Albanų ir serbų kova – tik nedidelė Kosovo paveikslo dalis (nuotraukos)

Šią savaitę Kosovas vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre – dar kartą pratrūko šalies šiaurėje tvyranti įtampa tarp albanų ir serbų. Kiek anksčiau ši šalis buvo linksniuojama dėl nelegalios prekybos žmogaus organais. Bet Kosovas turi ir kitokių spalvų.

Kaimynių Makedonijos ir Kosovo sostines Skopję ir Prištiną skiria vos 70 kilometrų. Jiems įveikti vingiuotu keliu palei kalnus ir pasienio formalumams sutvarkyti reikia tik kiek daugiau nei valandos.

Naujumu tviskanti Priština, kurios gatvėse urzgia visureigiai „Toyota Land Cruiser”, „Ford Everest” ar „Nissan Pathfinder”, vitrinose gausu angliškų užrašų, o ant viešbučio stogo galima išvysti kiču dvelkiančią Laisvės statulą, – ryškus kontrastas niūriai Makedonijos sostinei.

Palyginti su Priština, Skopjė atrodo lyg nevala: jos gatvėse pririšti prie kelio ženklų ganosi net arkliai, apgriuvęs senamiestis skendi šiukšlėse, o centras nusėtas milžiniškomis skulptūromis, kurių pavadinimų paprasti praeiviai tiesiog nežino.

Taigi tie 70 kilometrų tarp Skopjės ir Prištinos skiria tarsi du pasaulius.

Sunku nuspręsti, kur Prištinos centras, o kur – tik jos prieigos. Daugiaaukščiais nusagstytos didmiesčio gatvės atrodo vienodos.

Kad ir kur pažvelgsi, akis kliūva už miniatiūrinių parduotuvėlių, kurių vitrinose gausu neaiškios paskirties mažmožių. Gausu „prabangių” suknelių centrų, tiktai tos suknelės tokios ryškios ir iš pigaus atlaso, jog sunku įsivaizduoti, kad su tokia galėtum jaustis graži.

Pro akis neprasprūsta ir angliški užrašai, prie įstaigų durų pritvirtintose lentose mėlynuojantys Europos Sąjungos logotipai, pornografiniai žurnalų kioskai ar cigarečių pardavėjai gatvėje, rūkalus pardavinėjantys dvigubai brangiau, nei jie kainuoja parduotuvėje.

Automobilių signalai gaudžia ir įsivaizduojamame centre, ir nuo jo nutolus – automobilių Prištinoje daug ir jie nauji. O tai gerokai stebina.

Iš kur šalies, kurioje nedarbo lygis siekia daugiau kaip 40 proc., o maždaug 30 proc. gyventojų patiria skurdą, sostinėje tiek daug brangių automobilių?

Jei mėginčiau spėti, tikriausiai sakyčiau, kad tai – dėl Europos Sąjungos pinigų. Briuselis, siekdamas stabilizuoti padėtį Kosove, per dešimtmetį jau investavo milijardus eurų.

Tačiau Prištinos albanai purto galvą. „Labai daug albanų per karą ir po jo išvyko dirbti į Šveicariją ar Vokietiją. Jie ten užsidirba pinigų ir siunčia juos savo šeimoms į Kosovą”, – aiškina viešbučio „Victory” restorano padavėjas Arbenas.

Jo paaiškinime, matyt, yra tiesos, nes Prištinos gatvėse žmonės neblogai kalba vokiškai. Mokančių ar bent jau suprantančių šią kalbą ten gerokai daugiau nei galinčių susikalbėti angliškai, nors šia kalba kalba visi Kosove dirbantys ES pareigūnai.

Tarptautinė bendruomenė lyg gera motina globoja Kosovą. Europos Sąjungos institucijų Prištinoje – daug ir įvairių. Pradedant Europos Komisijos atstovybe, baigiant EULEX – ES policijos ir teisingumo misija.

Tarptautinė bendruomenė puikiai supranta: užtenka kibirkšties, kad konfliktai Kosove vėl įsiliepsnotų. Juolab kad šalies šiaurėje, kurioje gyvena daugiausia serbai, jie nenurimsta iki šiol.

Kosovo albanai, net jaunimas puikiai mena, kas vyko praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, kai santykius ginklu aiškinosi Kosovo išlaisvinimo armija ir Jugoslavijos lyderio Slobodano Miloševičiaus pulkai, kaip šalį bombardavo NATO.

