Sukilimo pergalė neišsklaidė baimių dėl Libijos ateities (nuotraukos)

„Silpni, neorganizuoti ir pakrikę”, – taip dar visai neseniai vadinti Libijos lyderio Muammaro Gaddafi priešininkai.

Vasarį prieš režimą sukilusių žmonių skaičius iš pradžių augo šimtais, vėliau – tūkstančiais.

Tokią minią, mojuojančią medžiokliniais šautuvais, savadarbiais ir pagrobtais ginklais, iš pradžių be didesnio vargo traiškė M.Gaddafi pajėgos.

Režimo nesustabdė net NATO antskrydžių kampanija.

Gal todėl nepabūgęs M.Gaddafi viską pastatė ant kortos ir tikėjosi įvelti NATO į ilgą ir sekinančią kampaniją, o sukilėlius sunaikinti ramiai ir metodiškai.

Bet po pusės metų aršių kovų sukilėliai vienu įspūdingu smūgiu įsiveržė į M.Gaddafi tvirtovę – Tripolį. Per vieną naktį miestas, kurį režimas žadėjo ginti iki paskutinio šūvio, iš esmės krito, nors pavienės M.Gaddafi šalininkų grupuotės tebemėgina priešintis.

Stebisi ne tik pasaulis, bet ir patys sukilėliai, šiomis dienomis naikinantys paskutinius režimo likučius. O kas toliau? Ar susitvarkę su M.Gaddafi sukilėliai patys nesukurs naujo režimo?

Nerimas dėl Libijos Vakarų šalyse nesisklaido, mat būtent be NATO šalių pagalbos sukilėliams greičiausiai nebūtų pavykę nieko padaryti.

Todėl dabar jau galima drąsiai teigti, kad Libijoje pastaruoju metu vyko ne tiktai oficiali karinė kampanija, bet ir slaptasis karas.

Britų, prancūzų ir Kataro specialiųjų pajėgų kariai iki lemiamos atakos sukilėliams nuolat tiekė ginklus, maistą, medikamentus, degalus.

Šimtai režimo oponentų slapta buvo mokomi Katare.

Vienus teko mokyti, kaip šaudyti tiesiai, o ne iškėlus ginklą virš galvos, kitus – neišeikvoti visos amunicijos pergalingiems šūviams į orą, kaip labai mėgsta daryti Libijos sukilėliai.

Britų ir prancūzų kariniai patarėjai sukilėliams suteikė svarbių palydovinių nuotraukų. Kad pakeltų kovotojams dvasią, amerikiečiai netgi perdavė jiems įrašytų Libijos pajėgų vadų pokalbių fragmentų.

Juose jie skundžiasi dėl maisto, vandens ir ginklų trūkumo.

Sukilėlių pajėgoms kelią praėjusį savaitgalį nušlavė galinga NATO aviacijos kampanija. Kol Aljanso lėktuvai bombardavo M.Gaddafi pajėgas, prisidengdama nakties tamsa iš Misratos pajudėjo laivų flotilė.

Ja Tripolyje esančioms ir kelis mėnesius tylėjusioms sukilėlių kuopelėms buvo gabenami ginklai.

Ir nors Jungtinės Tautos visoms konflikto pusėms yra paskelbusios ginklų embargą, NATO laivų kapitonai lyg susitarę „žiūrėjo į kitą pusę”, kol Tripolio uostą pasiekė mirtinas krovinys.

Galiausiai išaušo rugpjūčio 20-oji, kai įvairiais radijo dažniais net Tripolyje dirbantys žurnalistai išgirdo: „Undinėlės aušra.” Tokiu kodiniu pavadinimu, lyg tyčia panašiu į NATO antskrydžių kampaniją „Odisėjo aušra”, sukilėliai kvietė pradėti puolimą.

NATO orlaiviai, vengdami pataikyti į Tripolyje verdančias kautynes, iš pradžių tiktai stebėjo iš visų pusių puolančius sukilėlius.

Tačiau netrukus į besipriešinančias M.Gaddafi šalininkų pajėgas pasipylė ir Aljanso bombos. Ekspertų nuomone, smūgiai buvo tokie tikslūs, kad kilo įtarimų – mieste pasirodė ne vien sukilėliai.

