Estai dėkingi valstybės išdaviko pėdsaką aptikusiems lietuviams

„Yra apgauta Estija ir kompromituojama Lietuva. (...) Būtų reikalinga ir tikiuosi, kad bus paviešinta, kas suorganizavo šitą ordiną”, – paskelbus žinią apie D. Dabašinsko apdovanojimą 3-iojo laipsnio Estijos Marijos žemės Kryžiaus ordinu piktinosi europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

Šis politikas bei jo bendraminčiai D. Dabašinską ir visą buvusią Valstybės saugumo departamento vadovybę kone valstybės priešais laiko nuo vadinamojo VSD skandalo, kuris kilo po saugumo karininko Vytauto Pociūno žūties 2006 metais.

Tokia V.Landsbergio reakcija pirmasis viešai pasipiktino gausybę ryšių Estijos valdžios sluoksniuose turintis įtakingo britų savaitraščio „The Economist” korespondentas Edwardas Lucasas.

„Pribloškiantis dviejų Baltijos šalių kivirčas. D.Dabašinskas yra puikus lietuvis žvalgas, padėjęs sugauti Estijos išdaviką Hermaną Simmą”, – savo paskyroje „Facebook” ironiškai pažymėjo E.Lucasas.

V.Landsbergis nenusileido: „Galbūt E.Lucasas pats ištyrė, kiek čia asmeniškai dalyvavo D.Dabašinskas?”

„Lietuvos rytas” pabandė garsiąja dabar jau kalėjime dienas leidžiančio 64 metų H.Simmo istorija dar kartą pasidomėti pačioje Estijoje.

Tiesa, pirmiausia apie jo žinias dėl D.Dabašinsko vaidmens sulaikant ne vien Estijai, bet ir visai NATO bene daugiausia žalos pastaraisiais dešimtmečiais padariusį Rusijos agentą paklausiau jau minėtojo E.Lucaso.

„Buvę VSD darbuotojai puikiai padirbėjo demaskuodami H.Simmą, – neabejodamas teigė E.Lucasas. – Lietuviams dėkingi ir estai, ir britai, ir amerikiečiai.

Be to, vien faktas, jog D.Dabašinskas buvo apdovanotas ordinu, yra akivaizdus jo asmeninio indėlio įvertinimas.

H.Simmo bylos tyrėjai Estijoje apie D.Dabašinską kalba itin pagarbiai.”

Tačiau Estijoje pavyko išsiaiškinti daug daugiau. Atrodo, kad būtent Lietuvoje ir būtent VSD pareigūnų dėka prasidėjo H.Simmo karjeros sovietinėje KGB, o vėliau – Rusijos užsienio žvalgybos valdybos tarnyboje (SVR) pabaiga.

O iki tol H.Simmu pasitikėjo ne tik Estijos gynybos ministerijos, bet ir Šiaurės Aljanso vadovybė.

Visada pasitempęs ir draugiškas pareigūnas patiko daugeliui.Niekas nė nedrįsdavo pamanyti, kad darbui kartu su kolegomis iš kitų NATO šalių atsidavęs ir kiekviena pasitaikiusia proga keiksmų Rusijos atžvilgiu tiradas paleidžiantis H.Simmas turi ką slėpti.

Tik 2008-ųjų rugsėjį suėmus H.Simmą ir jo žmoną, Talinas su siaubu suvokė – ambicingas gynybos ekspertas visą laiką dirbo ne Estijai, o Rusijai.

1995 metais senus ryšius su Rusijos žvalgyba atnaujinęs H.Simmas ilgą laiką dirbo ramiai.

Kai galiausiai 2008-aisiais buvo demaskuotas, estas iškart pripažino savo kaltę.

Bet įkliuvo ne pats – kaip skelbiama, būtent Lietuvoje suklupo H.Simmo veiklą Estijoje kuravęs SVR agentas Sergejus Jakovlevas.

