Ką auganti kinų galybė gali reikšti Lietuvai?

Ką mes, mažiukai, galime pasiūlyti milžiniškai šaliai, pagarsėjusiai žmogaus teisių pažeidimais? Nejau krašto apsaugos biudžeto reikalai tokie prasti, kad teks pirkti pigesnę, kinišką ginkluotę ir įrangą?

Tokia daugelio skaitytojų reakcija – iš pirmo žvilgsnio suprantama ir netgi kiek stereotipinė. Kalbėdami apie geopolitiką stereotipų neišvengsime.

Tarkime, jei kiltų klausimas, kuri šalis šiuo metu yra galingiausia pasaulyje, užvirtų diskusijos. Dauguma galingiausia šalimi įvardytų JAV. Kiti, ypač tie, kurie iki šiol laikosi įsikibę pasaulėžiūros, pasenusios prieš du dešimtmečius, paminėtų Rusiją.

Tačiau dabar, 2012-aisiais didelė tikimybė, jog tokias teorines diskusijas baigtų prunkštelėjimas, jog, girdi, nesvarbu, kas dabar įsivaizduoja galingesnis – vis vien netrukus visi kalbėsime kiniškai. Taip prasidėtų neišvengiama stereotipinių juokelių lavina.

Juk tikriausiai nė neabejojate, kad kinai viską kopijuoja. Nuo žaislų, mažiausių varžtelių iki sudėtingų technologijų, kosminių aparatų.

Nieko, matyt, jau nestebina, kad ir daug kasdienio naudojimo produktų, greičiausiai net ir kompiuterio ekranas, į kurį dabar žiūrite, pagaminta Kinijoje. Dar nespėjote patentuoti išradimo – o kinai jį jau nukopijavo. Juk jų daug, tiesiog pasiutusiai daug – daugiau nei milijardas. Ką jūs padarysite prieš tokią masę? Jie mielai paaukos milijoną saviškių - ką jiems tas milijonas?

Neatsilaikysime, geriau mokykimės kinų kalbos, nes Lietuvos-Kinijos pasienis jau ne už kalnų. Girdėta? Žinoma - anokias čia paslaptis atskleidžiau, sakote. Tačiau kas iš jūsų gali pasakyti, kokie yra tikrieji Kinijos tikslai ir kaip jie juos įgyvendins? Kaip, kur ir kodėl Pekinas išties panaudos savo augančias galias?

Juokai apie Kinijos dominavimą, žinoma, kyla ne be pagrindo. Pastaruosius dešimtmečius milžiniškais šuoliais, kokių, regis, nė nesvajojo pražūtingojo „Didžiojo šuolio“ tėvas – Mao, stebina pasaulį.

Europoje demografinė krizė – nepaisant vieno vaiko politikos auganti Kinijos populiacija gausėja. Vakaruose dar viena ekonominė krizė? O Kinijos ekonomika toliau auga kaip nesustabdomas monstras.

Industrializaciją keičia modernizacija, naujos technologijos štampuojamos pagal jau matytus Azijoje Japonijos ir Pietų Korėjos modelius – iš pradžių jie kopijuoja, o vėliau patys kuria technologijas, gamybos linijas, produktus. Nestabdo jos ir jokios sankcijos, kurias pavyzdžiui Europa įvedė po Tianenmenio aikštės žudynių 1989-aisiais.

Užsakymų badą arba – atvirkščiai, saldų pelno kvapą užuodusios Vakarų šalių įmonės ne tik mielai perka pigesnes kiniškas detales, bet ir atiduoda patentus.

Iš pradžių, XX. a. pabaigoje Kinijoje prasidėjus svarbiems ekonominiams pokyčiams, tai buvo naftos, dujų išgavimo ir perdirbimo įranga. Automobiliai, traukiniai, telefonai, kompiuteriai, elektrinės, statybos technologijos – kinai pagamins savo kopijas. Ištisų vakarų šalių miestų kopijas.

Galite numoti ranka, juoktis ir žiūrėti skeptiškai – negi mums gaila. Toks požiūris vyravo kurį laiką, kol nepastebėti ryškūs pokyčiai vienoje didžiausių pasaulio darbdavių – Kinijos Liaudies Respublikos armijoje.

