Prisimenu, prieš keletą metų Bagdade vakare laukėme eilėje prie degalinės.
Kalbėjausi su savo vairuotoju sunitu Mohamedu apie skirtumus tarp irakiečių sunitų ir šiitų.
Mohamedas, keletą metų gyvenęs Portugalijoje ir aplankęs beveik visus Porto viešnamius (tuo jis didžiavosi), aiškino, kad šiitai yra kitatikiai ir eretikai, kurių iš viso negalima laikyti musulmonais.
Tikrieji musulmonai, jo teigimu, yra tiktai sunitai, o šiitai yra „šunys”.
Už kokių 20 metrų, tiesiai prieš mus, vyras žaidė su vaiku, mėtydamas jį į viršų.
Paklausiau Mohamedo, ar jis gali pasakyti, kas tas vyras yra: šiitas ar sunitas.
„Šis šuo šiitas”, – nuskambėjo atsakymas. Mohamedas pridūrė, kad jį reikia nušauti.
Paklausiau, o ką jis darytų su vaiku, likusiu be tėvo? Atsakymas buvo trumpas: „Vaiką taip pat reikia nušauti.”
Kodėl? „Todėl, kad praeis kokie dešimt metų ir tas vaikas paims automatą „Kalašnikov” ir nušaus mane”, – atsakė Mohamedas.
Teorinė diskusija apie sunitų ir šiitų santykius baigėsi.
Konfliktą bandys spręsti jėga?
Irake gyvena dvi didžiausios tautinės grupės – arabai ir kurdai. Kurdai, skirtingai nuo arabų, siekia nepriklausomybės ir jau turi savo autonominę sritį. Religinių problemų Irako Kurdistane beveik nekyla.
Visas dėmesys skiriamas autonomijai įtvirtinti ir centrinės Bagdado valdžios teisėms sumažinti.
Ypač rimtų nesutarimų su centrine valdžia kyla dėl naftos turtingo Kirkuko priklausomybės.
Nei kurdai, nei Bagdadas šiuo klausimu nesirengia nusileisti. Veikia įprastinis Irako politikos principas: arba viskas, arba nieko.
Amerikiečiai išeina iš Irako šios problemos neišsprendę. Labai tikėtina, kad Kirkuko klausimas bus sprendžiamas jėga. Tuo labiau kad dabartinei Nuri al-Maliki vyriausybei jokia Kurdistano autonomija iš principo nepriimtina.
Sunitų ir šiitų priešprieša
Kita problema – santykiai tarp Irako arabų sunitų ir arabų šiitų.
Šiitai sudaro šalies gyventojų daugumą. Todėl suprantama, kad tik dėl JAV invazijos surengus demokratinius rinkimus jie surinko daugumą.
Tačiau tai prieštarauja visai Irako istorijai.
Nuo pat Osmanų imperijos laikų iki Saddamo Husseino valdymo pabaigos sunitų mažuma buvo valdžioje. Todėl sunitai nei psichologiškai, nei praktiškai negali susitaikyti su nauja padėtimi.
Tuo labiau kad dabartinė Irako valdžia net nesiekia užtikrinti mažumos teisių.
Irake gana aktyviai veikiant „Al Qaeda” ir kitoms ginkluotoms, su valdžia kovojančioms grupuotėms, užtenka vieno rimto prieš sunitų ar šiitų mečetę nukreipto incidento, ir ginkluotas konfliktas gali įsiplieksti visa jėga.
Ar N.al-Maliki valdžia bus pajėgi šį konfliktą sustabdyti, juo labiau kad ji yra šiitų pusėje, sunku pasakyti.
Nežinia ir kiek šis konfliktas destabilizuos valstybę. Juk iki šiol Irake veikia Irano remiamos ginkluotos grupuotės, jau nekalbant apie vadinamąją radikalaus šiito Moqtado al-Sadro kariuomenę.
Prieš kelerius metus toks religinis karas vyko visa jėga ir jį sustabdyti pavyko tik Amerikos karių dėka.
Kokie santykiai sies su Iranu?
M.al-Sadras kelia ir kitų problemų. Pirmiausia tai – santykių su Iranu klausimas. M.al-Sadras yra proiraniškas ir pasisako už tokio religinio ir politinio režimo įvedimą kaip Irane.
Šių siekių neremia premjero N.al-Maliki vyriausybė, tačiau prisimenant, kokį chaosą šalyje prieš kelerius metus pavyko sukelti M.al-Sadro vadovaujamai Mahdi armijai, būtų lengvabūdiška į įtakingąjį M.al-Sadrą numoti ranka.
Tiesa, toli gražu ne visi šiitai palaiko M.al-Sadro nuostatas. Irake iki šiol gerai prisimenamas ilgametis karas su Iranu. Tačiau Teheranas ne vieną kartą aiškiai parodė, kad siekia kiek galima artimesnių santykiu su Iranu.
Kiek patikima armija?
Iš principo N.al-Maliki vyriausybė gali išsilaikyti valdžioje. Kariuomenė ir policija yra parengta amerikiečių instruktorių, ginkluota daugiausia amerikine technika.
JAV ketina skirti daugiau pinigų karinei technikai pirkti.
Tačiau didžiulė problema lieka tai, kad kariai ir policija pirmenybę teikia religinei ir gentinei priklausomybei, o ne ištikimybei Irako valstybei.
Net pusė savanorių sunitų, perėjusių į JAV pusę ir padėjusių amerikiečiams sutriuškinti „Al Qaeda”, iki šiol, nepaisant N.al-Maliki pažadų, negauna darbo valstybinėse struktūrose ir kariuomenėje.
Garsioji naftos teorija
Irakas po kelerių metų gali išgauti daugiau naftos nei Saudo Arabija. Gali, jei bus stabilus.
Nors B.Obama visuomet buvo Irako karo priešininkas, šis sprendimas gali turėti ne mažiau tragiškų pasekmių negu 2003-iaisiais George’o W.Busho pradėtas karas, kuriuo buvo siekiama pašalinti vieną iš daugelio Artimųjų Rytų diktatorių – S.Husseiną.
Arabų pavasaris parodė, kad diktatoriai regione gali prarasti valdžią ir be JAV kareivių pagalbos, o nauji politiniai lyderiai nebūtinai bus provakarietiški.
Na, ir paskutinė pastaba. Daug buvo rašoma, kad JAV kariauja Irake dėl naftos.
Tačiau iki šiol tik viena JAV naftos bendrovė „Exon Mobil” investuoja Irake.
Tačiau Irake aktyviai veikia Rusijos „Lukoil”, italų, kinų ir kitų šalių naftos bendrovės. Tikėkimės, kad joms neteks evakuotis dėl nestabilios šalies padėties.