„Tik nepasikliaukite savo šalies diplomatais.” Toks vienu geriausių derybininkų dėl įkaitų išlaisvinimo laikomo Beno Lopezo patarimas – visiškai priešingas, nei įkaitų dramų metu pasiūlytų oficialūs pareigūnai.
Jie guodžia įkaitų artimuosius ir jiems aiškina, kad viskas bus gerai.
Tuo tarpu amerikietis ne tik nevynioja žodžių į vatą, bet ir tikrai žino, ką kalba. Po įvairių pasaulio draudimo kompanijų dažniausiai samdomo vyro derybų su pagrobėjais gyvybės neprarado dar nė vienas įkaitas.
Skirtingai nei oficialūs, specialiųjų tarnybų parengti derybininkai.
Pavyzdžiui, prieš kelias savaites Filipinai minėjo prieš metus įvykusią įkaitų dramą.
Jos metu pareigūnų derybininkai ne tik nesugebėjo bent kiek perkalbėti pagrobėjo, bet ir, anot ekspertų, nepasinaudojo ir ne viena galimybe jį tiesiog nuginkluoti.
B.Lopezas puikiai žino, kas nuginkluoja pagrobėjų atkaklumą, – pinigai.
Rūpi tik finansinė nauda?
Jis nepripažįsta jokio oficialumo, todėl tikroji jo pavardė – visai ne Lopezas, mat derantis su įkaitų pagrobėjais karščiausiuose pasaulio taškuose anonimiškumas – ne tik neišvengiamas, bet ir būtinas.
Su pagrobėjais B.Lopezas derasi ne dėl to, kad jie paleistų paimtus įkaitus. Dažniausiai ant svarstyklių yra tik pinigų suma, kurią užpuolikams galiausiai sumoka pagrobtųjų artimieji.
„Mokėti išpirką dažniausiai neišvengiama. Kvapą gniaužiančios įkaitų išlaisvinimo operacijos paprastai matomos tik kino filmuose. Realybė yra visai kitokia”, – tvirtina B.Lopezas.
Reputacija nuosekliai augo
Amerikoje B.Lopezas yra įgijęs psichologo išsilavinimą. Baigęs universitetą jis gavo darbą psichiatrijos ligoninėje.
Čia vyro pareigos buvo kiek neįprastos – kadangi plačiapečio B.Lopezo ūgis yra kiek daugiau nei 2 metrai, kiti ligoninės darbuotojai dažnai kreipdavosi į jį pagalbos, jei pacientai tapdavo nesuvaldomi.
„Juos iškart nuramindavo mano sudėjimas. Džiaugiausi tokiu darbu, – prisimena B.Lopezas. – Suvokiau, kad galiu suvaldyti pacientus prie psichologo kompetencijos pridėdamas savo grėsmingą išvaizdą.”
Galiausiai 1994-aisiais amerikietis sulaukė netikėto pasiūlymo. Jo paprašė nuvykti į Kolumbiją, kur tuomet klestėjo nusikalstamumas, ir padėti susitarti dėl įkaito išlaisvinimo.
„Galbūt į mane kreipėsi ir dėl to, kad laisvai kalbu ispaniškai. Bet man tokia patirtis patiko. Juolab kad užduotį įvykdžiau sėkmingai”, – tvirtina B.Lopezas.
Amerikiečio, kaip sumanaus derybininko, sudėtingose situacijose reputacija nuo to laiko tik augo.
„Ar nors kartą praradau įkaitą? Ar nors vienas žuvo? Kol kas ne, bet triskart pabelskite į medį”, – juokiasi B.Lopezas.
Keliauja į žlugusias valstybes
Iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidurio tokios profesijos kaip derybininkas dėl įkaitų išlaisvinimo nebuvo.
Bet ir dabar tokį darbą konkrečiai apibūdinti sunku.
„Nėra jokių aiškių taisyklių. Yra tik daug lanksčių, nuo situacijos priklausomų veikimo būdų. Juk kiekviena situacija unikali.
Žinojimas, ką, kada ir kaip daryti, dažnai tėra instinktas. Bet instinktai išugdomi tik įgijus patirties”, – teigė B.Lopezas.
Anot eksperto, yra 4 tipiškos įkaitų grobimo priežastys: politinės arba religinės, finansinės – siekiant išpirkos, trumpalaikės naudos ir buitinės – per šeimos konfliktus.
