- Esate Švedijos pilietis, bene geriausiai susipažinęs su Lietuvos istorija ir Nepriklausomybės kovomis. Kas pasikeitė Lietuvoje nuo to laiko, kai atvažiavote prieš 20 metų?
- Atvažiavau, ir, galima sakyti, pasilikau, iš esmės dėl vienos priežasties – dėl jūsų šalies piliečių aiškiai išreikšto noro būti nepriklausomais. Šiandien galime visaip vertinti tai, kas vyksta Lietuvoje. Tačiau šitas noras tebėra esminis.
Turiu galvoje šimtmečių laisvės kovą, vykusią itin sudėtingomis sąlygom, ne visadą sėkmingą, bet tebesitęsiančią. Asmeniškai teko pamatyti iš šono, kas vyko maždaug prieš 20 metų. Tai buvo kerinti akimirka. Dabar suprantu, kad tai tik vienas iš daugelio istorijos etapų, turinčių labai gilias šaknis. Pasikeitė daug kas, bet ne esmė.
Kaip ir prieš dvidešimt, šimtą ar net kelis šimtus metų, - ir dabar tebėra vystyti šalies savarankiškumą, sugebėjimą apsirūpinti ir didinti atsparumą bandymams nepriklausomybės „projektą“ stabdyti ar net žlugdyti.
- Ar manote, kad Lietuvai vis dar tebegresia pavojus?
- Tikrai nesu „saldofoniškas“ militaristas. Šiuo metu svarbiausia yra rūpintis švietimu, socialiniu saugumu, ugdyti žmonių empatiją. Tačiau istorija moko, jog pamiršti fizinio šalies saugumo negalima. Ši sritis mane seniai domina, jaučiu ir aš atsakomybę už Lietuvą bei noriu prisidėti kur galiu.
Svarbiausias destabilizuojantis geopolitinis faktorius - Jungtinių Amerikos Valstijų silpnėjimas. Šiuo metu Amerika, išvarginta konfliktų Afganistane ir kitur, dėl ekonomikos silpnėjimo mažina savo karinį pajėgumą.
- Kaip vertinate esamą padėtį?
- Dabartinė situacija pasaulyje nėra visai aiški. Niekas negali pasakyti, kokia ji taps po dvejų, penkerių, dešimties metų. Esu įsitikinęs, kad Lietuva būtinai privalo turėti aiškią šalies gynybos ir koncepciją. Tai liečia kiekvieną pilietį, o ne tik saugumo struktūras ar kariuomenę.
- Kokie įvykiai skatina daryti prielaidas, kad gynyba daugiau rūpintis būtina patiems?
- Svarbiausias destabilizuojantis geopolitinis faktorius - Jungtinių Amerikos Valstijų silpnėjimas. Šiuo metu Amerika, išvarginta konfliktų Afganistane ir kitur, dėl ekonomikos silpnėjimo mažina savo karinį pajėgumą.
Ji ima daug labiau rūpintis jėgos santykiais su Kinija nei Europos šalimis. Jeigu susiklostytų nepalanki situacija, JAV gali keisti prioritetus bei nukreipti savo resursus į kitą pasaulio vietą. Tokių tendencijų jau yra, ir Lietuva privalo į tai atkreipti dėmesį.
- Lietuvoje gajus požiūris, kad NATO privalo mus apginti, jeigu jau įstojome į šią organizaciją.
- NATO gan aiškiai keičia poziciją šalių narių gynybos klausimais. Aktyviai svarstoma doktrina, jog savo teritoriją visų pirma privalo apginti pačios valstybės narės. Gali atsirasti įvairių tarpinių pagalbos variantų, bet kad kas nors automatiškai „užstotų“ kitą, nėra taip jau visiškai garantuota.
Nemanau, kad Lietuva ir Pabaltijys būtų palikti likimo valiai. Tačiau būtų naivu galvoti, kad NATO daliniai akimirksniu bus permesti čia, jeigu įvyktų koks nors incidentas, ar įtempta situacija. Net logistiniu požiūriu tai labai sudėtinga.
- Kas galėtų Lietuvai padėti, jei prireiktų staigios pagalbos?
- Lietuviams reikia aiškiai suprasti, kad vienintelė NATO šalis, kuri galėtų nedelsiant atsiųsti kiek rimtesnius karinius dalinius į pagalbą, yra Lenkija.
Lenkijos ir Lietuvos santykiai ir istoriškai, ir šiandien yra sudėtingi. Tarp šalių vyraujančią įtampą būtinai reikia šalinti.
- Kaip reaguotų Švedija, jei Lietuvai grėstų karinis incidentas?
- Kaip švedas džiaugiuosi, jog Švedijoje pamažu keičiasi požiūris į saugumo įsipareigojimus Baltijos šalims. Viename Švedijos Karo Akademijos ką tik išleistame ataskaitų rinkinyje „Draugams į pagalbą“ („Friends in Need“) atvirai svarstomos įvairios galimybės teikti karinę pagalbą krizės atveju. Kuo šitie svarstymai baigsis, negaliu pasakyti, bet vienareikšmiškai pasisakau už tokius žingsnius.