2010 metais pasirodžiusio dokumentinio filmo „Šnipas viduje” („The Spy Inside”) autoriai Mihkelis Karmas ir Rasmus Kagge tvirtina, kad S.Jakovlevas Vilniuje „mėgino užverbuoti vieną pareigūną”.

SVR agentas lietuvio, kurio tapatybė neskelbiama, esą neįtikino – jis apie S.Jakovlevo iniciatyvą informavo Lietuvos specialiąsias tarnybas.

Dokumentiniame filme, remiantis Estijos saugumo pareigūnais, teigiama, kad Portugalijos piliečio Antonio de Jesuso Amuretto Grafo pasą turėjęs SVR agentas netrukus atsidūrė VSD akiratyje.

„Kai lietuviai ėmė sekti vadinamąjį Antonio, Estijos saugumas jau nujautė, kad kažkas nutekina valstybės paslaptis Maskvai, tik nežinojo, kas.

Bet kai Antonio Lietuvoje buvo nufotografuotas kartu su H.Simmu, Lietuvoje iš karto kilo įtarimų. Kokius reikalus Vilniuje tvarko aukštas Estijos pareigūnas, juolab su įtariamu Rusijos šnipu? Kreipęsi į estus, lietuviai netrukus suvedė galus – H.Simmas dirba Rusijai.

Po papildomo tyrimo jis buvo areštuotas”, – „Lietuvos rytui” pasakojo vienas Estijos visuomeninės televizijos ETV sukurto filmo autorių R.Kagge.

Šio žurnalisto teigimu, filmo kūrėjai 2010 metais jau buvo suplanavę kelionę į Lietuvą, kur esą buvo susitarta dėl interviu su H.Simmo demaskavimo operacijos dalyviais.

„Viešnagė buvo numatyta tų metų kovą. Bet netrukus iš Lietuvos buvo pranešta, kad kalbėti filmuojami lietuviai atsisako. Laukėme visą vasarą, bet veltui”, – teigė R.Kagge.

Estas tvirtina, kad tai gal galima paaiškinti siekiu neatskleisti VSD agentų tapatybės Maskvai: „Juk šnipai ir toliau gaudomi, o juos gaudo tie patys saugumiečiai.”

Tačiau „The Economist” žurnalistas E.Lucasas „Lietuvos rytui” teigė manantis, kad buvę VSD darbuotojai paprasčiausiai jau kuris laikas vengia viešumo.

„Lietuvoje niekas nenori kalbėti, nes buvę VSD darbuotojai – vadinamieji valstybininkai turi daug problemų ir nenori jų turėti dar daugiau”, – svarstė britų žurnalistas.

Patys estai dabar kilusias aistras dėl D.Dabašinsko apdovanojimo vertina su lengva ironija.

„Jūsų politiniai procesai – visuomet labai spalvingi”, – „Lietuvos rytui” komentavo Estijos dienraščio „Postimees” žurnalistas Argo Ideonas, pats domėjęsis, kodėl Lietuvoje kilo skandalas dėl D.Dabašinsko apdovanojimo.

Tačiau vos sulaikius H.Simmą apie lietuvių vaidmenį Estija dar nieko nežinojo.

Šalies žiniasklaida tuomet tiesiog sprogte sprogo. „Išdavikas!”, „Šnipas mūsų panosėje” – tokios antraštės mirgėjo didžiausių šalies dienraščių pirmuosiuose puslapiuose.

„Valdžiai reikėjo atsekti H.Simmo maršrutą. Išsiaiškinti, ką, kur ir kodėl jis veikė”, – prisiminė 30-metis Martinas Hansonas, 2008 metais, kaip ir visa Estija, įdėmiai sekęs naujienas apie sulaikytą šnipą.

Netrukus paaiškėjo: H.Simmas vien Estijos valstybės paslaptimis neapsiribojo. Jis Maskvai pardavė ir šūsnį slaptos NATO bei įvairių ES institucijų informacijos.