„Su šeima pasitraukėme į kalnus. Turėjome maisto atsargų keliems mėnesiams. Bet ne dėl to, kad rengėmės karui. Tiesiog daugelis albanų yra įpratę kaupti maisto atsargas, todėl jų visada turi. Kai grįžome, neberadome kai kurių artimųjų”, – ramiai, bet vis pamąstydamas pasakojo Arbenas.

31 metų Hamide Pacolli karo metais studijavo Šveicarijoje. Kai grįžo, kelių jos artimųjų taip pat nebebuvo tarp gyvųjų.

„Buvo labai baisu”, – neslėpė jauna moteris.

H.Pacolli priklauso aukštesniam Kosovo albanų sluoksniui – gali sau leisti apsipirkti prabangiose parduotuvėse. Kad ir įsigyti „Louis Vuitton” rankinę, nes tokia prabanga daugeliui albanų ne tik sunkiai įsivaizduojama, net nesusapnuojama.

Šalyje, kurioje vidutinis darbo užmokestis yra apie 200 eurų (eurą Kosovo valdžia paskelbė oficialia valiuta), H.Pacolli uždirba kone dešimt kartų daugiau. Šveicarijoje išsilavinimą įgijusi tamsiaplaukė vadovauja vieno Kosovo banko skyriui.

Išsilavinusių jaunų žmonių Kosove daug, tačiau ne visi jų gauna darbą, todėl ieško ne atitinkančio jų išprusimą, o leidžiančio pragyventi.

„Jeigu pavyksta, jaunimas išvažiuoja dirbti į užsienį. Bet taip pasiseka labai retai. Juk be vizų galime važiuoti vos į kelias šalis, o kad gautume paprasčiausią turistinę vizą, kartais prireikia mėnesių”, – apgailestavo Vokietijos politinio fondo „Friedrich-Ebert-Stiftung” programos koordinatorė Besa Luzha.

Vizos – iš tiesų opus klausimas Kosove. Šalies, kurios dar nepripažino penkios iš 27 ES narių, gyventojai negali laisvai judėti nei po Europą, nei apskritai po pasaulį.

Dažnas lietuvis iki šiol puikiai mena laikus, kai gauti JAV vizą prilygo loterijai. Į Jungtines Amerikos Valstijas plūdo toks didelis srautas nelegalų iš Lietuvos, kad net norintiems gauti verslo vizą tekdavo nueiti kryžiaus žygius: JAV ambasadoje buvo tikrinamos anglų kalbos žinios, sąskaitos banke, net kitų šalių vizos pase.

Kosove dabar viskas net sudėtingiau, nes galybė patikrinimų ir formalumų vizos gavimą gali įšaldyti mėnesiams. Netgi tiems, kurie turi pinigų.

„Kodėl norėčiau, kad Kosovas būtų Europos Sąjungoje? Nes mes esame Europoje. O jei rimtai – kad galėtume laisvai keliauti”, – aiškino batsiuvys Izetas.

Jis augina penkis vaikus ir, matyt, lopydamas senus suplyšusius batus, uždirba nedaug. Gal net per mažai, kad išlaikytų gausią savo šeimą, nors savo uždarbio prie bičiulių atskleisti nenorėjo.

Tačiau net Izetui norisi laisvai keliauti, nors jokių kelionių, net į kaimynę Makedoniją, jis greičiausiai negalėtų sau leisti.

Priešingai nei Fisnikas Isufi. Pieno ūkio ir pieno perdirbimo bendrovės, kurią remia ES, vadovas yra Kosovo Gnilanės „Drita” futbolo klubo vienas savininkų. Jis turi pakankamai pinigų, kad važinėtų geru automobiliu ir galėtų keliauti.

Jis myli Kosovą, jaučiasi ten gerai ir tikrai nesvarsto galimybės emigruoti. Tačiau net jam, turinčiam daugiaženklę sąskaitą banke, išvažiuoti į užsienį gana sudėtinga.

Pokalbis su F.Isufi prasidėjo nuo krepšinio.

„Iš kur jūs? – paklausė ir išgirdęs atsakymą netikėtai nudžiugo. – Iš Lietuvos?! Juk pas jus neseniai vyko Europos krepšinio čempionatas! Nepraleidau nė vienų rungtynių, kurias rodė.”