Vien per pastarąjį dešimtmetį ypač išaugo gynybos pramonės apetitas. Ir jis auga, tad nenuostabu, kad neseniai nuskambėjęs labai atsargus Kinijos pranešimas apie 13 proc. didinamą (iki 100 mlrd. dolerių, o tai daugiau nei Rusija) gynybos biudžetą atkreipė ekspertų dėmesį. Ką reiškia toks „taikios gynybos politikos“, kaip savo sprendimą motyvavo Pekinas, žingsnis?

Iš pirmo žvilgsnio – lyg ir nieko ypatingo. Natūralus modernizacijos procesas palietė ir gynybos sektorių. Sena technika atgyveno, ją reikia keisti nauja, modernesne, sudėtingesne ir brangesne. Pirmas klausimas – kur tokią gauti? Žinoma, tradiciniais metodais.

Sovietų Sąjunga, o vėliau Rusija jau spėjo pasimokyti, kad Kinija – puiki klientė, perkanti dideliais kiekiais. Tačiau ir pavojinga, nes dar didesniais kiekiais produkcija be gailesčio yra kopijuojama, o tada išmetama į tarptautinę rinką. Viskas nuo garsiojo „Kalašnikov“ automato iki lėktuvų kone identiški rusiškiesiems. Išskyrus patikimumą ir kainą. Bet jei iki šiol „kiniška prekė“ buvo siejama su prasta kokybe, dabar atsirado naujas terminas – kainos ir kokybės santykis.

Rusija tai greitai pajuto – pavyzdžiui pardavusi Kinijai naikintuvus Su-27 ir Su-30 Maskva per vėliau susigriebė, nes kinai iškart nukopijavo gamybos technologiją ir sukūrė J-11. Šį lyg du vandens lašai į Su-27 panašų orlaivį Kinija aprūpino savomis sistemomis ir modifikavo taip pažeisdama kontrakto sąlygas. Ir ką? Ogi nieko.

Vakarų šalyse seniai nesibodima parduoti Kinijai jau sukurtų technologijų bei gaminių bei licencijas. Svarbiausia, kad svarbus klientas moka laiku, solidžiai ir papildomai nieko nereikalauja. Geriau nei vagystė, kurių anksčiau ar vėliau pasitaiko masiškai šnipinėjant Kinijos programišiams.

Kol kas tokie sandėriai, regis, nekelia jokios grėsmės. Mat kinams dar tenka vytis Vakarų šalis. Kol kas vadovaujamasi abipuse pragmatiniais interesais grįsta ekonomine nauda. Vis dėlto, kuo toliau tuo labiau akivaizdu, kad su Kinija bendradarbiaujančios valstybės siekia trumpalaikių, kai tuo tarpu pati Kinija priešingai – ilgalaikių strateginių interesų.

Žinoma, faktų nepaneigsi – vis daugiau mokyklų Vakarų šalyse vaikai nuo mažų dienų mokomi kinų kalbos. Galima būtų pagalvoti, jog tai – globalizacijos pasekmė, naudos siekimas. Juk jei augančios Kinijos ekonomikos įtaka mūsų kasdieniam gyvenimui jau dabar yra didelė, kas bus po 10,15,20 metų? Norėsite turėti verslo ryšių su kolegomis iš Kinijos – teks mokytis jų kalbos. Galbūt net kultūros ypatybių.

Mokytis, mokytis, mokytis

Kita vertus, pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų šalių universitetus – nuo silpniausių iki garsiausių užplūdę jauni kinai godžiai semiasi žinių. Inžinerija, teisė, viešieji ryšiai, išmaniosios technologijos ir kalbos – milijonai kinų viso to mokosi čia, Europoje, JAV, negailėdami tam nei laiko nei pinigų.