B.Lopezo pagalbos paprastai prireikia išlaisvinant įkaitus, paimtus dėl politinių arba religinių ir finansinių priežasčių.
„Esu patyręs, tad mane kviečiasi į jau žlugusias arba žlungančias valstybes, kuriose klesti korupcija, o teisėsauga yra neįgali”, – teigia amerikietis, pastaraisiais metais dažniausiai vykstantis į Iraką ar Afganistaną.
Išpirkos dydis – paslaptis
Pasak jo, lengviausia, kai pagrobėjai tiesiog nori pinigų.
Esą tokiu atveju ir užpuolikai, ir įkaito atstovai suvokia, kad visiems bus geriau, jeigu įkaitas liks gyvas.
„Juk pinigų iš lavono neužsidirbsi. Mano darbas – suvaldyti situaciją, visus nuraminti, susiderėti dėl kainos ir įkaito perdavimo”, – pasakoja B.Lopezas.
Bet jeigu įkaitas pagrobiamas dėl politinių ar religinių motyvų, situacija dažnai komplikuojasi. Tokiais atvejais numatyti pagrobėjų elgesį yra labai sunku.
„Tokie nusikaltėliai nėra racionalūs.
Jiems labai svarbu patraukti dėmesį, patekti į viešumą ir išdėstyti savo tikslus.
Tokiems pagrobėjams nesvarbi nei jų, nei įkaito gyvybė”, – sako B.Lopezas.
Anot amerikiečio, tuomet labai svarbu pasistengti suvaldyti derybas – tapti kontroliuojančiajam situaciją.
„Labai svarbūs psichologiniai gebėjimai. Reikia, kad pagrobėjai suprastų, kad kuo ilgiau jie laiko įkaitus, tuo tai jiems daugiau kainuoja”, – tvirtina vyras.
B.Lopezas niekada neatskleidžia, kokio dydžio išpirkomis dažniausiai tenkinasi pagrobėjai ir kiek pinigų paprastai sutinkama mokėti.
„Negaliu sakyti – ateityje pagrobėjai gali sužinoti, ką kalbu viešai, ir per derybas man priminti: „Skaitėme, kad galite sumokėti daugiau!” – šypsojosi amerikietis.
Geriau nedemonstruoti turto
Ir vis dėlto ką daryti, kad netaptum įkaitu?
Ar įmanoma apsisaugoti nuo pagrobimo? O jis, anot B.Lopezo, gali būti ir netikras.
„Nemažai žmonių patys save pagrobia. Kitaip tariant, inscenizuoja nusikaltimą. Kodėl? Dažniausiai bandoma gauti pinigų iš draudimo. Visada patikrinu tokią galimybę”, – pripažino ekspertas.
„Bet jei jau jaučiate, kad galite tapti pagrobimo auka, tiesiog būkite atsargūs – galbūt į jus įtartinai žiūri darbe, galbūt jus seka nepažįstamasis.
Kita vertus, galbūt bet kokie jūsų matomi ženklai tėra atsitiktinumas.
Nuojauta gali ir apgauti”, – teigė amerikietis.
B.Lopezo teigimu, neverta pasiduoti paranojai ir vos išvykus į kurią nors pavojingesnę šalį. Į turistus pagrobėjai dažniausiai nesitaiko.
„Dažniausiai pagrobimas yra ilgai planuojamas.
Atliekama žvalgyba, stebimi jūsų veiksmai. Nusikaltėliai nenori rizikuoti – o jeigu jūs esate tiesiog vargšas studentas, iš kurio pinigų neišpeši?
Tiesa, Kolumbijoje ar Meksikoje greičiausiai tapsite taikiniu, jeigu viešai demonstruosite, kiek daug pinigų turite. Stambios kupiūros, blizgantys papuošalai, laikrodžiai „Rolex” – visa tai gundo nusikaltėlius”, – teigia amerikietis.
Derybų oficialiai nepripažįsta
B.Lopezas neseniai išleido autobiografinę knygą „Derybininkas: mano gyvenimas prekybos įkaitais sūkuryje” („The Negotiator: My Life at the heart of the Hostage Trade”).
