Islamo tradicijos šalyse kiaulė yra nešvarus gyvulys, o viskas, kas su ja susiję, žeidžia musulmoną. Tad Afganistano sostinės gatvėmis riedantis šarvuotis su žaisline kiaule negalėjo miestiečiams sukelti jokių kitų jausmų, išskyrus pasipiktinimą. Tąkart kiekvienas (keli lietuviai kariai ir civiliai) pagalvojome, jog sąjungininkų šarvuočio ekipažas – arogantiški mulkiai.
Šį įvykį prisiminiau savaitgalį, kai Afganistano pietuose per amerikiečių kario išpuolį nužudyta 17 taikių gyventojų, tarp jų - moterų ir vaikų.
Sekmadienio naktį Pandžvajyje įvykusią tragediją jau dabar apipynė prieštaringos versijos. Iš pradžių skelbta, kad žudynės – vieno, tikriausiai pakrikusios psichikos JAV kario darbas. Tačiau daugėja ir dar nepatvirtintų liudijimų, jog į civilių namus įsiveržė grupė amerikiečių.
Dar sykį – ant to paties grėblio
„Vienišo bepročio“ versija – nelabai įtikima. Pagal standartines veiksmų procedūras pavienis karys negali išvykti už karinės bazės ribų. Nežinia, ar amerikiečiui kariui (kariams?) ir jų vadams bus inkriminuoti karo nusikaltimai, kaip baigsis tyrimas ir teismas, tačiau akivaizdu, jog Padžvajaus žudynės – vienas prieštaringiausių jau dešimtmetį Afganistane vykstančio karo momentų.
Kol afganistaniečiai sielvartauja ir kviečiasi Dievo teisingumo, talibai jau įspėja apie keršto akcijas, kurios gali būti nukreiptos į kiekvieną užsienietį, ne tik karį, bet ir civilį – pagalbos agentūros darbuotoją, nevyriausybinės humanitarinės organizacijos bendradarbį, diplomatą, žurnalistą.
Be to, šios žudynės jau padarė didelės žalos ne tik JAV, bet ir visoms NATO vadovaujamoms Tarptautinėms saugumo paramos pajėgoms (ISAF), kuriose tarnauja ir Lietuvos kariai. Pagal nenuginčijamus ir žiaurius viešųjų ryšių dėsnius vienas incidentas nugramzdins užmarštin tūkstantį nuveiktų gerų darbų.
Kodėl mūsų sąjungininkai Afganistane, Irake, kitose konfliktų vietose nuolat užlipa ant to paties grėblio? Kodėl periodiškai pasikartoja incidentai, kuriuose kariai paniekina ne tik kitos kultūros, bet ir apskritai žmogiškas, humanitarines vertybes?
Kodėl vos numalšinus skandalą, kilusį po to, kai spaudoje paskelbiamos atsivėrusiame kape rastomis kaukolėmis žaidžiančių vokiečių karių nuotraukos, kyla kitas, kai po mūšio amerikiečiai kariai apkrovę padangomis sudegino nukautų priešų kūnus?
Kodėl po viešai paliudytų patyčių prieš kalinius Abu Graibe, išžaginimų ir nužudymų Irake ir su tuo susijusių rūsčių karo tribunolo sprendimų JAV jūrų pėstininkai randa drąsos šlapintis ant nukautų talibų? Kodėl Korano niekinimas, į jį šaudant ar jį deginant, tapo jau nuolat pasikartojančia šventvagyste karo veiksmų zonoje? Šie retoriniai klausimai gundo ieškoti populistinių atsakymų. Tokius jau štampuoja Rusijos televizijos žinių pranešimai.
Smarkuoliai su automatais
Pabandysiu atsigręžti į asmeninę – Afganistane dirbusio žurnalisto ir diplomato – patirtį. 2008 m. gegužę, kartu su Lietuvos specialiosios misijos Afganistane kolegomis ir kariais, Bagramo bazės morge stovėdami prie parengtų išskraidinti namo nukauto seržanto Arūno Jarmalavičiaus palaikų, netvėrėme skausmu ir pykčiu.
Normaliu, suprantamu įtūžiu dėl mūsų kario mirties, kuri buvo atsakas į kelerius metus Lietuvos ir kitų valstybių pastangomis vykdomą pagalbą skurdžiame krašte. Tačiau kokį įtūžį turėjo jausti kiti per riaušes prie provincijos atkūrimo grupės (PAG) stovyklos ugnies pozicijose stovėję kariai, pamatę nuo kulkos susmukusį draugą?
Keršto už jo žūtį troškimą, mūšio įniršį įveikė kario drausmė ir parengimas, paklusimas įsakymams. Todėl lietuvių ginklai tąkart šaudė ne į riaušininkų minią, o į orą, kaip buvo įsakyta. Tai ilgai mokyto kario, rizikuojančio gyvybe ir vykdančio įsakymus, duona.
Ar galingiausia pasaulyje JAV kariuomenė kitokia? Ne, ji paprasčiausiai tūkstančius kartų didesnė. Kariuomenė yra visiškai proporcingas, tik fiziškai sveikesnis visuomenės atspindys. Tarp karių yra cholerikų ir sangvinikų, „moksliukų“ ir mažaraščių, „mačų“ ir skystablauzdžių, teisuolių ir niekšelių. Greta aukštos moralės ir motyvacijos karių buvo ir bus tokių, kuriems kontraktas su kariuomene – tik būdas gauti JAV pilietybę arba šansas ištrūkti iš etninio geto, atsikratyti gaujos nario liūdnos perspektyvos.
Baisiausia, kai viename padalinyje paskiriami tarnauti keli panašūs mažaraščiai, rasistai, psichologiškai nesubalansuoti kariai. Tai – sprogstamasis užtaisas, kuris ekstremaliomis sąlygomis detonuoja. Kiek bebūtų tobulinama samdymo ir atrankos į kariuomenę JAV sistema, dėl jos dydžio niekada nepavyks užtikrinti, kad visi pasamdytieji bus vienodai atsparūs tarptautinės misijos įtampai, rutinai ir stresui, kad visi be išimties pajėgs suvaldyti dėl daug mėnesių trunkančio išsiskyrimo su šeima, bendražygių žūtimis atsirandančias psichologines problemas.
Ar verta abejoti, jog parengimo misijai metu etninių, kultūrinių ir mentaliteto skirtumų aiškinimams skiriama mažiau pastangų nei koviniam rengimui?
Dulkės, batai ir gyvybės
Bet kodėl į tokius skandalus patenka ne visų valstybių kariai? Su užsieniečiais dažniau bendraujantys afganai pastebi: atviresnius ir nuoširdesnius kontaktus mezga valstybių, neseniai atgavusių laisvę arba atsisakiusių kolonijų, kariai.
Lietuvos kariškiai parengimo misijoms teorinėse paskaitose mokomi, kad važiuojant per kaimus, nepaisant saugumo reikalavimų, rekomenduotina sulėtinti greitį: nederėtų kelti dulkių ir papiktinti vietos gyventojų.
Kreipdamasis į kaimelio Gore seniūną, derėtų nusiimti akinius saulės akinius, kad pašnekovai matytų vienas kito akis. Įeinant į vidų gerti arbatos, rekomenduojama nusiauti.
Ir tūkstančiai kitų patarimų, kurie atrodytų smulkmena. Tačiau tai smulkmena, padedanti pelnyti protų ir širdžių palankumą, ne mažiau nei vertingų dovanų, maisto ir šiltų drabužių dalinimas. Smulkmenos, iš kurių susideda kažkas daug didesnio ir labai svarbaus, padedančio išsaugoti gyvybes.