Šis Kosovo albano pareiškimas gerokai nustebino. Nebūtų stebinęs, jei tai būčiau išgirdusi Makedonijoje, kuri per Europos čempionatą iš tiesų gyveno krepšiniu, o šalies rinktinės patekimas į pusfinalį – didžiausias makedonų komandos laimėjimas tarptautinėse varžybose.

Bet kad krepšiniu būtų domėjęsis Kosovo, kurio apskritai nėra tarptautiniame sporto žemėlapyje, albanas, patikėti sunku.

„Mėgstu sportą, todėl žiūriu viską, ką rodo palydovinė televizija”, – paaiškino F.Isufi.

Jo aistra sportui pasireiškia ir tuo, kad kasmet į „Drita” futbolo klubą jis investuoja nemažai pinigų. Ir kasmet graužiasi dėl to, kad šios komandos pergalės šalies čempionate reikšmingos tiktai jai pačiai ir miniai jos sirgalių.

Nei šalies futbolo, nei krepšinio klubai neturi teisės dalyvauti jokiame tarptautiniame turnyre, todėl metai po metų verda tik savo sultyse.

Kosovo sporte – nemažai politikos. Pavyzdžiui, šalies krepšinio, futbolo ar rankinio čempionatuose itin aiški takoskyra tarp albanų ir serbų komandų. Dažniausiai pirmenybėse dalyvauja bent po vieną serbų ekipą. Tačiau priešprieša – ryški.

Albanų komandos griežtai neperka ir legionierių iš Serbijos. „Mes įsigyjame slovėnų, makedonų, graikų, bet jokiu būdu ne serbų”, – aiškino F.Isufi.

Tačiau Kosovo sporte tokios priešpriešos, pasirodo, gerokai daugiau Prištinos gatvėse. Bent jau taip atrodo viską stebint atvykėlės žvilgsniu.

Kai visas pasaulis rėkia apie Kosovo albanų ir serbų etninius nesutarimus, jie visai gražiai bendrauja. Bent jau Kosovo sostinėje.

„Ar turiu draugų serbų? Žinoma!” – net šūkteli Arbenas, ką tik su jauduliu pasakojęs apie Kosovo karo žiaurumus ir savo šeimos praradimus.

Banko skyriaus vadovė H.Pacolli tarp savo pavaldinių turi serbų ir jie jai nekelia jokių rūpesčių, o draugų vakarėliuose ji irgi linksminasi su serbais.

„Mes, paprasti Kosovo žmonės, skiriame, kur gyvenimas, o kur politika. S.Miloševičiaus režimas – viena, o tikras gyvenimas – visai kas kita”, – aiškina žaliuzėmis prekiaujantis 60-metis Shabanas Alija.

Kad tokie liudijimai nėra tik pavienių Kosovo albanų prasimanymai, patvirtina ir Petaras Miletičius – Kosovo asamblėjos viceprezidentas. Šio serbo užduotis Kosove – padėti rasti bendrą kalbą albanams ir serbams.

Tiesa tai, ką daro P.Miletičius, patinka tikrai ne visiems, todėl pernai į jį kažkas keliskart šovė. Serbo kojoje iki šiol įstrigusios dvi kulkos – prisiminimas apie tai, kad kažkas kėsinosi į jo gyvybę.

Tačiau P.Miletičius spėja, kad į jį šaudė jo veikla nepatenkinti tautiečiai serbai. O gal Kosovo mafijos atstovai, nes būtent jie suinteresuoti, kad padėtis šalyje nesikeistų.

Juk vienoje skurdžiausių Europos valstybių klesti korupcija, ne be priežasties kyla skandalų dėl čia vykstančios prekybos žmonių organais ir kitokių tamsių dalykų.

„Tačiau paprasti žmonės jau nuo viso to pavargo. Jie nori ramybės ir jiems visai nebesvarbu politika”, – tvirtino P.Miletičius.

Jei Kosove įsivyraus ramybė, tikimasi, kad čia grįš ir nemažai į užsienį emigravusių albanų.

Štai Teuta Abdyli jau daugiau kaip 20 metų su šeima gyvena Vokietijoje. 1990-aisiais, kai Teutai buvo devyneri, ten išvyko jos šeima – tėvai, ji pati ir jaunesnė sesuo.

Ir Teutos šeima, ir pati Teuta Vokietijoje susikūrė naują gyvenimą: ir ji, ir sesuo ištekėjo, susilaukė vaikų.

Teutos tėvai prieš porą metų grįžo į Kosovą ir bando įleisti čia šaknis, o Teuta su seserimi apie tai dar tik svarsto.

