės, darbą pradėjo ugniagesiai, policija, tyrėjai.

Pranešta, kad vienam automobilyje buvusiam vyrui sužalota koja. Aplinkinių namų gyventojams teko evakuotis – iš viso savo būstus paliko apie 600 žmonių. Dalis jų negalėjo grįžti ir kitą dieną. Pareigūnai aiškino, kad teritoriją būtina saugoti ir dėl joje pasklidusių orlaivio liekanų.

Gyvenimas klostėsi puikiai

Tuo metu žuvusiųjų artimieji mėgino suvokti netektį – per vieną akimirką nutrūko devynių žmonių gyvenimai, žlugo jų ateities planai.

Anot A.Robinsono bičiulio Jesse Ouellette’o, kompanija keliavo į Bahamas švęsti verslininko gimtadienio ir ketino ten praleisti maždaug savaitę.

Dar visai neseniai jis draugui sakė, kad gyvenimas klostosi net per gerai: augo verslai, džiugino šeima, laikas su žmona ir vaikais kalnų kurorte Aspene, Kolorado valstijoje.

Bendrame žuvusių keleivių šeimų pareiškime sutuoktiniai prisiminti pirmiausia kaip atsidavę tėvai.

„Emma ir Charlie buvo jų gyvenimo šviesa“, – rašė artimieji. Jie kalbėjo ir apie porą siejusį ryšį: „Helen ir Adamo meilė išliks amžinai. Jų šiluma, dosnumas ir gebėjimas kiekvienam leisti pasijusti laukiamam palietė daugybę gyvenimų.“

[[ge:lrytas:lrytas:44808596]]

H.Sharp buvo menininkė, o jos vyras vardą pelnė technologijų pasaulyje.

Hjustone užaugęs A.Robinsonas mokykloje ir vėliau Rice’o universitete žaidė krepšinį. Aukštąją mokyklą jis baigė 2003 m. – studijavo ekonomiką, ispanų kalbą ir vadybą.

Prieš imdamasis nuosavo verslo vyras dirbo finansų sektoriuje – „Lehman Brothers“ ir „Barclays“.

Vėliau kūrė technologijų verslus, padedančius įmonėms rasti naujų klientų: įsteigė „Retention.com“ ir „RB2B“, buvo vienas reklamos elektroniniu paštu platformos „Robly“ įkūrėjų, vadovavo „Moltsets“, teikiančiai potencialių klientų kontaktus.

A.Robinsonas verslus plėtojo nuosavomis lėšomis ir viešai kritikavo technologijų sektoriuje paplitusį požiūrį, kad augimui būtina pritraukti išorės investicijų.

Verslininko vadovautų bendrovių darbuotojai paskelbė bendrą atsisveikinimą: „Adamas mums buvo kur kas daugiau nei vadovas. Jis buvo draugas, mokytojas, drąsus ir atvirai kalbantis lyderis, gyvenęs iš visos širdies.“

Ateitis, kurios nesulaukė

[[ge:lrytas:lrytas:44808598]]

Kartu žuvo sutuoktinių vaikų auklė A.M.Cetina.

Artimieji pabrėžė, kad jos vietos šeimos gyvenime neįmanoma nusakyti vien pareigomis: „Ji rūpinosi Emma ir Charlie švelniai, buvo labai atsidavusi, iš tiesų buvo šeimos dalis. Ji mums paliko besąlygiškos meilės pavyzdį.“

Tuo pačiu lėktuvu skrido ir šeimos bičiuliai – R.Reed bei jos sužadėtinis Ch.Fehras. Buvusi slaugytoja iš Oklahomos ir jos partneris Hondūre buvo atidarę nedidelį viešbutį. Artimieji juos apibūdino kaip gyvenimo džiaugsmo ir nuotykių troškimo kupiną porą.

Pilotų kabinoje buvusios N.G.Filgueiras gyvenimas irgi buvo glaudžiai susijęs su ateities planais. Sausį jai būtų sukakę 21 metai. Komercinės aviacijos pilote mergina dirbo 9 mėnesius, bet jau buvo sukaupusi apie 1300 skrydžio valandų ir svajojo vieną dieną skraidinti didžiųjų oro linijų keleivius.

Pirmasis žingsnis šios svajonės link buvo žengtas dar vaikystėje, kai tėvas ją paskraidino nedideliu „Beechcraft Bonanza“.

Motina Camila Corteleti prisiminė dieną, kai dukra grįžo namo ir pranešė: „Būsiu pilotė.“ „O aš pasakiau: „Ne, nebūsi“, – pro ašaras pasakojo ji.

N.G.Filgueiras skraidymo pamokas pradėjo 2020-aisiais. Po trejų metų, dar mokydamasi paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje, ji gavo privataus piloto licenciją. Tuomet jauną lakūnę kalbino vietos televizija. 17-metė juokėsi iš aplinkinius stebinusio dalyko – ji jau galėjo pilotuoti lėktuvą, nors dar neturėjo vairuotojo pažymėjimo: „Žinoma, kad pasigiriu, nes žmonės sako: „O, tu negali vairuoti.“ Atsakau: „Taip, bet galiu skraidyti.“

[[ge:lrytas:lrytas:44808597]]

N.G.Filgueiras įgijo kvalifikaciją pilotuoti daugiavariklius lėktuvus, skristi pagal prietaisus ir mokyti kitus.