Knygoje derybininkas ne tik pasakoja apie savo potyrius dirbant šį rizikingą darbą, bet ir negaili patarimų, kaip elgtis jau pakliuvus į nelaisvę.
Amerikietis teigia, kad dažnas į bėdą pakliuvęs keliautojas yra naivus manydamas, kad jį tuoj pat išlaisvins jo šalies diplomatai. Bent jau Vakarų šalių ambasadose netgi nėra žmogaus, kuris derėtųsi su pagrobėjais.
„Priežastis paprasta: nė viena save gerbianti vyriausybė nesiderės su pagrobėjais dėl išpirkos – netgi slapta.
Mat jei, pavyzdžiui, JAV sumokėtų pinigus už kokį nors įkaitą, nuo tos akimirkos nė vienas amerikietis negalėtų jaustis saugus. Nusikaltėliai iškart pamanytų: „Ši šalis moka pinigus! Pagrobkime dar vieną jos pilietį!” – dėsto B.Lopezas.
Svarbu užmegzti ryšį
Anot amerikiečio, niekas negali garantuoti išsigelbėjimo jau patekus į nelaisvę. Tačiau keli dalykai vis dėlto gali padėti.
„Iškart po pagrobimo svarbu nebandyti pabėgti.
Pavojingiausios – pirmosios minutės ar valandos, kai įkaitas vežamas į slėptuvę. Pagrobėjai tuomet yra įsiaudrinę.
Tokiais atvejais būtina atsiminti, kad jei pagrobėjai būtų norėję jus nužudyti, jie tai jau būtų padarę.
Būtina atsiminti, kad jiems esate vertingesnis gyvas nei miręs”, – aiškina B.Lopezas.
Jo teigimu, taip pat reikėtų susilaikyti nuo bandymų derėtis dėl savo laisvės, mat nors ir įkaitas akimirką pasijunta visų užmirštas, jis privalo tikėti, kad yra žmonių, kurie derasi su pagrobėjais.
B.Lopezas yra pastebėjęs, kad įkaitai dažniausiai laikomi tamsoje, be to, jiems dažnai užrišamos akys – ypač tuomet, kai pagrobėjai turi jiems ką nors pasakyti.
„Žinoma, taip elgiamasi ir dėl to, kad įkaitai vėliau neatpažintų nusikaltėlių.
Bet labiau todėl, kad pagrobėjai vengia žmogiškojo ryšio – jie nori į įkaitą žvelgti ne kaip į žmogų, o kaip į prekę.
Todėl būtina ne įkyriai, bet atkakliai bandyti užmegzti su jais ryšį – kai yra proga, papasakoti apie save, paprašyti vaistų, laikraščių. Gali būti, kad juos pradės graužti sąžinė”, – teigia amerikietis.
Stokholmo sindromą atmeta
B.Lopezas atmeta įvairias psichologų išvadas, kuriomis bandoma apibūdinti buvusių įkaitų emocinę būklę po išlaisvinimo.
„Esu pastebėjęs, kad žmonės psichologiškai būna tokie pat kaip ir anksčiau.
Jeigu žmogus tvirtas, jokios žalos jis nepatirs. Bet jei silpnas, sutrikimai įmanomi”, – mano derybininkas.
O ar dažnai pasireiškia Stokholmo sindromas – reiškinys, kai pagrobimo metu įkaitai ima jausti pagarbą, netgi meilę pagrobėjams?
„Nesąmonė. Jokios tendencijos nėra. Toks reiškinys įmanomas tik tuomet, kai identiški pagrobėjo ir aukos psichologiniai sutrikimai”, – įsitikinęs įkaitų išlaisvinimo ekspertas.
Garsiausios įkaitų dramos
Pasaulyje labiausiai žinomos įkaitų dramos, pasibaigusios dramatišku jų išlaisvinimu. Tiesa, ekspertai įspėja, kad dažnai po žodžiu „išlaisvinimas” slypi faktas, kad už įkaitus buvo sumokėta išpirka.
Viena garsiausių buvusių įkaičių – prancūzų kilmės Kolumbijos politikė Ingrid Betancourt. Ją 2002 metais pagrobė Kolumbijos sukilėlių grupuotė FARC. Moteris išlaisvinta tik 2008 metais – per specialią JAV ir Kolumbijos kariškių operaciją.