Kad į sukilimą Libijoje yra įsivėlę užsienio valstybių kariniai patarėjai, pusiau oficialiai pripažino ir įsivėlusių šalių diplomatai.

Dar kovą nuskambėjo įvykis, kai prie sukilėlių citadele vadinamo Bengazio miesto buvo sulaikyti septyni britų specialiųjų pajėgų kariai ir žvalgybos pareigūnas.

Jie siekė užmegzti ryšius su M.Gaddafi priešininkais, tačiau tuomet sukilėliai britus nuginklavo ir atsisakė pagalbos.

Jau po kelių mėnesių, spaudžiami M.Gaddafi pajėgų, sukilėliai maldavo britų grįžti.

Tiesa, oficialiai NATO teigia: tiesioginiuose koviniuose veiksmuose sukilėlių neremiame, tiktai patariame, kaip apsaugoti civilius.

Tokių „patarimų” nauda tapo ypač akivaizdi sukilėliams puolant Tripolį.

Operacija, anot ekspertų, buvo kruopščiai suplanuota ir koordinuojama, o tai buvusiems studentams, mokytojams, ūkininkams ir bedarbiams vieniems niekaip nebūtų pavykę.

Anot britų leidinio „The Independent”, itin svarbus vaidmuo užimant Tripolį teko būtent britų žvalgybos pareigūnų grupei. Libijos kalnuose įsikūrę slaptosios britų tarnybos MI6 agentai patarinėjo sukilėlių vadovybei svarbiausios jų puolimo strategijos klausimais.

Londonas iki šiol nekomentuoja kalbų, kad, be oficialios operacijos, Libijoje britai vykdė ir slaptas operacijas.

Į jas neva buvo įtraukti diplomatai, MI6 agentai ir buvę specialiųjų pajėgų nariai.

Antai vieną su sukilėliais planą aptarinėjantį žvalgybininką ir jį saugančius augalotus vyrus užfiksavo televizijos „Al Jazeera” operatorius.

Akivaizdžiai nevietiniai vyrai kaipmat pasišalino.

Kai kurių liudininkų teigimu, vengdami į Tripolį plūstančių žurnalistų, būtent Vakarų šalių specialiųjų pajėgų kariai sostinėje koordinavo sukilėlių puolimą ir kvietė aviaciją pagelbėti lemiamais momentais.

Vis dėlto net ir NATO remiami bei parengti sukilėliai niekaip nebūtų užėmę Tripolio, jei ne esminiu vadinamas lūžis vakarinėje Libijos dalyje esančioje Nafuso plynaukštėje.

Kol viso pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į Bengazį, šių laikų Stalingradu dėl nuožmių kautynių jau pramintą Misratą arba svarbų uostamiesti Bregą, bene svarbiausią pergalę sukilėliai pasiekė kitur.

Nafuso plynaukštė formuoja natūralią sieną tarp Tripolio ir vidinės šalies dalies. Šios vietos gyventojai iš nuožmių ir M.Gaddafi niekuomet nemėgusių genčių prieš režimą sukilo vieni pirmųjų.

Tačiau nuo pavasario režimui ištikimos pajėgos juos buvo užspeitusios į kampą gimtuosiuose kaimuose.

Vėliau šių kovotojų gretas papildė iš Tripolio ir svarbaus naftos uosto az Zavijos sprunkantys režimo priešininkai.

Suvienyti jėgas jiems visiems padėjo NATO patarėjų mokymai ir iš oro mėtomi ginklai bei amunicija.

Rugpjūtį šie kovotojai pamažu ėmė judėti iš slaptaviečių. Iš pradžių tik iš vieno kaimo į kitą, tad jų puolimas regione nebuvo itin pastebimas.

Tačiau netrukus sukilėliai iš kalnų pasiekė tvirtai saugomą Garijano miestą ir ėmė pulti az Zaviją. Užėmę šiuos miestus sukilėliai atkirto kelią tarp Tripolio ir Tuniso.

Būtent tai, anot ekspertų, buvo svarbiausias dūris režimui, kurį ir taip smaugė JT paskelbtas embargas ir daužė NATO aviacija. Staiga ėmė trūkti maisto atsargų, degalų, o M.Gaddafi šalininkų gretos tirpo.