„Senasis H.Simmas mums mirė, o naujojo pažinti nenorime”, – tuometę nuotaiką Estijoje prisiminė bylos tyrimui vadovavęs šalies saugumo policijos („KaPo”) direktoriaus pavaduotojas Aleksanderis Tootsas.

Savo ruožtu Estijos premjeras Andrus Ansipas, ne kartą sveikinęsis su H.Simmu įvairiuose renginiuose, įniršęs tėškė: „Jis – bjaurus niekšas.”

Vis dėlto tiek estų, tiek NATO saugumo ekspertai patyliukais pripažino: H.Simmą verta vadinti vienu daugiausia žalos Vakarams padariusių agentų po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Tiesa, neva aplaidžios Estijos kontržvalgybos kaltinti neskubama. H.Simmo sėkmę lėmė ne viena palankiai susiklosčiusi aplinkybė.

Kelių dešimtmečių senumo dokumentai rodo, kad H.Simmo flirtas su milžinišku Sovietų Sąjungos saugumo ir žvalgybos aparatu prasidėjo dar 1966-aisiais.

19-metis Hermanas, kilęs iš šeimos, kurios nemaža dalis buvo ištremta į Sibirą, nustebino savo artimuosius įsidarbindamas sovietinėje milicijoje.

„Visa mūsų šeima buvo įskaudinta. Netikėjome, kad jis gali taip pasielgti, – teigė H.Simmą užauginusi jo teta Vaike. – Dabar manau, kad būtent tuomet prasidėjo jo, kaip Maskvos agento, karjera.”

Milicininku H.Simmas dirbo daugiau nei 20 metų, kol 1988-aisiais, jo paties teigimu, jį užverbavo KGB.

„Buvome pirmieji jį kalėjime kalbinę žurnalistai. Prie Rusijos saugomų dokumentų prieiti, žinoma, neįmanoma, tad tenka bandyti tikėti tuo, ką sako pats H.Simmas”, – teigė R.Kagge.

Asmeniniai H.Simmo draugai atsimena, kad jam patikdavo Estijos KGB siūlomos komandiruotės į „artimąjį užsienį” – Vokietijos Demokratinę Respubliką, Lenkiją.

Tačiau jau netrukus pajutusi demokratinių permainų vėjus Maskva paliko H.Simmą ramybėje. Žinoma, pirma į Rusiją buvo išgabenti visi dokumentai su KGB bendradarbių pavardėmis.

Jis galėjo prisipažinti „KaPo” bendradarbiavęs su KGB – taip pasielgė šimtai kitų buvusių sovietinio saugumo agentų. Bet to nepadarė.

„Neturėjau ko prisipažinti, juk aš nieko ypatinga nedariau. Negi turėjau nupasakoti kiekvieną smulkutę operaciją, kurioje dalyvavau? – klausė jau į kalėjimą patupdytas H.Simmas. – Tokiu atveju pusė Estijos parlamento turi ką papasakoti.”

Tad staiga pamiršęs savo saitus su KGB H.Simmas ėmė kopti karjeros laiptais jau nepriklausomoje Estijos policijoje.

Iš pradžių sekėsi puikiai. Buvusių bendradarbių teigimu, estas nuolat rodė neapykantą Rusijai. H.Simmas esą netgi rizikuodamas savo gyvybe plukdė į Suomiją JAV dolerių pilnus lagaminus – kad tik pinigai neatitektų Maskvai.

O vos keleri metai po nepriklausomybės atkūrimo H.Simmas buvo paskirtas nacionaliniu policijos komisaru.

Spaudos konferencijoje, kurioje prisistatė žiniasklaidai, estas tiesiog švytėjo.

„Kaip man seksis? Na, būtent jūs, žurnalistai, būsite mano teisėjai ir kritikai”, – šypsodamasis kalbėjo H.Simmas.

Tačiau Estijoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, organizuotas nusikalstamumas praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje tiesiog klestėjo.

