Amerikos migrantų gyvenimas lietuvės akimis: kai svajonės tampa košmaru

Pakeliui į savo svajonę jie pereina košmarą, kartais trunkantį kelis mėnesius. Koks jausmas, kai esi kelyje, kuriame žinai, kad niekas tavęs nelaukia ir nenori, kad čia būtum? Kelyje, kurio kiekvienas žingsnis pažymimas nauju skausmu vis didesnio akmens. Kelyje, kuriame iš žmogaus pavirsti į nieką. Nereikalingą, nežinomą, nerūpimą. Tokią Centrinės Amerikos migrantų dalią pažinau dirbdama savanore Meksikoje.

Per penkerius pastaruosius metus kelyje savo Eldorado link žuvo arba dingo be žinios apie penkis tūkstančius salvadoriečių ir daugiau nei pusė milijono hondūriečių. Nors didžioji dauguma Lotynų Amerikos migrantų Jungtinėse Valstijose yra kilę iš Meksikos, didžiausią siaubą kelyje JAV link patiria Centrinės Amerikos gyventojai.

Ironiška, bet meksikiečiai vis nenustoja skųstis, jog su jų tautiečiais Jungtinėse Amerikos Valstijose nesielgiama kaip su žmonėmis. Tačiau pačioje Meksikoje imigrantai iš Pietų patiria pragarą, kuriam valdžia stovi atsukusi nugarą ir užmerkusi akis.

Centrinės Amerikos gyventojams šiaurinė Meksikos siena prasideda dar pietuose. Didžiausias iššūkis jiems yra ne kirsti Amerikos–Meksikos sieną, bet išgyventi kelyje jos link. Šešioms iš dešimties nelegalių migrančių išprievartavimas yra kaip mokestis už traukinio bilietą. Dar kitaip vadinamą Mirties traukinio bilietą, kuriame galioja „akis už akį“ taisyklė. Traukinio, kuriame negali pasitikėti niekuo. Čia nėra patogių pirmosios klasės vietų, renkiesi sedėti traukinių nišoje, sugulus ant stogo arba stovint vagone be stogo.

Sėdint tarp vagonų žinai, kad miegoti negali, nes jei užmigsi – paprasčiausiai mirsi. Lipant į traukinį dauguma pargriūna, jiems pervažiuoja kojas, rankas arba tiesiog sumaitoja į gabalėlius. Nors ir suprasdami tokio scenarijaus tikimybę, migrantai yra pasiryžę lipti į traukinį ir keliauti savo svajonės link.

Tačiau esant čia visos svajonės galų gale susiveda į vieną vienintelę – išgyventi. Meksikoje migrantų pavojus tyko už kiekvieno kampo. Pirma, vietinės nusikaltėlių grupuotės, dar vadinamos „Las Maras“. Apsimesdami migrantais jie sulipa į traukinį ir stebi. Renkasi savo potencialias aukas. Jie grobia tuos, kurie turi šeimas Jungtinėse Valstijose tam, kad galėtų paprašyti išpirkos, nes žino, kad giminaičiai bet kokiu atveju sumokės prašomą sumą pinigų.

Amerikietiškos svajonės vedami

Kad apsigintų nuo „Las Maras“, migrantai dažnai su savimi nešiojasi medines lazdas - dėl viso pikto. Narkotikų prekeiviai taip pat randa, kaip pasipelnyti. Moteris paverčia prostitutėmis, vyrus parduoda prekeiviams organais.

O vietos policija tiesiog smaginasi. Matydami, kad žmogus nėra vietinis, policininkai paprašo jo parodyti dokumentus. Geriausiu atveju, padirbtą pasą turintis migrantas paprašomas sudainuoti Meksikos himną. Jeigu suklysta, o dažniausiai taip ir nutinka, jis iškart deportuojamas iš šalies.

Visi šie pavojai verčia migrantus rizikuoti gyvybe ir, lyg pakeliui į koncentracijos stovyklą, lipti į traukinį, kuris gali tau nutraukti koją ar sumaitoti į gabalėlius, tačiau daugiau ar mažiau apsaugos nuo priešiškos visuomenės. Apsaugos nuo žmonių, kurie šiuo atveju daug pavojingesni.

Nepaisant visų nepalankių atsiliepimų migrantų atžvilgiu, Meksikos visuomenėje atsiranda žmonių, kurie supranta, ką tenka patirti „American Dream“ („Amerikietiškos svajonės“) traukinio keleiviams. Vienas jų - žmogus, su kuriuo man tenka garbė dirbti, yra Don Martínas, religingas, prieš Bažnyčią nusiteikęs vyras, jau vienuolika metų dirbantis su migrantais, nors dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje ir pats buvo nelegalas Jungtinese Valstijose.