Kol kas viršus – sukilėlių pusėje. Tačiau kas po to? Į tokį klausimą drąsiai nesiryžta atsakyti niekas. Tačiau sutariama, kad M.Gaddafi sutriuškinimas tebuvo lengvoji sukilimo dalis.

Labiausiai baiminamasi, kad Libija taps antruoju Iraku, ypač jei M.Gaddafi pasitvirtins pažadai apie priešintis pasiruošusius tūkstančius jo rėmėjų.

Dar didesniu išbandymu režimo priešininkams, tarp kurių yra buvusių pabėgėlių, arabų nacionalistų, islamistų ir perbėgėlių iš M.Gaddafi stovyklos, taps šalies valdymas.

Niekam ne paslaptis, kad nesutarimų tarp jų jau yra ir jie gali paaštrėti. Tai pripažįsta ir patys sukilėliai.

„Saugiai pašalintas”, – pažymėjo buvęs Italijos gynybos ministerijos patarėjas Alessandro Politi.

„Tai nebus rožių žiedlapiais išklota lova”, – taip laukiantį šalies valdymą po M.Gaddafi apibūdino Libijos nacionalinės pereinamosios tarybos (NPT) vadovas Mustafa Abdel Jalilas.

Jo ir NPT net nepripažįsta kai kurie Libijos sukilėliai, pavyzdžiui, šalies vakaruose gyvenančios gentys.

O pačią tarybą drasko nesutarimai. NPT taip ir nepaaiškino, kas liepos 28 dieną nužudė sukilėlių karo vadą Abdelį Fattah Younisą. Iki šiol netyla gandai, kad jį pašalino patys konkurencijos pabūgę NPT nariai.

Grupių nesutarimai vyksta ne tik dėl valdžios ar įtakos. Sukilėlius jau skaldo net bendri priešai – M.Gaddafi šeima. Patį Libijos lyderį ir jo sūnų Saifą dėl įtarimų nusikaltimais žmoniškumui norėtų matyti Tarptautinis baudžiamasis teismas.

Tačiau Tripolio pogrindyje veikiančios sukilėlių grupės lyderis Emhemmedas Ghula atvirai pareiškė, jog M.Gaddafi užsieniečiams neišduos.

„Mes teistume jį pagal Libijos įstatymus”, – kitaip nei sukilėliai iš rytų kalbėjo vyras. O tai reiškia, kad M.Gaddafi pagal vietos tradicijas grėstų žiauri mirties bausmė, pavyzdžiui, galvos nukirtimas.

Tokius nesutarimus su NPT tik dar labiau paaštrino M.Gaddafi sūnaus Saifo pasirodymas Tripolyje. Tai jis padarė po to, kai NPT pavaldūs sukilėliai patikino jį sulaikę.

Paaiškėjus, kad Saifas vis dar laisvėje, NPT įvaizdis ir patikimumas kaipmat smuko.

Ne mažesnis iššūkis naujosios Libijos valdžios lauktų politine prasme. Kol kas NPT remia Vakarų šalys ir pripažįsta šią tarybą kaip oficialią ir įteisintą Libijos valdžią.

Tiesa, tokia parama itin trapi, mat Vakarų šalys dar visai neseniai lygiai taip pat pripažino ir patį M.Gaddafi. Nepaisant to, kad jo režimas yra atsakingas už amerikiečių, britų ir kitų Vakarų šalių piliečių žūtį, kai M.Gaddafi rėmė įvairias teroristines grupuotes.

Todėl svarbiausia, anot buvusio Jungtinės Karalystės ambasadoriaus Libijoje Oliverio Mileso, įrodyti, kad pasitikėjimas sukilimu yra pelnytas. O kaip tai padaryti geriausiai, jeigu ne surengti laisvus rinkimus, kuriuos stebėtų ir galbūt net pašlovintų Vakarų atstovai?

„Visi sako, kad sukilėliai yra nepatyrę, tačiau jie gana gerai vadovavo Bengaziui ir kitoms atkovotoms teritorijoms”, – optimizmo neslėpė O.Milesas.

