Po O. bin Ladeno žūties pasaulis netapo saugesnis

Kokia ji? Koks dabar terorizmo veidas? Ar tapo saugesnis Afganistanas, Pakistanas ir apskritai - pasaulis?

„al Qaeda“ senoji kohorta stojo prieš teismą, kuris bus ilgas, ir, panašu, likusį gyvenimą O. bin Ladeno bendražygiai matys dienos šviesą pro grotas. Tačiau pačiai organizacijai tai nesvarbu.

Pasaulyje priskaičiuojama dešimtys „al Qaeda“ filialų ir šimtai jos įkvėptų kuopelių, laisvai interpretuojančių šios organizacijos tikslus, tačiau gebančių rasti finansavimą ir veikti savarankiškai. Teroristo mirties fakto jau pirmosiomis po operacijos Abotabade dienomis „al Qaeda“ pasekėjai nematė reikalo nepripažinti.

Ligų palaužtu seniu virtęs buvęs aukštaūgis „herojus“ savo misiją jau buvo atlikęs. Jokia po Antrojo pasaulinio karo veikusi teroristinė organizacija – palestiniečių „Juodasis rugsėjis“, „Fatah“ ar „Hamas“, Irano remiama „Hezbollah“, Airijos respublikonų armija, vokiečių „Raudonosios brigados“ – nebuvo pasiekusios tokios poveikio galios, kaip „al Qaeda“ ir jos dariniai.

Pavienių ar tarpusavyje susijusių teroristinių kuopelių kova prieš Izraelio valstybę, britų karūną ar Amerikos imperializmą niekada neperžengė savo regiono ribų. O. bin Ladeno ir „al Qaeda“ eroje terorizmo taikinių tiek daug, kad pasaulio valstybių saugumo tarnybos Sidnėjuje, Niujorke, Mumbajuje ar Londone nebežinojo, ko ieškoti.

Savižudžių sprogdintojų grandies? Konteinerio su „purvina“ branduoline bomba? Talpos su juodligės bakterijomis? Gal lėktuvo keleivės su implantuotu sprogmeniu? Slaptųjų tarnybų agentams sunku numatyti ir dingstį, kuri paskatins eilinį šiurpų teroro išpuolį.

Teigiama, kad O. bin Ladeno kūnas iš lėktuvnešio „Carl Vinson“ buvo palaidotas jūroje, o ne laikomas šaldytuve kokioje nors slaptoje vietoje.

Tai panašu į tiesą. Pirma, po O. bin Ladeno mirties nesuklestėjo tokiais atvejais populiarios sąmokslo teorijos. Antra, Jungtinės Valstijos jau seniai pažengė toliau nei šalys ir kultūros, savo nukautus priešus išguldančios viešai apžiūrai. Trečia, nors O. bin Ladenas iki šiol laikomas išskirtiniu terorizmo teoretiku ir praktiku, jo fenomenas jau paaiškintas sociologų ir psichologų.

Žinomos ir visos jo patirtų ligų diagnozės, tad O. bin Ladeno smegenų ir kitų kūno dalių nereikia laikyti stiklainiuose (skirtingai nuo kito blogio genijaus, įteisinusio valstybinį terorizmą – Vladimiro Uljanovo-Lenino). Juolab, kad Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) ir kitų agentūrų analitikus pirmiausia domino ne O. bin Ladeno smegenų, o jo paliktų kompiuterinių laikmenų turinys.

Dalis pasaulio visuomenės, tiek Jungtinėse Valstijose, tiek kitose Vakarų šalyse, atšventė nuožmaus priešo žūtį, pasidžiaugė, jog galingiausia pasaulyje valstybė sugebėjo įrodyti atpildo už piktadarystes neišvengiamumą. Prezidentas Barackas Obama, O. bin Ladeno likvidavimą laikąs vienu svarbiausių savo administracijos gynybos politikos nuopelnu, šį faktą įkinkė į rinkimų kampanijos vežimą.

Bet ar legendinio teroristo ir jo legendos mirtis padarė mūsų pasaulį saugesnį? Pagaliau, ar saugesnis tapo ir Afganistanas, su kuriuo buvo susijęs O. bin Ladenas paskutinius keliolika metų? Šiuos klausimus aktualu kelti ir Lietuvoje.

