Per Šimtametį karą Anglijos karalius Edvardas III norėjo pademonstruoti savo galią savo priešams prancūzams, rašo AP. Legenda pasakoja, kad Edvardas pasipuošė šarvus karališkosios šeimos brangenybėmis, nes buvo girdėjęs, kad vyro jėga ir karinis šaunumas koreliuoja su jo apdovanojimais. Tą patį padaryti su savo šarvais jis įsakė ir bajorijai bei riteriams.
Puikavimosi netikra karine galia netrūksta ir po 700 metų.
Praėjus dviems dienoms po turėjusio būti įspūdingo raketų paleidimo balandžio 13 d., Šiaurės Korėja surengė prabangų karinį paradą, kuriame demonstravo keletą KN-08 „raketų“ ant didžiulių važiuojančių platformų. Bet analitikai, išstudijavę renginio nuotraukas, tvirtina, kad šie ginklai yra klastotės – ir netgi prastos.
Istorija žino daug pavyzdžių, kai vyriausybės ir kariuomenės naudoja apgaulę. Garsiausias pavyzdys yra Trojos arklys. Dažniausiai apgaulės tikslas būna įtikinti priešą, kad esi stipresnis ar silpnesnis nei iš tiesų.
Apie apgaulės naudojimo kare moralumą svarstė dar Šv. Tomas Akvinietis. Jis smerkė tokius dalykus teigdamas, kad kova turi būti teisinga.
Frankas R. Shireris iš JAV armijos Karinės istorijos centro Vašingtone sako, kad apgaulė kare naudojama jau tiek laiko, kiek apskritai vienos žmonių grupės kovoja su kitomis.
Garsiausi karinių apgaulių pavyzdžiai
XVIII a. Prūsija kaip įmanydama stengėsi demonstruoti savo galią, ir kronprincas Frydrichas Vilhelmas I ėmėsi kraštutinių priemonių. Jis iškėlė reikalavimą, kad jo grenadierių ūgis būtų ne mažesnis kaip 6 Prūsijos pėdos (1,88 m). Su šiais Didžiaisiais Potsdamo grenadieriais, dar vadinamais Potsdamo gigantais, jis žygiuodavo per paradus užsienio svečių vizitų proga, tačiau tikruose karo veiksmuose jie dalyvaudavo retai.
Per Pusiasalio kampaniją 1862 m. pavasarį konfederatų generolas Johnas Bankheadas Magruderis pasinaudojo savo teatrališkais sugebėjimais, kad pagąsdintų ir taip bailumu garsėjantį sąjungininkų generolą George'ą McClellaną. J. B. Magruderis įsakė savo 11 tūkst. karių iš rąstų padaryti netikras patrankas. Užkėlus jas ant vežimėlių buvo sudarytas milžiniškos ugnies galios įspūdis. Naktį jis nurodė savo vyrams uždegti daugiau laužų, o dieną surengė įmantrios choreografijos spektaklius, per kuriuos kariai vaikščiojo ratais ir pūtė trimitus.
Strateginis gudravimas ypač didelius mastus įgavo per II pasaulinį karą.
Per operaciją „Faršas“ sąjungininkai iš povandeninio laivo į Ispanijos pakrantę išmetė škoto lavoną su suklastotais dokumentais. Dokumentai rodė, kad sąjungininkai planuoja didelę ataką prieš Graikiją, tuo tarpu tikrasis jų tikslas buvo Sicilija.
Ko gero didžiausias klaidinantis judesys buvo atliktas 1944 m., kai sąjungininkai ruošėsi įsiveržti į Normandiją.
Milžiniškas generolo George'o Pattono atvaizdas įtikino A. Hitlerį, kad jis vadovaus invazijai. Buvo paskleista informacija apie milžinišką armiją. Pietų Anglijoje sąjungininkai pristatinėjo tuščių karinių palapinių ir pripučiamų guminių „M4 Sherman“ tankų kopijų. Buvo sukurtas įspūdis, kad ten išsidėsčiusi 300 tūkst. vyrų armija, susidedanti iš 10 divizijų su oro pajėgomis.
Teigiama, kad bene didžiausia visų laikų strateginė apgaulė, turėjusi ypač bloga spasekmes, buvo Irako diktatoriaus Saddamo Husseino pareiškimas, kad jis turi masinio naikinimo ginklą. Nors jo bendražygiai vėliau bandė visą pasaulį įtikinti priešingai, žala jau buvo padaryta. Už apgaulę S. Husseinas užmokėjo savo gyvybe.