Kokį žiūrovą turėtų sudominti filmas apie Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centrą?
Skeptiškus lietuvius, kurie per 20 Nepriklausomybės metų vis smarkiau užsikrečia nihilizmu? Švedus, kurie gal būtų aktyvesni Lietuvos palaikytojai, jei nuolat būtų daugiau informuojami apie tai, kas Lietuvoje vyksta?
Tokios mintys kilo pakeliui į Ruklą, Sausumos pajėgų mokymo centrą.
“Visuomenėje kartais galima išgirsti tokių svarstymų: „Ar Lietuvos kariuomenė apskritai pajėgi savarankiškai ką nors spręsti ar tik žaidžia smėlio dėžėje?“ Bandysiu į šį klausimą atsakyti filme”, - sakė Vilniuje šiuo metu gyvenantis J.Ohmanas.
Filmo herojai – būsimieji žvalgai
Autorius fiksuoja, ko mokomi būsimieji žvalgai iš patrulio kurso.
Pirmus metus veikiantis mokymo centras suteikia praktinių įgūdžių kariams, tarnaujantiems Lietuvos kariuomenėje. Šiuo metu Rukloje devynias savaites treniruojami būsimieji žvalgai.
„Žvalgybos padaliniai yra bet kurios kariuomenės elitas. Juos sudaro be ne ištvermingiausi ir geriausia kovinį pasirengimą turintys kariai, nuo kurių labai priklauso sėkmė mūšio lauke, - aiškina majoras Julius Gaižauskas. – Džiugu tobulinti jų įgūdžius, nes jie – motyvuoti ir užsibrėžto tikslo siekiantys kariai“.
Ar tokios frazės veiks žiūrovus lietuvius, iš kurių daugelis dar išlaikė skeptiškus atsiminimus apie sovietinę kariuomenę?
Tačiau filmas apie tai, ko kariai išmoksta arba neišmoksta per pratybas, būtų visai neįdomus, jeigu švedas, pats buvęs žvalgas, nekeltų esminių klausimų.
Režisieriui užsieniečiui įdomu: ar jauni lietuviai karo tarnybą renkasi iš patriotizmo, ar dėl pragmatinių tikslų? Ar jie apskritai tiki būtinybe ginti šalį? Ar kelia klausimą apie galimas grėsmes smarkiai besikeičiančiame pasaulyje?
Ne visi klausimai formuluojami tiesiogiai. Ne visi atsakymai pateikiami tiesmukai. J.Ohmanas yra stebėtojas profesionalas: čia pat filmavimo aikštelėje vertina, kokias išvadas apie klausytojų kvalifikaciją galima daryti iš pratybų šaudykloje.
Vardija ginkluotės modelius. Įdėmiai stebi, ar kariai per pratybas sugeba veikti sinchroniškai.
„Lietuva yra teritorija, kurioje gyvenant reikia nuolat galvoti apie tai, kaip būtų ginamasi grėsmės atveju“, - mesteli pastabą.
Jis sako, kad iki 1990-ųjų visi švedai žinojo, kur jie turi prisistatyti jeigu šaliai grėstų karinis incidentas. „Mano kraujyje yra supratimas, kad už šalies gynybą atsakingas kiekvienas pilietis, o ne tik armija“, - priduria.
Būtent tokie dalykai turėtų būti įdomūs ir lietuvių visuomenei.
Mėsininkas atsisakė šiltos vietos
Pasikalbėjau su vienu iš filmo herojų kursantu Andžejumi Stelmaku. Iš mišrios šeimos kilęs vaikinas laiko save tikru Lietuvos patriotu ir kariuomenėje jaučiasi realizavęs savo pašaukimą.
„Dirbau mėsininku viename iš prekybos centrų. Materialiai gyvenau puikiai. Bet tai nebuvo man įdomu. Kariuomenė yra vyriškumo mokykla. Čia aš kasdien veikiu tai, už ką kiti mano draugai moka pinigus, kai perka bilietus į dažasvydį ar ekstremalius užsiėmimus“, - aiškino A. Stelmakas.
Labiausiai jis vertina tai, kad per pratybas nuolat atsiduria situacijose, kai reikia rinktis, daryti išvadą, spręsti.
„Kuo skiriasi žmonės, kurie į besikuriančią Lietuvos kariuomenę ėjo Nepriklausomybės pradžioje, nuo dabartinių karių?“, - klausia režisierius sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro žvalgybos kursų viršininko majoro Sauliaus Valadkos.
Teiraujasi karių asmeninės nuomonės, ar Lietuvoje būtų pranašesnė šauktinių, ar profesionalų kariuomenė.
Atsakymai turėtų būti įdomūs ir lietuvių, ir švedų žiūrovams. Filmas skiriamas internetui ir televizijai. Jis bus įgarsintas lietuviškai su angliškais subtitrais.