Tai supratome netrukus po 2001 m. Rugsėjo 11-sios teroro išpuolių, palietusių ir Amerikoje gyvenusius lietuvius. „al Qaeda“ fenomeną dažnas iš mūsų perpratome per savo asmeninę patirtį.

Praėjus metams ir vienai dienai po dangoraižių dvynių apokalipsės, su „al Qaeda“ susijusi karingoji islamo grupuotė susprogdino turistų pamėgtą naktinį klubą Balyje, Indonezijoje.

Ši tragedija bent jau man tapo geriau suprantama, kai tuometis kolega estas papasakojo apie jo žmonos, sprogimo metu buvusios gretimoje patalpoje, patyrimą. Esame Vakarų bendruomenės dalis, todėl nenustebsiu, jei dauguma mūsų per asmeninius ar draugų ir pažįstamų žmonių potyrius prisimins ir įvertins kraupius pastarojo dešimtmečio „al Qaeda“ teroro aktus Madride, Londone ir kitur.

O. bin Ladeno mirties metines JAV vadovas B. Obama paminėjo vizitu Kabule, kur prezidentui Hamidui Karzajui deklaravo, jog iš Afganistano pasitraukus JAV kariuomenei, nebus nutraukta milžiniška finansinė parama šios šalies trapiai provakarietiškai santvarkai.

O. bin Ladeno mirties metines teroristai paminėjo savaip – paskelbę „pavasarinio puolimo“ pradžią, išmaniai ir agresyviai atakavo Kabulo rytinėje dalyje esantį „Žaliojo kaimelio“ gyvenamąjį kompleksą, kuriame tarp 2,5 tūkst. užsieniečių gyvena ir Lietuvos specialiosios misijos diplomatai su juos saugančiais karo policininkais.

Į šį teroro aktą taip pat negaliu nepažvelgti per asmeninį patyrimą. Į šią nuošalią, tik tuomet žymiai mažesnę ir silpniau apsaugotą bazę, kai ten tegyveno apie 300 darbuotojų iš Indijos, Specialiąją misiją perkėlėme 2007 metų pabaigoje, supratę, kad diplomatams likti paprastame viešbutyje – kasdienis žaidimas su ugnimi.

Dar 2006 metais Kabule dirbantys užsieniečiai galėdavo laisvalaikiu pasivaikščioti parke, apsilankyti antikvariato krautuvėlėse Viščiukų gatvėje, panaršyti senamiesčio turgaus užkaboriuose.

JAV ir NATO suaktyvinus karinius veiksmus Afganistano pietuose ir rytuose, oponuojančių ginkluotų grupių agentai ėmėsi teroro prieš civilius užsieniečius, grobdami juos išpirkai arba politiniams tikslams. Nors užsieniečių grobimai ir įkaitų nužudymai Afganistane nepasiekė tokio masto, kaip Irake, šį teroristų taktika smarkiai sumažino tarptautinių organizacijų galimybes veikti.

Vis griežtesni saugumo reikalavimai ribojo karo ir suirutės pasekmių šalinimo programas. Užsieniečių gyvenamosios vietos – populiariausias teroristų taikinys. Dėsninga, kad atakų prieš tarptautinį civilinį personalą pagausėja, kai oponuojančias ginkluotas grupes tiesioginėje kovoje „priremia“ NATO pajėgos.

Kad ir kaip gerai būtų saugoma diplomatinė atstovybė ar tarptautinės organizacijos būstinė, vien dėl savo paskirties – palaikyti kontaktus su Afganistano įstaigomis ir žmonėmis - ji negali prilygti karinei bazei. Todėl per pastaruosius penkerius metus mažiausiai po du-tris kartus teroristų grupės atakavo Kabule užsieniečių gyvenamaisiais ir darbo centrais virtusius „Serena“, „Safi Landmark“, „Intercontinental“ viešbučius, Indijos ir JAV ambasadas, centrinį Vazir Akbar Chano rajoną, kur gatvelių labirinte glaudžiasi Didžiosios Britanijos, Kanados, Japonijos, kitų šalių ambasados, jų personalo svečių namai, dešimtys užsieniečių maitinimo įstaigų, parduotuvių.