O nesėkmingos policijos kovos su nusikaltėliais rezultatas buvo H.Simmo atleidimas iš pareigų.

Prie menkos esto kompetencijos prisidėjo ir korupciniai sandoriai bei, buvusių bendradarbių teigimu, keistas nuolatinis įsitikinimas, kad jį kažkas seka.

Savo ruožtu buvę H.Simmo darbdaviai nesnaudė.

Kai atleistas, tad ir įžeistas bei pažemintas, estas 1995 metų birželį išvyko atostogų į Tunisą, jį čia tiesiog gatvėje susistabdė senas pažįstamas iš Talino – Vasilijus Zemcovas.

H.Simmas vėliau teigė iškart supratęs, kad V.Zemcovas dirba Rusijos užsienio žvalgyboje SVR. Kaip ir tai, kad Maskva nusprendė, jog atėjo metas jį pažadinti.

„Iš pradžių supanikavau tik truputį. Bet kai susėdome kartu išgerti, su siaubu suvokiau, kaip kruopščiai visą tą laiką buvau sekamas. Ir ne tik aš, bet ir man brangūs artimieji bei draugai. Jie žinojo viską”, – pasakojo H.Simmas.

V.Zemcovas laiko ilgai nevilkino ir Maskvos prisimintam senam bendradarbiui pateikė pasiūlymą: už informaciją iš Estijos – 400 JAV dolerių per mėnesį.

Be abejo, nebuvo pamiršta ir esminė pastaba: „Jei atsisakysi, visas Talinas sužinos apie tavo praeitį.”

„Žinoma, aš išsigandau. Rusijos žvalgyba turi 500 nuodų rūšių – vyrams ir moterims.

Be to, jie mane surado Tunise, tad surastų ir visur kitur. Nebeturėjau kur dingti”, – viename interviu jau iš kalėjimo aiškino H.Simmas.

Jis sutikęs bendradarbiauti. Tiesa, su viena sąlyga – kad niekada nereikės daryti ko nors, kas pakenktų Estijai.

„Jokių problemų”, – esą estui pažadėjo V.Zemcovas.

Juk Rusija – Estijos draugė, o Kremliui terūpi, ar NATO planuoja įkurti kurioje nors Baltijos valstybių bazių, iš kurių galėtų pulti Rusiją.

Iš pradžių H.Simmas Maskvai galėjo pasiūlyti nedaug. Juk jis buvo bedarbis, tad Rusija gaudavo tik žinių apie Estijos valdantįjį elitą – kam sekasi, kam nesiseka, kieno santuoką ištiko krizė ar kam trūksta pinigų.

Bet H.Simmas, nuo seno garsėjęs stropumu, netrukus pasirūpino, kad Maskva gautų ne tik gandų.

Juolab kad jis buvo priimtas dirbti į Estijos gynybos ministeriją – negana to, vadovauti jos Vidaus saugumo skyriui.

Estas saugumo dingstimi sugalvojo visiems ministerijos darbuotojams pateikti anketas apie asmeninį jų gyvenimą. Klausimai – nuo laisvalaikio praleidimo būdų iki sekso ir mėgstamų alkoholinių gėrimų.

Žvalgybos ekspertų nuomone, tokia informacija itin svarbi tarnyboms, siekiančioms nustatyti galimus verbuoti žmones užsienio šalyse.

Visą informaciją H.Simmas Maskvai perduodavo kaip klasikinis šnipas iš filmų. Fotoaparato juosteles, o vėliau – USB atmintines jis įdėdavo į kartoninius sulčių pakelius ir palikdavo juos iš anksto sutartoje vietoje tarp medžių ar krūmų Talino parkuose – kiekvieną kartą kitame.

O „šiukšlė” būdavo iškuopiama daugiausia per dvi valandas – paties V.Zemcovo. Susitikti su SVR darbuotoju H.Simmas susitardavo skambindamas jam iš taksofono.