Socialiniuose tinkluose ji dalijosi vaizdo įrašu, kuriame skraidė kartu su savo vaikinu, taip pat pilotu, ir didžiavosi, kiek abu jau pasiekė nesulaukę nė 21 metų. Pasak merginos patėvio, likus maždaug 10 minučių iki katastrofos ji vaikinui dar parašė apie turbulenciją ir ledą.

C.Corteleti prisipažino norėjusi, kad dukra įgyvendintų savo svajonę, nors pati bijojo skraidymo pavojų: „Ji mylėjo laisvę. Matyti pasaulį iš aukštai buvo visai kas kita. Labai ja didžiavausi.

Žinau, kad ji gyveno savo svajone. Žinau, kad jeigu ji būtų galėjusi pasirinkti, kaip išeiti, būtų pasirinkusi taip. Bet aš nenorėjau, kad tai nutiktų taip anksti.“

Šalia jaunosios pilotės dirbo lėktuvo kapitonas J.Gregory. Jis turėjo avialinijų transporto piloto ir skrydžių instruktoriaus kvalifikaciją. Lemtingą skrydį vykdžiusios įmonės „Upper Jets“ veiklos vadovas Thomas Noetzelis po nelaimės pradėjo rinkti paramą kapitono žmonai ir vaikams.

Žuvusį J.Gregory jis vadino artimu bičiuliu: „Pažintis su juo padarė mane geresniu žmogumi.“

Draugai pilotą prisiminė kaip pareigingą, sąžiningą, aistringai mylėjusį aviaciją ir giliai tikintį žmogų.

Būtent todėl draugai mano atpažįstantys jo balsą paskutiniame radijo įraše, kuriame greta pagalbos šauksmų girdėti malda.

Tyrėjų laukia ilgas darbas

[[ge:lrytas:lrytas:44808595]]

Tyrėjai siekia išsiaiškinti, ar lėktuve katastrofos metu buvo pilotų kabinos pokalbių savirašis ir ar jį pavyks rasti.

Techninės priežiūros dokumentuose nurodyta, kad toks įrenginys orlaivyje buvo sumontuotas.

Atsakymų ieškoma ir plačiai pasklidusiose nuolaužose: įtariama, kad lėktuvas pradėjo irti dar ore, nes dalių galima rasti ir toli nuo smūgio vietos.

Tačiau tyrėjai dar nenustatė nei tikslios gedimų sekos, nei priežasties, dėl kurios orlaivis ėmė taip sparčiai kristi. Įgulos pranešimas apie viršytą leistiną greitį yra vienas svarbių duomenų: pernelyg greitai skrendant didėja sparnus, uodegą ir valdymo paviršius veikiančios apkrovos, o turbulencija arba staigūs manevrai jas gali dar sustiprinti. Vis dėlto pats perspėjimas apie greitį neįrodo, kad būtent dėl jo lėktuvas pradėjo irti, – greitėjimas galėjo būti ir jau prarasto valdymo pasekmė.

Tyrėjams teks nustatyti, kokios sąlygos buvo beveik 11 km aukštyje, kaip orlaivį veikė ledas bei oro srovės ir kas vyko po įgulos prašymo kilti aukščiau.

Buvęs „United Airlines“ pilotas Randy Klattas aiškino, kad svarbiausia vengti audrų ir nuo didelių perkūnijos debesų paprastai stengiamasi laikytis bent maždaug 32 km atstumu. Jis pabrėžė, kad tokie debesys gali augti labai greitai – vos per kelias minutes pakilti šimtus ar net tūkstančius metrų.

Darbus apsunkina ir smūgio vieta. Daugiausia orlaivio liekanų atsidūrė kelio dangoje išmuštame krateryje, kurį liūtys iš dalies užpildė vandeniu. Didžiausia kliūtis bus iškelti pagrindines nuolaužas iš smūgio palikto kraterio važiuojamojoje dalyje.

[[ge:lrytas:lrytas:44808449]]

Pirminės katastrofos ataskaitos tikimasi maždaug per mėnesį, tačiau galutinei priežasčiai nustatyti gali prireikti daugiau nei metų.

O žuvusiųjų šeimos rengiasi atsisveikinimui.

Bendrame pareiškime jos padėkojo gelbėtojams, tyrėjams ir vietos bendruomenei, taip pat prisiminė žmones kitoje lėktuvo salono pusėje – abu lakūnus ir jų artimuosius.

„Mūsų širdys taip pat su pilotų šeimomis, kurios gedi kartu su mumis, – rašė jos. – Prašome leisti mums gedėti privačiai.“ (BBC, „The New York Times“, „New York Post“, CBS, AP, „Miami Herald“, TMZ, LR)

Iš dangaus – pagalbos šauksmai: Floridoje sudužo devyni likimai