Neverta net sakyti, kad daugiausia aukų patiria civiliai afganistaniečiai. Skeptikams, teroristus vadinančius kovotojais prieš okupacinį režimą, pravartu būtų bent įsivaizduoti, kaip atrodė Zarguna Vat gatvė Kabule prie Indijos ambasados, į interesantų eilę įsirėžus sprogmenų prikimštam automobiliui.

Teroristų braižas daugumoje atvejų panašus, bet nenutrūkstamai tobulėja. Irake ir Afganistane išbandyta paslėptų bombų, užminuotų automobilių nuotolinio detonavimo ir savižudžių sprogdintojų taktika per pastaruosius kelerius metus ištobulėjo iki kompleksinių išpuolių.

Užmiestyje prieš NATO kariuomenę išbandyta kompleksinės pasalos taktika, kai susprogdinus vieną sprogmenį, vėliau detonuojamas antrasis, o pasalos vietą dar ir apšaudo snaiperiai, pritaikyta miesto sąlygoms.

Galingas sprogmuo panaudojamas užtvaroms, sienoms arba vartams bei apsaugos išoriniam ratui nušluoti, o po sprogimo keli užpuolikai, vilkintys liemenes su sprogmenimis, įsiveržia vidun, sukelia skerdynes ir įsitvirtina.

Jei objekto apsauga įsiveržėlių nesustabdo iš pat pradžių, krizinė situacija užsitęsia kelioms valandoms. Likviduoti tokius diversantus pajėgios tik snaiperius ir paramą iš oro turinčios specialiosios pajėgos. Teroristai kaskart tampa vis išmanesni, nes Afganistano saugumo pajėgų panosėje (kartais pasitelkdami korupciją arba infiltruodami agentus) sugeba sostinės centre sukaupti dideles sprogmenų ir ginklų bei šaudmenų atsargas, o išpuolių metu koordinuoja veiksmus mobiliuoju ar net koduotu radijo ryšiu.

Būtent taip balandžio viduryje vyko teroristų išpuolis Kabulo Vazir Akbar Chano rajone, panašus turėjo būti ir gegužės 1-sios atakos prieš užsieniečių „Žaliąjį kaimelį“ scenarijus. Tačiau bazės apsauga buvo pakankamai patikima, o gurkų kovinę patirtį turintys sargai nepaliečiai – patyrę ir narsūs. Skaudžiausias šis išpuolis buvo afganistaniečiams – žuvo keliolika gretimai esančios mokyklos moksleivių.

Terorizmą Afganistane derėtų lyginti su hidrauliniu skysčiu, kurį suslėgus, skystis skverbiasi į visas ertmes ir prasiveržia silpniausioje vietoje. Net ir didžiausi skeptikai neturi pagrindo abejoti JAV ir NATO pajėgų Afganistane karinių svertų veiksmingumu. Tačiau net ir praėjus 10 metų nuo karo pradžios, saugumas Afganistane turi tas pačias silpnąsias vietas. Jų dvi – nepakankamas Afganistano valdžios efektyvumas ir Pakistano faktorius.

Daug rašyta apie šimtus milijardų dolerių, kuriuos JAV ir kai kurie sąjungininkai per dešimtmetį išleido Afganistano nacionalinės armijos (ANA) rengimui. Šiandien maždaug 170 tūkstančių karių turinti ANA – vienas mažiausiai rūpesčių keliančių Afganistano saugumo aspektų.

Nepaisant atskirų blogos disciplinos ir teroristų infiltravimosi atvejų, ANA iš esmės išlieka veiksminga jėga, kuriai patikėta didžioji dalis karinių operacijų. Afganistano kariuomenės kovinei parengčiai teigiamos įtakos turėjo pasirinktas „mokymosi ir kariavimo drauge“ būdas.

Kiekviename ANA batalione veikia po JAV arba NATO instruktorių Operacinę mokymo ir sąveikos grupę, kurios dėl savo angliškos santrumpos OMLT pramintos „omletais“. Derėtų paminėti ir Lietuvos indėlį rengiant ANA. Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų eskadrono „Aitvaras“ viena iš atsakomybės sričių – per bendrus veiksmus rengti ir mokyti ANA specialiųjų pajėgų karius.