Daugiau nei šešerius metus nelaisvėje praleido ir amerikietis Terry Andersonas, kuris 1985 metais buvo pagrobtas Libano sostinėje Beirute. Kaip jis buvo išlaisvintas, iki šiol nėra aišku.
Patty Hearst labiausiai išgarsėjo kaip Stokholmo sindromo simbolis. 1974 metais įkaite paimta moteris netrukus prisijungė prie pagrobėjų ir kartu su jais netgi bandė apiplėšti banką.
Dvi įkaitų dramos Rusijoje – 2002 metais Maskvos teatre „Nord-Ost” ir 2004-aisiais vienoje Beslano mokykloje – prisimenamos dėl to, kaip tragiškai jos baigėsi. Abiem atvejais dėl šimtų žmonių žūčių kaltinami itin nesėkmingas įkaitų išlaisvinimo operacijas surengę Rusijos pareigūnai.
Tragiškai baigėsi ir pernykštė įkaitų išlaisvinimo operacija Filipinuose. Autobusą su turistais iš Honkongo užėmęs buvęs policininkas, net į vidų įsiveržus specialiųjų pajėgų kariams, spėjo nušauti 8 žmones.
Pastaraisiais metais įkaitų grobimu itin pasižymi Somalio piratai. Užėmę prekybinius laivus rytinėje Afrikos pakrantėje, jie parplukdo juos į Somalį ir už įgulų narius pareikalauja išpirkų.
Dažniausiai gavę išpirką piratai įkaitus paleidžia, bet 2011 metų balandį jie pažeidė šią nerašytą taisyklę. Nors piratams už Indijos laivo įgulos paleidimą buvo sumokėta daugiau nei 1 mln. dolerių, jie atsisakė paleisti įkaitus.
Su pagrobėjais derasi ir „Aras”
Garsiausia Lietuvoje įkaitų drama įvyko 2001 metų spalį Panevėžyje. Jos epicentre – vienas pavojingiausių ir iki šiol nepagautas šalies nusikaltėlis Romas Zamolskis bei jo bendrininkas Virginijus Savickis.
Tąkart Panevėžyje iš Žiegždrių psichiatrijos ligoninės pabėgusius ginkluotus nusikaltėlius pastebėjo policininkas ir ėmė juos persekioti. R.Zamolskiui pavyko pabėgti, tuo tarpu V.Savickis įsitempė gatve einantį moksleivį į 60-metės moters butą ir jame užsibarikadavo.
Paauglys ir pensininkė net 15 valandų buvo nusikaltėlio įkaitai. Nors V.Savickis sutiko derėtis su pareigūnais, galiausiai butas buvo šturmuotas. Įkaitai buvo išlaisvinti, o V.Savickis – nušautas.
Panevėžyje įkaitų išlaisvinimo operaciją vykdė Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras” pareigūnai. „Lietuvos rytas” paklausė rinktinės vado Viktoro Grabausko, kaip buvo bandoma derėtis su V.Savickiu ir ko jis reikalavo?
„Derybininkai daro viską, kad situacija būtų išspręsta be kraujo praliejimo. V.Savickis reikalavo pinigų ir automobilio, – teigė V.Grabauskas. – Deja, derybomis išlaisvinti įkaitų nepavyko, todėl buvo priimtas sprendimas šturmuoti butą.”
„Vis dėlto derėtis mėginama visais įmanomais atvejais. Stengiamasi išsaugoti visas gyvybes, net ir pagrobėjo. Tačiau kai kitos išeities nėra, šturmas neišvengiamas”, – pridūrė V.Grabauskas.
Yra buvę atvejų, kai derybos padėjo išlaisvinti įkaitus. Panevėžio rajono policijos komisariato areštinėje 1998 metais įkaite buvo paimta viena tardytoja. Po ilgų derybų nusikaltėlis pasidavė „Aro” pareigūnams.
Kol kas mįslėmis apgaubti du atvejai, kai Lietuvos piliečiai buvo paimti įkaitais prie Afrikos krantų. Pernai vasarą buvo pagrobti jūrininkai iš Lietuvos laivo „Argo”, o 2009 metais – iš laivo „Saturnas”.
Abiem atvejais įkaitai galiausiai buvo paleisti. Iki šiol neaišku, ar už jūrininkų išlaisvinimą po derybų buvo sumokėta išpirka.