Laikas bėgo, o informacijos, kurią estas parduodavo Rusijai, vis daugėjo. Regis, savo paties iškeltą sąlygą nekenkti savo tėvynei Estijai H.Simmas pamiršo.

„H.Simmas dirbo Rusijai. O susidėjus su velniu apetitas pakyla labai lengvai – suveikia vadinamasis sniego gniūžtės efektas. Jis nebegalėjo sustoti”, – aiškino viena su bylos medžiaga susipažinusi „KaPo” pareigūnė.

O netrukus H.Simmo vertė Maskvai padidėjo keleriopai – mat Rusija maždaug 2002-aisiais suvokė, kad Estija kartu su grupe kitų Rytų ir Vidurio Europos valstybių neišvengiamai taps NATO nare.

Estui nuspręsta skirti kur kas daugiau dėmesio – juolab kad jis dirbo Gynybos ministerijoje, kurios pareigūnai ir rūpinasi Aljanso reikalais.

Eilinis SVR kadrinis darbuotojas V.Zemcovas buvo pakeistas elitiniu žvalgybininku S.Jakovlevu, užsienio šalyse apsimesdavusiu verslininku Antonio iš Portugalijos. S.Jakovlevo ir esto susitikimai jau vykdavo nebe Taline, o, kaip teigiama, daugiau nei 15 užsienio valstybių.

Mat ir pats H.Simmas jau buvo pelnęs ne tik Estijos gynybos ministerijos vadovybės, bet ir NATO partnerių pasitikėjimą. Tad jis turėjo priėjimą ir prie Aljanso slaptųjų dokumentų.

„Rusams tapau ypač naudingas. Juk mane tikrino ir nieko nerado ne tik Estijos, bet ir JAV, Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Vokietijos saugumo tarnybos”, – prisiminė H.Simmas.

Tarsi pademonstruodama esto veiklos svarbą, Maskva ėmė jam mokėti jau ne 400 JAV dolerių, o 1 tūkst. eurų per mėnesį.

Netrukus H.Simmas jau šmėžavo įvairiuose susitikimuose Briuselyje ir kituose miestuose.

O pokalbiai, žinoma, sukosi apie NATO ir saugumo politiką. Kitaip tariant, informacijos apie Aljansą ištroškusi Rusijos žvalgyba tikriausiai neturėjo kito tokio agento, kuris būtų sukiojęsis tokiose reikalingose vietose.

Reikia duomenų apie slaptą NATO vidinę komunikaciją? Jokių problemų – H.Simmas Maskvai perdavė absoliučiai visą informaciją apie ypač slaptus Aljanso kriptografinius kodus.

„Rusijai perdaviau tūkstančius dokumentų. Žinote, kiek tiksliai, nepasakyčiau, nes neskaičiavau”, – kone šypsojosi H.Simmas.

Ekspertų teigimu, bene naudingiausias Maskvai buvo su H.Simmo pagalba atskleistas faktas, kad NATO žvalgybai Rusija beveik nerūpi. Esą Kremliuje manyta, kad NATO turi gynybos planus, kurie būtų panaudoti, jei Maskva nuspręstų pulti Baltijos šalis. Bet paaiškėjo, kad tokie planai neegzistuoja, nes Aljansas oficialiai laikė Rusiją draugiška valstybe.

H.Simmas Maskvai perduodavo tiek daug informacijos, jog Talinas ilgainiui sukruto ir padarė išvadą – kažkas nutekina slaptus duomenis Rusijai.

„Bet kas? Tikrai neįtarėme H.Simmo – visi dokumentai Gynybos ministerijoje buvo tvarkingi, skirtingai nei kai kuriose kitose ministerijose, kuriose vyravo, švelniai tariant, bohemiška atmosfera.

Ieškodami šnipo, greičiau manėme, kad jis – koks nors popierius kopijuojantis sekretorius”, – pasakojo A.Tootsas.