Kinijoje žinios suvokiamos labai racionaliai ir naudojamos pragmatiškai – viskas orientuota į valstybės galios stiprinimą, neturintį nieko bendro su laisvais rinkimais, žodžio, spaudos laisve. Tad jei kas Vakaruose naiviai tikėjosi, kad į nepaisant ryškių pokyčių ir laukinio kapitalizmo apraiškų vis dar komunistinę autoritarinę valstybę jaunieji kinai atsiveš vakarietiškas vertybes, jie klydo. Tai jau senokai tapo Vakarų klaida – naiviai tikėtis, kad universalios laisvės vertybės visur pritaikomos vienodai.

Skirtingai nei ekonominiai migrantai, įsikūrę Vakarų šalių miestų kinų kvartaluose, jaunųjų specialistų Kinijoje laukiama išskėstomis rankomis. Ir daugelis jų noriai grįžta, pritaiko įgytas žinias. Bet nebruka vertybių.

Tuo tarpu vienintelės žinias, kurias dažniausiai pritaiko Kinijoje studijavę vakariečiai – kalba, kultūra. Bendra arba net ir detali informacija apie Kinijos pažangą žinoma tik nedideliam besidominčiųjų ratui.

Mes tik pradedame juos pažinti, bet, regis, kuo toliau, tuo labiau nespėjame, atsiliekame – strategiškai mąstanti Kinija apie mus žino daugiau, nei mes apie juos. Natūralu, kad tokia išvada verčia pasijusti nejaukiai – jei mumis domisi tie, ko mes gerai nepažįstame, ko gi jie gali norėti?

Atsakymas, regis, yra labai paprastas, mat Kinija ir nemėgina slėpti, kad jos pagrindinis tikslas – užsitikrinti strateginius išteklius. Vis daugiau išteklių ir darbo jėgos reikalaujanti Kinijos ekonomika maitinama ne vien vietos turtais.

Jokia paslaptis, jog Kinija seka JAV pavyzdžiu ir siekia užsitikrinti tokius gamtinius išteklius ten, kur jų yra daugiausiai, kur juos gauti – lengviausia. Todėl didžioji dalis (pusė) naftos importo į Kiniją atkeliauja iš Artimųjų rytų. Taip pat iš Afrikos, kur Kinijos įtaka vis labiau juntama.

Šiame kontekste labai juokingai skamba nedylantys JAV kritikų choro mitai, esą Amerika į Iraką įsiveržė tik dėl naftos, o dabar dėl juodojo aukso kontrolės pasiruošusi perpjauti gerklę Iranui. Tokius teiginius prieš metus esą netgi sustiprino geologų ataskaita, kurioje teigė, kad ir Afganistane glūdi milžiniški gamtinių išteklių klodai už milijardus dolerių.

Tie, kurie šaukė „karas dėl naftos“ nė nepastebėjo, jog trečdalį naftos telkinių kontrolės Irake kontroliuoja Kinija. Tiesiog juos nusipirko. Daug kas pražiopsojo, jog Afganistane, Logaro provincijoje, Ainako kasyklose skamba kinų kalba – čia po 2008 metais pasirašyto kontrakto Afganistano turtus galės semti Azijos milžinė, kuri neprisidėjo nė vienu kariškiu prie saugumo misijos šioje šalyje.

O kam? Vakarai tai daro, o jei reikės, Kinija be Vakaruose įprastų teisinių ceremonijų nusipirks kasyklų apsaugą, kaip, anot šaltinių, už grynųjų pinigų kyšius nusipirko ir pačias kasyklas. Tuo tarpu Pakistane ir pietryčių Afganistane dygsta nauji keliai, kuriais galima būtų gabenti išteklius į Pakistano uostus, o iš jų – į Kiniją. Žinoma, infrastruktūrinius projektų išlaidas padengia Pekinas.

Kitas Kinijos taikinys – Rytų Sibiras. Čia, naftos ir dujų turtingame Rusijos regione rusiškai susikalbėti kasmet vis sunkiau. Be 6 milijonų rusų čia įsikuria vis daugiau kinų. Čia pat už sienos jų – 90 milijonų. Rusija neprieštarauja ir elgiasi labai atsargiai, netgi nuolaidžiaudama už save mažesnei valstybei, kas Maskvai yra neįprasta.