„Gyvenimas Kosove gerėja, tačiau dar nesijaučiame čia visiškai saugūs. Bet kai pagerės švietimo sistema, sveikatos apsauga ir būsime tikros, kad galime pasirūpinti savo šeima, tikrai grįšime”, – tvirtino Teuta.

Ji kasmet atvažiuoja į Kosovą atostogų ir kaskart įsitikina, kad gyvenimas čia kitoks, nei skelbia tarptautiniai pranešimai.

Stebėdama žinių reportažus apie savo šalį Vokietijoje ji mato gatvėmis vaikštinėjančias karves ir šabakštynus. Bet nemato to gyvenimo, kurį parvykusi gyvena pati: kaip jaunimas linksminasi diskotekose ar baruose, kaip bando mėgautis gyvenimu.

O barų ir diskotekų Prištinoje iš tiesų pakanka. Netrūksta ir čia besilinksminančių žmonių, nors kainos tikrai nemažos. Jautienos kepsnys kainuoja tiek pat, kiek ir visoje Europoje – nuo 15 eurų.

Nemažos ir kainos parduotuvėse: duona kainuoja apie pusę euro, jogurtas – 30 euro centų, varškės sūrio kilogramas – 3 eurus. Už litrą benzino tenka pakloti maždaug 1,2 euro.

Kainos sunkiai įkandamos nedaug uždirbantiems Kosovo gyventojams, todėl jei turi galimybių, albanai laiko nedidelį ūkį arba augina daržoves.

„Aš mažai maisto perku parduotuvėje. Daug ką parsivežu iš motinos”, – prisipažino net pinigų turintis F.Isufi.

Tiesa, Priština, kaip ir kiekviena sostinė, neatspindi tikrojo Kosovo žmonių gyvenimo. Juk ten sutelktos valdžios institucijos ir svarbiausios įstaigos. Prištiniečiai turi daugiau galimybių gauti darbą.

Pavažiavus už Prištinos vos porą dešimčių kilometrų, Bresalco kaime, atsiveria, matyt, tikrasis vaizdas: apgriuvę namai atsilaupiusiais dažais ir kiaurais stogais.

Kai kur tvarkingi, kai kur šiukšlini kiemai su išklypusiomis tvoromis, suirusiais varteliais.

Bet tuose pat kaimuose matyti ir naujų statinių, todėl, matyt, ir čia ne visiems viskas blogai.

Iki 2008 m. vasario 17 d., kai paskelbė nepriklausomybę, Kosovas buvo Serbijos autonominė provincija šalies pietvakariuose. Pietuose Kosovas ribojasi su Makedonija, vakaruose – su Albanija ir Juodkalnija.

Kosovo plotas – 10 905 kv. km, šalyje – 1,8 mln. gyventojų. Apie 88 proc. jų – albanai, 7 proc. – serbai.

Senovėje dabartinė Kosovo teritorija priklausė Romos Ilyrijos provincijai. Nuo VI a. dabartinė Kosovo teritorija buvo Bizantijos valda. Vėliau Kosovas priklausė Bulgarijai, paskui – Serbijai.

1389 m. Kosovą užkariavo turkai, po kelių šimtmečių teritorijoje išnyko serbai ir įsivyravo albanai.

Po 1912–1913 m. vykusių Balkanų karų Kosovas atiteko Juodkalnijai ir Serbijai, o nuo 1918 m. priklausė Serbų, kroatų ir slovėnų karalystei, vėliau tapusiai Jugoslavija.

Byrant Jugoslavijai Kosove prasidėjo sumaištis. Dar 1990 m. Kosovo, tuomet turėjusio autonomijos statusą, parlamentas paskelbė nepriklausomybę, bet Serbija panaikino autonomiją. Tas pat pasikartojo ir 1992 m.

Kosovo albanų ir serbų santykiai nuolat blogėjo. 1996 m. Belgradas ėmėsi etninio valymo, kuriuo siekė Kosovą paversti tik serbų gyvenamu kraštu.

1999 m. į ginkluotas serbų ir albanų kovas įsikišo tarptautinė bendruomenė. Tų metų birželį po tris mėnesius trukusio Jugoslavijos bombardavimo į Kosovą buvo įvestos tarptautinės pajėgos, o provincijos administravimą perėmė JT.

2008 m. vasario 17 dieną Kosovo valdžia paskelbė nepriklausomybę.