Bet praėjo dar ne vieni metai, kol galiausiai buvo užuosti H.Simmo pėdsakai – Vilniuje susimovė jo kuratorius S.Jakovlevas.

„SVR agentas paskambino H.Simmui kelios dienos iki jo arešto tiesiai į jo mobilųjį telefoną. Tai estui reiškė viena: jis demaskuotas”, – teigė A.Tootsas.

H.Simmas dar paprašė S.Jakovlevo jį ištraukti – juk Maskva jam buvo pažadėjusi pensiją. Tačiau Rusija atsisakė.

Estijos išdavikas kartu su savo žmona Heete buvo sulaikytas 2008 metų rugsėjo 21 dieną – nedidelio prekybos centro Talino priemiestyje automobilių stovėjimo aikštelėje.

„Visa tai truko maždaug 20 sekundžių. H.Simmas tik nusišypsojo ir ištarė: „Kada nors tai turėjo atsitikti”, – atsiminė asmeniškai Rusijos agento sulaikymo operacijoje dalyvavęs A.Tootsas.

H.Simmas iš karto pripažino kaltę – kaip teigiama, mainais į savo žmonos laisvę. 2009 metų vasarį jis buvo nuteistas kalėti dvylika su puse metų.

Dabar apie H.Simmą estai kalbėti nenori. Anot M.Hansono, „dėl to, kad H.Simmas yra Estijos gėda, be to, jis – jau kalėjime.”

„Ką daugiau pasakysi? Būdamas estas, turbūt neturėčiau taip sakyti, bet manau, kad H.Simmas buvo puikus šnipas”, – „Lietuvos rytui” teigė M.Hansonas.

Bet neutralizuota tik viena iš tikriausiai daugelio Rusijos žvalgybos bombų.

Su KGB anksčiau bendradarbiavo šimtai, jei ne tūkstančiai pareigūnų posovietinėse Rytų Europos šalyse, savo praeitį patogiai pamiršę po nepriklausomybės atkūrimo.

„Jeigu Taline per metus būtų įvykdoma šimtas žmogžudysčių, sakytume, kad mieste pavojinga.

Bet jeigu per du dešimtmečius Estijoje demaskuojami tiktai du Rusijos agentai, juk neteigiame, kad jie buvo vieninteliai.

Akivaizdu, kad pavojų daug. Gerai bent tai, kad dabar saugumu rūpinamasi kur kas kruopščiau”, – „Lietuvos rytui” tvirtino R.Kagge.

Šių metų vasarį Estija turėjo progą prisiminti H.Simmą. Mat Taline buvo sulaikytas dar vienas įtakingas šalies saugumo pareigūnas.

Talino oro uoste buvo suimti vyriausiasis Estijos saugumo policijos („KaPo”) inspektorius Aleksejus Dressenas ir jo žmona Viktorija, įtariami valstybės išdavyste.

„KaPo” A.Dresseną ir jo žmoną sulaikė, kai V.Dressen ruošėsi sėsti į lėktuvą, skrendantį į Maskvą.

A.Dressenas turėjo slaptos informacijos, kurią laikė kompiuterinėje laikmenoje. O jo žmona įtariama veikusi kaip kurjerė – ji turėjo perduoti duomenis Rusijos federalinei saugumo tarnybai (FST).

Iš pradžių iš „KaPo” vadovų lūpų skambėję tikinimai, kad saugumas jau seniai sekė 43 metų A.Dresseną, netrukus ėmė kelti abejonių.

Mat tik areštavus Maskvos agentą paaiškėjo, kad jo atžala Londone studijavo už pinigus, kuriuos, kaip įtariama, mokėjo būtent FST.

Be to, A.Dresseno veikla „KaPo” buvo susidomėjusi dar 2001 metais. 2007-aisiais jis dėl piktnaudžiavimo alkoholiu buvo perkeltas į žemesnes pareigas. Bet niekas iki šiol neįtarė, kad A.Dressenas ką nors slepia.