Sirija daugelį dešimtmečių buvo stabilumo sala sumaišties jūroje – pasaulietinės valdžios sala regione, kuriame dominavo islamizmas ir fanatizmas.
Suprantama, kad buvo žinoma apie politinius kalinius, kankinimus, piliečių šnipinėjimą ir, vakarietišku supratimu, rinkimais net nevadintiną balsavimą, kurį B. al-Assadas laimėjo esą sulaukęs net 97 proc. sirų pritarimo.
Tačiau Sirijoje taikiai sugyveno 22 milijonai įvairių religijų ir etninių grupių piliečių, o moterys gali laisvai vaikščioti gatvėmis nedangstydamos veido ir kūno.
Kur dar kažkas panašaus buvo arabų pasaulyje?
Daugelį įtikinusi iliuzija
Net įrodymai dėl Sirijoje klestinčios korupcijos ir nelegalaus verslo – įtakingų šalies asmenų įsipainiojimo į prekybą ginklais, pinigų plovimo ar net paramos teroristams – nepakenkė B. al-Assado reputacijai.
Mat jis, kaip ilgai manyta, esąs visiškai kitoks. Išsilavinęs, laiko dvasią suvokiantis, pasaulietiškų pažiūrų akių gydytojas, kuris buvo priverstas nutraukti daug žadančią mediko karjerą Didžiojoje Britanijoje ir ateiti į valdžią Sirijoje.
Visa tai įvyko, kai tėvo Hafizo al-Assado įpėdiniu paskelbtas vyresnysis B. al-Assado brolis Basilas 1994 metais žuvo automobilio avarijoje.
Atrodė, kad Basharas tapo tarsi sistemos, kurią kadaise sukūrė jo tėvas, auka, atsisakęs savo troškimų dėl didesnės visų gerovės. Jis buvo tarsi iš Europos parsivežtas laimingas tautos bilietas – atvirumo, pažangos ir reformų garantas.
Ir jei Arabų pavasario kibirkštis nebūtų persimetusi į Siriją, daugelis dabar būtų mielai tikėję tokiu B. al-Assado įvaizdžiu. Juk JAV, Europai ir Izraeliui Vakarus palaikantis tironas visuomet buvo mielesnis negu demokratinis viesulas su islamistinėmis tendencijomis.
Tai gerai žinojo diktatoriai, prisistatantys Vakarams kaip paskutinis bastionas kovojant su religiniu radikalizmu.
Valdė geležine ranka
H.al-Assadui atsidūrus prie mirties, B. al-Assadą buvo pradėta skubiai rengti įpėdiniu.
Bet laiko nepakako, kad šalies slaptojoje tarnyboje ar kariuomenėje būtų sukurta jo valdžios atrama.
Dėl to Basharas buvo priverstas remtis savo šeimos klanu – gobšių giminaičių būriu, kurių pomėgį regzti intrigas pažaboja nebent supratimas, kad būtina laikytis kartu, „nes kitaip visi žlugsime”.
O slaptųjų tarnybų, kariuomenės ir „Baath” partijos režimą sulipdė Basharo tėvas, H.al-Assadas, perėmęs 1969 metais valdžią.
Strategiškai susijusi su Sovietų Sąjunga, H. al-Assado sistema atlaikė didžiulius nuostolius lėmusią priešpriešą su Izraeliu – kariniu požiūriu pranašesniu kaimynu.
Bet didžiausiu valdžios išbandymu tapo prieš 30 metų sunitų sukeltas maištas. H. al-Assadas, kilęs iš vargšų valstiečių, bet padaręs karjerą karinėse oro pajėgose ir iškilęs į valdžios aukštumas, pasipriešinimą negailestingai nuslopino.
1982-ųjų kovą prieš maištininkus H. al-Assadas pasiuntė elitinius dalinius, kuriems vadovavo jo brolis Rifaatas al-Assadas. Tris savaites truko karo lėktuvų ir artilerijos vykdytas Chamos apšaudymas.
Tuomet žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, didžioji miesto dalis virto griuvėsiais.
Nuslopinus sukilimą Chamoje, niekas nebedrįso maištauti.
Visoje Sirijoje į pačius svarbiausius postus H. al-Assadas susodino giminaičius ar lojalius giminės narius.
Ištisą slaptųjų tarnybų tinklą kontroliavo prezidento administracija ir kariškiai, kurių viršūnės tiesiogiai informavo valstybės vadovą.
Sukūręs tokią sistemą, H. al-Assadas galėjo užkirsti kelią net brolio mėginimui surengti pučą.
Ankstesnis Sirijos prezidentas ir jo klanas laikė šalį geležiniuose gniaužtuose 18 metų.
H. al-Assadas tiesiog mėgavosi neribotu savo valdžios aparato lojalumu ir jo vykdomais smurtiniais įsakymais.
Pamatu virto korupcija
Kai H. al-Assadas nusižiūrėjo įpėdiniu Basharą, jis nė kiek neabejojo, kad sūnus ir visas šeimos klanas paklus jo sprendimui.