Be to, sukilėliams Vakarų šalys jau leido suprasti, kad įšaldytas M.Gaddafi sąskaitas užsienio bankuose, kurios vertos 165 mlrd. dolerių, Libijai grąžins su sąlygomis.

Viena jų – naftos telkinių kontrolė. Beje, naftos telkinius nuomojo ir daugelį darbų dar iki M.Gaddafi režimo žlugimo vykdė būtent Vakarų šalių kompanijos.

Jos norėtų susigrąžinti tai, kas prarasta, o gal ir daugiau.

Naujiesiems Libijos vadovams teks įveikti nemažai kitų kliūčių – ir ne tik politinių, mat šalyje iki šiol oficialiai nėra konstitucijos ir politinių partijų.

Labiausiai nerimaujama, kad į rytinę ir vakarinę dalis ryškiai pasidalijusioje Libijoje vėl tarpusavyje ims peštis nesutariančios gentys.

Ironiška, kad jas kadaise pažadais, pinigais ir geležiniu kumščiu suvienijo būtent M.Gaddafi.

Todėl netgi neatmetama ne tik šalies skilimo galimybė, bet ir tai, kad vietoj M.Gaddafi valstybei anksčiau ar vėliau ims vadovauti virš kitų iškilsiantis naujas diktatorius.

„Šiuo metu labai svarbu, kad tarptautinė bendruomenė staiga visko nepaliktų likimo valiai. Jie turėtų prižiūrėti procesą arba viskas greitai gali tapti labai blogai”, – sakė iš Libijos pabėgęs Johnso Hopkinso universiteto atstovas Karimas Mezranas.

Šiais laikais lietuviai koją yra įkėlę visur. Tai dar kartą patvirtino neramumai Libijoje. Čia jauni verslininkai iš Lietuvos iki neramumų ne tik planavo dalyvauti dykumų ralyje, bet ir turėjo savo verslą.

Keliones visureigiais į pietus nuo Libijos sostinės Tripolio rengęs Antanas Juknevičius „Lietuvos rytui” prisipažino, kad šis verslas bent kuriam laikui apmirė.

„Visureigiai stovi užrakinti viename kieme Tripolyje, tikėkimės, neišplėš”, – teigė lietuvis. Jis tikino, kad valdant M.Gaddafi su jo režimo atstovais turėjo neblogų ryšių, leidusių be didesnių kliūčių plėtoti verslą.

„O dabar bala žino, kaip ten bus. Jei M.Gaddafi pasitrauks, o tai, rodos, jau neišvengiama, laimės sukilėliai. Kas jie tokie? Nėra taip paprasta atsakyti, bet galima teigti: „Žuvo drakonas – tegyvuoja drakonas.” Demokratijos šioje šalyje nebuvo ir nėra, be to, jie tam ir nepribrendę”, – įsitikinęs A.Juknevičius.

Jis tikino M.Gaddafi, kaip ir nemažai libių, rėmęs dėl jo įvestos tvarkos. Pavyzdžiui, Libijos lyderį esą rėmė visos pagrindinės gentys, o tai gentinėje Libijos visuomenėje daug reiškė.

„Buvo taip, kad už kyšio davimą galėjo ranką nukirsti. O kas bus dabar? Gentys susipeš tarpusavyje, nepasidalins valdžios. Labai tikiuosi, jog bent per metus viskas nurims, tačiau bijau, kad Libijoje gali pasikartoti dešimtmečius trukusių pilietinių karų Alžyre ir Sudane vaizdai”, – svarstė šiuo metu Lietuvoje esantis A.Juknevičius.

Jis teigė, kad nuo įvykių Libijoje pradžios yra kalbėjęsis su keliais libiais, vienas jų iš Tripolio esą buvo net atvykęs į Lietuvą.

„Šiaip su pažįstamais Libijoje bendraujame telefonu, ypač kai jie yra Tunise – į jį iš Libijos patekti nesunku. Vieni palaiko M.Gaddafi, kiti – sukilėlius, bet akivaizdu, kad viskas pasikeitė. Pavyzdžiui, dabar nebeaišku, kaip reikės gauti vizą, kas už tai atsakingas. Žiūrėsim, juk ryšių turime tiek vienoje, tiek kitoje pusėje”, – sakė lietuvis.