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tarp SSRS ir Kinijos dėl pasienio salų buvo užsimezgęs konfliktas, tačiau dabar jo – tarsi nebūta. Salos tyliai atiduotos Kinijai. Kaip ir nafta, kuri tekės už 25 mlrd. vertės naftotiekį Rusijoje. Netgi mažesne kaina, nei iš pradžių siekė Maskva. Suprantama, ji nenori nei pyktis su kol kas strategine partnere laikoma Kinija, nei prarasti pelningus sandėrius.

Vis dėlto tokie taikūs sandėriai, užtikrinantys Kinijai išteklius, regis, nebus vienintelis būdas. Antraip kam Kinija taip pabrėžtinai stiprina savo ginkluotąsias pajėgas? To savęs nuo 2005 metų kasmet klausia aukščiausi JAV ekspertai, pradėję atidžiau analizuoti galimai Kinijos keliamą grėsmę.

Ji yra apgaulinga. Viena vertus, Kinija per amžius dažniausiai nebūdavo agresorė. Sudėtinga vidaus padėtis, atsilikimas ir trapi ekonomika Kinijai nepadėjo atsilaikyti prieš technologiškai ir strategiškai pažangesnę Japoniją XIX a. pabaigoje ir XX. a. pirmoje pusėje.

Tačiau pamoką Kinija, regis, puikiai išmoko. Jei Korėjos karo metu dar galima buvo kalbėti stereotipų kalba apie masines, dešimčių tūkstančių, vien granatomis ginkluotų ir savižudiškai besiveržiančių į priekį kinų atakas, tai vėliau viskas pasikeitė. JAV įtaką Pietryčių Azijoje Vietnamo karo metu Pekinas susilpnino netiesiogiai – ginklais remdamas komunistus Vietname, Kambodžoje ir Laose.

Dabar Kinija kuria modernias, pažangių technologijų prikimštas ginkluotąsias pajėgas, kurios bet kokius priešininkus galėtų įveikti ne tik kiekiu, bet ir kokybe. Tai negali nekelti nerimo ne tik JAV, bet ir kaimynams.

Ironiška yra tai, jog dabar komunistinis Vietnamas vis glaudžiau bendradarbiauja su JAV, siekdamas atsverti Kinijos įtaką regione. Ši, kaip ir ambicijos auga kaip ant mielių.

Pavyzdžiui įsisenėjusį Spartlio salų konfliktą Pietų Kinijos jūroje Pekinas, regis būtų linkęs spręsti jėga, kai tik tam sukaups pakankamai jėgų. Į Spartlių salas pretenduoja Vietnamas, Filipinai, Malaizija, tačiau tik Kinija gviešiasi visų salų ir vandenyse aplink jas slypinčių, kaip manoma, milžiniškų naftos bei dujų išteklių.

Būtent todėl Kinija per pastarąjį dešimtmetį investavo į tas sritis, kuriomis, lyg tyčia iki šiol karuose rėmėsi JAV – greitai dislokuojamas smogiamąsias pajėgas, galinčias staigiai sutriuškinti bet kurį priešininką. JAV turi bazių visame pasaulyje. JAV laivų flotilės su 10-čia lėktuvnešių grupių simbolizuoja Amerikos įtaką ir galią, kurią jį gali permesti į bet kurį pasaulio tašką. To paties jau siekia ir Kinija – ji ypač stiprina savo karines oro pajėgas ir laivyną.

Antai pirmąjį savo lėktuvnešį pernai pristatęs Kinijos laivynas tarsi sako – greitai mūsų galėsite sulaukt bet kur. Kinija jau turi daugiau povandeninių laivų nei JAV. Kinijos laivyno paskirtis ne tik teritorinių vandenų apsauga, bet ir Kinijos interesų bet kuriame pasaulio taške apsaugojimas. Pavyzdžiui Persijos įlankoje, kur kinų kariniai laivai saugo tanklaivius nuo Somalio piratų. Tuo pat metu didinama persvara ir semiamasi patirties.