- Ar Lietuvai tebėra pavojinga Rusija?
- Klausimą derėtų apversti aukštyn kojomis: kodėl Lietuva gali būti suvokiama kaip Rusijai pavojinga šalis? Įsijauskime į Rusijos padėtį. Lietuvos žemė nėra auksinė, bet teritorija yra svarbioje vietoje.
Apie Baltijos valstybių teritorijas Rusija mano, kad jos pavojingesnės jai, nei Rusija Vakarams. Pabaltijys sudaro Rusijos „apsupties“ žiedą. Tai Rusijos gynybos doktrinos dalis, suformuota iš skaudžios istorinės patirties.
Rusija kelis šimtmečius pretenduoja į šitą teritoriją, kaip „savo“ ir tokia nuomonė greit nesikeis. Įvairiomis formomis tebebandoma šitą „teisėtumą“ pagrįsti.
Nagrinėti reiktų ne atskirai Lietuvos, bet bendrą Baltijos šalių situaciją. Problematiška vieta yra teritorija šalia Narvos Estijoje. Jeigu būtų suformuluota rusakalbių gyventojų „teisių gynimo“ idėja, teoriškai
nesunku įžengti arba grasinti įžengti kokius 30 kilometrų į Estijos teritoriją ir stebėti, kaip Baltijos valstybės ir jų sąjungininkai reaguos. Jei taip būtų, norėčiau tikėtis, kad žaibiškai ir profesionaliai reaguotų, pavyzdžiui, lietuviai.
Latviai irgi turi ilgą sieną su Rusija. Visoms toms vietoms kuriami galimi scenarijai. Rusai kiaurai mato silpnąsias Baltijos šalių gynybos vietas ir periodiškai patikrina reakcijas įsibrovę į svetimą oro erdvę. Oro policija yra neblogas dalykas, tačiau pabaltiečiams dar vertėtų turėti savo nuosavą pakankamai pajėgią karinę aviaciją.
- Kas labiausiai didina gynybinį nesaugumą?
- Kad šalis iš tikrųjų turėtų pagrindą jaustis atspari, būtina visų valstybės piliečių konsolidacija. Visuomenė ir jos gynyba yra neatskiriami dalykai. Tai labai giliai buvo įėję į visuomenės tapatybės suvokimą Švedijoje šaltojo karo metais.
Būtina ugdyti valstybės laisvės atsparumo mechanizmą, o ne vien politikams ir kariams permesti atsakomybę už valstybingumą kraštutiniu atveju.
Neneigsiu, man kai kada kelia nerimą jaunų žmonių pareigos bei pilietybės prasmės suvokimas Lietuvoje. Nemenka žmonių dalis Lietuvoje šiandien dėl ekonominių ir kitų priežasčių jaučiasi nereikalingi.
Esu giliai įsitikinęs, kad Lietuvoje jaunimas – ir studentai - turėtų atlikti privalomąją tarnybą. Nebūtinai visi ginklu, - galima dirbti su vaikais ir senais žmonėmis ir tokiu būdu didinti empatiją, bendruomeniškumą ir žmonių tarpusavio supratimą
- Kokį receptą jūs, laisvos ir nekariavusios šalies pilietis, siūlote lietuviams, kad jie galėtų jaustis ramūs savo valstybėje?
- Bendresniąja prasme reikia kalbėti ne vien apie žmonių pasirengimą vėl stovėti prie Seimo, jei kas nutiktų, bet apie sisteminį požiūrį į gynybos ir saugumo reikalus. Totalitarinės jėgos šiais laikais nebūtinai teritoriją fiziškai užiminėja, o įtaką daro kitais svertais.
Nėra sunku iš šalies organizuoti niūrias nuotaikas valstybės viduje, jei ji patiria energetinį nesaugumą, bet kada gali būti užsuktos dujos ar pakeltos jų kainos.
Išbandymai gali ateiti visai netikėta forma, tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Jei politinė situacija keistųsi į neaiškiąją ir nestabiliąją pusę, nesu visiškai tikras, ar dalis Lietuvos politikų atsilaikytų, pavyzdžiui,prieš spaudimą performuoti ar net pakeisti vyriausybę.
- Ką galite pasakyti apie Lietuvos kariuomenę?
- Bendras įspūdis neblogas, bet kai kur galėtų būti geriau. Tai priklauso ir ne tik nuo karių ir jų ginklų, bet ir nuo valstybės piliečių. Kariuomenės viduje svarbiausi žmonės yra geri ir profesionalūs tiesioginiai vadai, seržantai, leitenantai.
Jeigu karys tiki savo tiesioginiu vadu, padarys viską – toks yra geros bet kurios kariuomenės principas. Kuo labiau karys pagrįstai tiki aukštesniais karininkais, tuo geresnė gynyba. Šiuo klausimu praktinės patirties turi suomiai.