Suprasdamas, koks didelis iššūkis yra kirsti šalį neturint nei dokumentų, nei pinigų, nei žmogaus, kuris nebūtų priešiškai nusiteikęs, Don Martínas vieną dieną tiesiog pradėjo mėtyti maistą bei vandens butelius žmonėms pravažiuojančiuose traukiniuose. Nuo tos dienos praėjo jau 11 metų.

Don Martínas įkūrė organizaciją „Estancia del Migrante Gonzales y Martínez“, gavo patalpas senoje, nebeveikiančioje traukinių stotyje, prie pat traukinio bėgių, kur kasdien nepailsdamas teikia pagalbą pravažiuojantiems, kartais sustojantiems pailsėti migrantams.

Kiekvieną dieną maždaug 50-100 žmonių suteikiama įvairi humanitarinė pagalba. Dažniausiai pravažiuojant traukiniui išvargusiems ir kelias dienas nevalgiusiems keleiviams metami plastikiniai maišeliai su maistu bei vandeniu. Tik tuo atveju, jei du krovininiai traukiniai tuo pačiu metu prasilenkia ties Don Martíno stotimi, abu turi sustoti. Tuomet migrantai turi galimybę išlipti, pavalgyti stipresnio maisto, gauti medicininę pagalba, jei ji yra reikalinga, ir pasikeisti drabužius, kurie dažnai būna jau suplyšę, ar gauti batus, kuriuos jau seniai būna praradę.

Don Martínas į šia veiklą įtraukė visą savo šeimą - nuo žmonos iki jauniausiojo penkiamečio anūko. Šeimos nariai, pasikeisdami visą dieną būna stotyje, nes traukinių grafikas nėra pastovus, todėl visuomet reikia būti pasiruošus priimti dar vieną migrantų antplūdį ir per kelias minutes duoti maisto maždaug trisdešimčiai žmonių.

Kartą apsilankiusi stotyje pamačiau raciją, kuri kartas nuo karto skleisdavo garsus. Don Martínas man paaiškino, kad tai - pasiklausymo įranga, kuria naudodamasis gali girdėti traukinių vairuotojų pokalbius - tam, kad būtų galima nuspėti, kuriuo metu migrantai pasirodys akiratyje.

Nors Don Martínas yra itin sumanus ir protingas žmogus, išlaikyti organizacijos savo jėgomis jis negali. Tam jam reikėjo jaunų žmonių, kurie galėtų padėti sukurti lėšų rinkimo sistemą, užmegzti ryšius su tarptautinėmis bei nacionalinėmis organizacijomis, išsikovoti vietą kovoje už žmogaus teises Meksikoje bei informuoti pasaulį apie tai, kas vyksta ir kas slepiama.

Tuo momentu jis surado mus, jaunus studentus iš Meksikos bei Europos, kuriems buvo įdomu prisiliesti prie tokios problemos, kuri kol kas mažai kam rūpi. Taip aš pradėjau dirbti šioje organizacijoje.

Užmezgėme ryšius su „Amnesty International“, organizavome daugybę parodomųjų, pažintinių renginių, padedančių visuomenei suprasti, kas iš tiesų vyksta su žmonėmis, tiesiog keliaujantiems iš Meksikos Pietų į Šiaurę.

Socialiai atsakingi muzikantai taip pat noriai su mumis bendradarbiavo ir kvietė pristatyti savo veiklą įvairiuose muzikos festivaliuose bei koncertuose. Per šiek tiek daugiau nei pusę metų tapome viena svarbiausių migrantams padedančių organizacijų centrinėje Meksikos dalyje, ir vis plečiame savo veiklą tiek nacionaliniame, tiek tarptautiniame lygyje.

Ir kol lietuvius kankina migraciniai-egzistenciniai klausimai svetur, norime, kad tautiečiai sužinotų ir apie kitokio skonio, penkiagubai kartesnę migranto duoną. Duoną, valgomą ten, kur esi niekas. Ten, kur nežinai, ar tau pasiseks ir sulauksi rytojaus.

Nors pamažu plečiame organizacijos veiklą, mums vis dar trūksta patalpų migrantams apnakvindinti nelaimių atveju. Visus, norinčius padėti, prisidėti, sužinoti daugiau, kviečiu susisiekti.