Kinijos konkurentai regione jau pajuto permainas ir taip pat ėmė ginkluotis – didžiąją dalį gynybos biudžeto Indija, Filipinai, Malaizija, Japonija bei Vietnamas išleidžia būtent savo laivynams ir oro pajėgoms.

Tuo tarpu pagrindinei jėgai regione – JAV, Kinija jau turi atsaką ir atgrasymo priemonę – balistines raketas DF-21, kurios pritaikytos atakuoti laivus. Kilus konfliktui JAV tik jūrų keliu gali atgabenti pastiprinimus. Jei kelias nesaugus – juo nieko gabenti neįmanoma.

Kinijos grėsmę kasmet vis rimčiau vertinanti JAV – Rusijos priešingybė. Kremlius elgiasi ramiai, žinodamas, jog istoriškai kinai nėra priešininkai, o Kinija savo ruožtu, regis, yra puikiai išmokusi Japonijos pamoką Antrajame pasauliniame kare. Ką reiškia įpykdyti Maskvą japonai supranta vos pažvelgę į rusų okupuotas Kurilų salas.

Tuo tarpu Vašingtono stiprybė - pasitikėjimas savo jėgomis jau dabar kelia abejonių. Po visą pasaulį išbarstytos JAV pajėgos bei karai suryja milijardus, kuriuos JAV dar ir priversta skolintis iš tos pačios Kinijos.

O ši niekur nekariauja, ji gynybos biudžetą gali didinti be vargo, skirtingai nei Vakarų šalys nedrebindami kinų dėl rinkėjų požiūrio ir socialinių išmokų, tokių kaip pensijos. Realiai Kinijoje nėra tokių dalykų kaip laisvi rinkimai bei pensijos (tėvais rūpinasi vaikai, o ne valstybė).

Antai neseniai paskelbtas JAV pajėgų permetimas į Pietryčių Aziją tebuvo vienas signalų to, kas laukia ateityje. Kol kas amerikiečiai tenkinasi naujų bazių kūrimu, žvalgybos pajėgumų stiprinimu nė neslėpdami, jog visa tai daroma dėl analogiškų Kinijos veiksmų. Juk Kinija pastaraisiais metais ne tik vis labiau matoma regione, bet ir virtualiojoje erdvėje, kur šnipinėjimo i kibernetinių atakų skaičius pasiekė rekordinį lygį.

Daug didesnė tikimybė, jog Kinija savo modernizuotas pajėgas sieks panaudoti prieš silpnesnes kaimynes, o ne branduolinius ginklus turinčias valstybes. Kodėl taip turėtų būti? Ilgai gynybine strategija besivadovavusi Kinijos Liaudies Respublikos armija savo doktrinoje įvardija jau minėtus tikslus – ne tik ginti šalį, bet ir plėsti jos įtaką. Visomis priemonėmis. Kai tai kruopščiai planuoja strategijos meistrai – galima neabejoti, jog rezultatus išvysime jau greitai.

Baisiausia visiems ekspertams lieka tai, jog strateginio Kinijos plano prognozuoti tiksliai kol kas nesiseka niekam. Didelė dalis prognozių tėra spėlionės, mat Pekinas kol kas elgiasi labai apdairiai – jokios konfrontacijos ten, kur neįmanoma laimėti.

Suprasdama, kad fizinė galia dar nėra pranašesnė prieš potencialius priešininkus Kinija jos nenaudoja. Tarsi kantrus grobuonis kaupia jėgas, laukia savo progos ir kol kas remiasi kitomis priemonėmis. Kol kas. Bet pasauliui keičiantis įspūdingais tempais toną ir priemones galima pakeisti labai greitai. Tereikia atidžiai stebėti.

Būtent čia galima prisiminti ir Lietuvos vaidmenį. Nedidelė šalis vis dėlto yra ES narė, kitais metais pirmininkausianti Bendrijai. Formalių santykių užmezgimas gynybos srityje dabar tėra simbolinis žingsnis, tačiau diplomatine prasme – tai nemažas žvilgsnis į priekį. Reikia kuo geriau pažinti galingą Azijos valstybę, jos veikimo principus ir ypatybes. Ypač jei ši pati to nori. Tai mums – tik į naudą.