Be to, Lietuvos karinių oro pajėgų specialistai moko afganus pilotuoti ir prižiūrėti sraigtasparnius „Mi-17“. Goro provincijoje ANA daliniai nebuvo dislokuojami nuolat, todėl Lietuvos vadovaujamos Provincijos atkūrimo grupės (PAG) kariai daug pastangų skyrė vietos policijos mokymams, o pastaruoju metu veikia bendras Lietuvos ir JAV Pensilvanijos valstijos nacionalinės gvardijos policijos mokymo „omletas“. Milžiniškos paramos iš sąjungininkų sulaukė ir nematomai veikiantis Afganistano Nacionalinis saugumo direktoratas.

Policija nepateisina lūkesčių

Didelė šalies saugumo problema – Afganistano nacionalinė policijos (ANP) silpnumas. Jos kūrimui per Europos Sąjungos ir JAV koordinuojamas misijas taip pat išleisti milijardai dolerių, tačiau sistema iki šiol neveiksminga.

Vienos seniausių ANP problemų – jos samdymo būdai ir maži atlyginimai. ANP pareigūnai samdomi jų gyvenamosiose vietose, todėl genčių ir klanų gyvenamose teritorijose, net ir paskyrus vadus iš kitų kraštų, policija vykdydavo „gentinį teisingumą“, atstovaudama įtakingiausioms gentims ar grupuotėms.

Panašiai prieš kelerius metus buvo atsitikę ir Gore, kai iš Kabulo atvykęs provincijos policijos vadovas netruko perimti narkotikų ir kitų nusikalstamų veikų koordinavimą, o policijos veiklą organizavo pagal įtakingiausio klano darbotvarkę.

Policininkai gauna mažiausius saugumo sistemoje atlyginimus, nesuskaičiuojami atvejai, kai ANP pareigūnai verčiasi korupcija, turto prievartavimu ir plėšikavimu, sąveikauja su neformaliais regionų lyderiais, bendradarbiauja su oponuojančiomis ginkluotomis grupuotėmis.

Vis dėlto Afganistano saugumo raktai yra net ne Hamido Karzajaus valdžios rankose, o gretimame Pakistane. Iš šios šalies jau daugiau kaip tris dešimtmečius tampomos virvelės, valdančios Afganistano vidaus politiką.

Pakistano politinis ir genčių elitas turi milžinišką ekonominę, moralinę ir religinę įtaką Afganistano tautų katile dominuojančiai puštūnų bendruomenei.

Trapios Pakistano provakarietiškos demokratijos žlugimas, karinio režimo įsigalėjimas, vėliau tariamas posūkis demokratijos link taip supainiojo sudėtingą šalies visuomeninę-politinę sąrangą, kad net didžiausi regiono ekspertai nesugeba įvardyti, kas laiko įtakos vadžias.

Juo sunkiau Pakistaną „šiapus“ chaoso bandančiam išsaugoti Vašingtonui. Panašu, kad Pakistano oficialus politinis elitas ir šalies specialiųjų tarnybų tinklas ne pirmą dešimtmetį gyvena pagal skirtingas darbotvarkes.

Pakistanas, kaip besiribojanti ir šimtamečius kultūrinius bei valstybinius ryšius su Afganistanu išlaikiusi šalis, XX amžiaus 8-jame dešimtmetyje tapo opozicijos promaskvietiškam Kabulo režimui centru.

Čia JAV Centrinės žvalgybos valdybos ir kitų tarnybų instruktoriai, sąveikaudami su Pakistano specialiosiomis tarnybomis, įsteigė modžachedų mokymo bazes, kuriose lankydavosi ir tuomet JAV sąjungininku buvęs O. bin Ladenas bei jo pasekėjai.

Apginklavo Talibaną

Pasibaigus sovietinei karinei invazijai ir žlugus promaskvietiškam Nadžibulos režimui, Afganistanas pasinėrė į modžachedų tarpusavio karus. Siekdamos išlaikyti įtaką Afganistane, Pakistano spectarnybos drauge su regioninio vežėjų verslo magnatais sutelkė, parengė ir apginklavo Talibaną, kuris 1995-2001 metais iš esmės palaužė modžachedų pasipriešinimą ir įspietė savo priešininkus į kampą.