Bet po H. al-Assado mirties 2000 metais režimo pamatai sujudėjo. Vadovaujant Basharui, jo tėvo Hafizo sukurta sistema ėmė slysti nuo vienos krizės į kitą.
B. al-Assado autoriteto nebepakako, kad būtų pažabotas brolių, seserų, pusseserių ir dar tolimesnių giminaičių valdžios ir pinigų troškulys.
Savo vietą valdžios viršūnėje naujasis šalies vadovas galėjo išlaikyti tik leisdamas visiems kitiems begėdiškai kaupti turtus.
Sirijos prezidento pusbrolis iš motinos pusės Rami Mahlufas – beribės šeimos klano korupcijos lyderis.
Jis valdo dalį pirmojo šalies mobiliojo ryšio operatoriaus akcijų, investicines bendroves, restoranų tinklą, svarbiausias prabangių automobilių atstovybes ir turi privačias oro linijas.
JAV ambasados 2008 metų pranešime R. Mahlufas buvo pavadintas „reklaminiu Sirijos korupcijos berniuku”.
Iš užsienio investuotojų, norinčių įžengti į Siriją, šis veikėjas ima komisinius. O ilgametei „Mercedes” atstovybei šalyje darė spaudimą tol, kol ji savo licenciją perleido jam.
Tiesa, B.al-Assadas lyg ir mėgino šiam pusbroliui parodyti vietą. Bet Sirijos prezidentui trūko ne tik įgaliojimų, bet ir politinės valios korupcijai sustabdyti: juk iš to jis, jo broliai bei seserys taip pat turi naudos.
Teigiama, kad per statytinius prezidento šeima taip pat prisiduria milžiniškas sumas. Didžiausią naudą, be Basharo, susižeria jo jaunesnysis brolis, respublikos gvardijos ir 4-osios divizijos vadas Maheras al-Assadas, vyresnioji sesuo, farmakologijos specialistė Bushra al-Assad ir jos sutuoktinis Assifas Shaukatas.
Valstybės ateitis neberūpi?
Net priimant politinius sprendimus įtakingų Damasko režimo veikėjų verslo interesai kartais būna svarbesni už valstybės reikalus.
Štai, žvelgiant į šalies vidaus padėtį, akivaizdu, kad režimas praranda tvirtą pagrindą po kojomis.
Mat tuo metu, kai sostinės Damasko ir antrojo pagal dydį šalies miesto Chalebo senamiestyje atidaromos vis naujos diskotekos, kavinės ir restoranai naujajai pasiturinčiųjų kapitalistų klasei, milijonai Sirijos valstiečių nesuduria galo su galu.
Vien iš vietovės, esančios tarp Eufrato upės ir Irako sienos, kadaise vadintos Sirijos grūdų sandėliu, skurdas praėjusiais metais pusę milijono žmonių privertė keltis į miestus.
Tačiau net mėginimų bent kiek padalyti gerovės pyragą, kaip buvo senojo Sirijos prezidento H. al-Assado laikais, nebėra.
Sirijoje tarsi niekas nepastebi, kuo baigiasi galingųjų gobšumas.
Kai 2011 metais kilo maištai Tunise ir Egipte, B. al-Assadas aiškino, kad ko nors panašaus jo šalyje paprasčiausiai negali nutikti.
Vien tiks smurtas ir godulys
Po kelių savaičių Daros miesto gubernatorius, kuris yra B. al-Assado pusbrolis, įsakė kankinti grupę moksleivių, kurie ant sienos dažais buvo parašę Arabų pavasario šūkius.
Toks Sirijos režimo žiaurumas įžiebė pasipiktinimo kibirkštį, kuri jau seniai ruseno.
Ką į tai atsakė klanas? Kaip ir ankstesniais laikais, nekreipė nė mažiausio dėmesio.
Smurtas – vienintelis atsakymas, kurį žino B. al-Assadas ir jo žmonės. Tai, kad kiekvienas nužudymo atvejis tik giliau stumia šalį į sumaištį, atrodo, niekas nepastebėjo.
Net ir po tūkstančių žmonių žūties šeimos klanas elgiasi taip, lyg padėtis šalyje jam nekeltų jokio nerimo.
Tai liudija pranešimas, atkeliavęs iš Šveicarijos: po kelis mėnesius trukusių teisinių ginčų Sirijos prezidento pusbrolis iš motinos pusės, Valstybės saugumo tarnybos Damasko skyriaus vadas Hafizas Mahlufas pasiekė, kad Šveicarija atiduotų jam naudoti 3 milijonų eurų vertės turtą.
„Atrodytų, kad tokiu metu vienas svarbiausių saugumo aparato žmonių turėtų užsiimti kitais darbais.
Bet iš tikrųjų H. Mahlufas atspindi klano požiūrį: po mūsų – nors ir tvanas.
Jei mūsų sistema subyrės, visą Siriją nusitempsime į prarają”, – sakė pavardės nenorėjęs nurodyti vienas analitikų iš Damasko.