Talibai pasirodė esantys ideologiškai gimininga O. bin Ladenui jėga, nes savo įtakos zonoje diegė kraštutinę islamišką tvarką, derančią su Osamos tikslu – visomis išgalėmis kovoti prieš Izraelį ir jų sąjungininkus „kryžiuočius“ Vakaruose, o musulmoniškajame pasaulyje įsteigti nuo pirmapradžių islamo vertybių nenutolusį kalifatą.

Priglaudė ieškomiausią teroristą

Po teroro aktų prieš JAV ambasadas medžiojamo O. bin Ladeno kelionių geografija vis mažėjo, tačiau jis buvo nesugaunamas, nes išsirūpindavo sau ir šeimos nariams prieglobstį Pakistane ir Afganistane.

Galiausiai, 2001 metų pabaigoje JAV pradėjus karą su „al Qaeda“ ir Talibano režimu, iš Tora Boros kalnyno išvarytas O. bin Ladenas dešimtmečiui pranyko Pakistane.

Su Pakistano specialiosiomis tarnybomis siejamas ir po Talibano skėčiu veikiantis Haqqani tinklas, kuris prisiima atsakomybę už daugelį pastarojo meto teroro išpuolių Afganistane.

Jungtinės Valstijos laikė Pakistaną pagrindiniu sąjungininku kovoje prieš islamiškąjį ekstremizmą ir radikalizmą Vidurio Azijoje. Per Pakistaną vyko NATO misijos Afganistane aprūpinimas.

Amerikiečiai žvalgybiniais, specialiųjų pajėgų ir aviacijos pajėgumais padėjo Pakistano kariuomenei kovoti su teroristiniu tinklu Šiaurės Vaziristane, rėmė ir ginklavo Islamabadą kovoje prieš vietinį radikalizmą.

Tačiau JAV agentai taip ir nesurinko patikimos informacijos apie tai, kad Pakistano specialiosios tarnybos suteikė prieglobstį ieškomiausiu pasaulio asmeniu paskelbtam O. bin Ladenui. Paradoksu virtusi geopolitika...

Teroristo žūtis neišsprendė problemų

Ne ką geriau klostėsi Pakistano ir JAV santykiai po O. bin Ladeno sunaikinimo operacijos. JAV specialiųjų pajėgų reidas į Pakistano sostinės pašonėje esantį Abotabadą bei vėlesni NATO pajėgų vado pareiškimai apie Pakistano paramą „al Qaeda“ smarkiai papiktino Pakistano elitą.

NATO oro reidas, per klaidą sunaikinęs ne teroristus, o Pakistano pasieniečius, galutinai suardė bendradarbiavimą.

NATO tranzitas per Pakistaną tapo nepageidaujamu. Ar Pakistano, kaip patikimo sąjungininko praradimas, negalėjo paskatinti JAV ir kitų sąjungininkių kariuomenių išvedimo iš Afganistano planų?

Darykime prielaidą, kad net ir po 2014 metų, kai Afganistane neliks NATO kariuomenės, JAV teiks paramą Kabului, pakankamą, kad ANA ir kitos saugumo struktūros išsaugotų efektyvumą. Net pakaks pajėgumų, pakankamų ginkluotai opozicijai malšinti, nerimą kelia Afganistano socialinės ir ekonominės raidos perspektyvos.

Afganistano nacionalinis biudžetas dar neperkopė „juodosios ekonomikos“, kurią palaiko opiatų gamyba ir tranzitas, lygio. Netekusios NATO karių teikiamo užnugario, neišvengiamai sumažins projektų apimtis tarptautinės ir nevyriausybinės pagalbos organizacijos. Iš Pakistano tebeplis radikalai ir fundamentalistai. Kartu su Afganistanu nesaugios bus viso regiono valstybės. Europa vėl pajus legalios ir nelegalios migracijos antplūdį, kartu su juo ateis radikalios nuotaikos. Net ir epochoje po O. bin Ladeno Afganistano ir mūsų visų laukia netikrumas.