NATO lyderiai pasirašė istorinę sutartį dėl atsakomybės už
saugumo užtikrinimą perdavimo Afganistano pajėgoms iki ateinančių
metų vidurio, nukreipdami Vakarų šalių aljansą „negrįžtamu“
keliu iš nepopuliaraus karo, vykstančio jau ilgiau nei dešimtmetį.
Tačiau per šį viršūnių susitikimą ore tvyrojo svarbus
klausimas: kaip 28 nares turinti Šiaurės Atlanto sutarties
organizacija, iš pradžių sukurta dėl Šaltojo karo, prisitaikys
prie pasaulio po 2014-ųjų?
Tuo metu, kai vyriausybės drastiškai mažina išlaidas gynybai,
siekdamos sumažinti biudžeto deficitą, Jungtinės Valstijos vis
daugiau dėmesio skiria gynybos iššūkiams Azijoje, o dauguma kitų
NATO šalių, išgyvenančių ekonomikos problemų laikotarpį,
nelinkusios veltis į avantiūras užsienyje.
Dėl to kyla klausimas, ar Jungtinės Valstijos, kurių indėlis
sudaro tris ketvirtadalius NATO gynybos išlaidų, išliks
įsipareigojus jau 63 metus gyvuojančiai organizacijai, nors
Vašingtonas nusivylęs sąjungininkų Europoje nenoru labiau
prisidėti prie savo gynybos.
„JAV buvo NATO įžaidėjas nuo pat Aljanso įkūrimo. Mums tai
tinka, tačiau esame vis labiau susirūpinę, jog dėl ekonominio
spaudimo Europoje, mums teks žaisti įžaidėjo, galinio puolėjo ir
puolėjo vaidmenyje vienu metu. Tai nėra gerai komandai“, - sakė
vienas aukšto rango JAV pareigūnas, pageidavęs neviešinti jo
vardo.
„Minkštasis taikinys“
Pentagonas taip pat veržiamas mažinti išlaidas gynybai (per
ateinantį dešimtmetį - 487 mlrd. dolerių), finansavimo atotrūkis
tarp JAV ir Europos sąjungininkių tikriausiai dar labiau padidės,
nes daugelis vyriausybių gynybos išlaidas laiko „minkštu taikiniu“,
optimizuojant biudžetus dėl skolų krizės.
Didžiosios Europos valstybės, tokios kaip Vokietija ir Didžioji
Britanija, smarkiai mažina savo išlaidas gynybai, ir tik penkios
Aljanso narės laikosi NATO nustatytos žemutinės kartelės - skirti
gynybai bent 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Belgijos gynybos ministras Pieteris de Cremas
sakė sutinkantis su pernai buvusio JAV gynybos sekretoriaus Roberto
Gateso išsakytu perspėjimu, kad NATO rizikuoja
„kolektyviniu kariniu nepakankamumu“, jeigu Aljanso šalys nesiims
priemonių mažėjantiems gynybos pajėgumams atitaisyti.
„NATO - politinė karinė kolektyvinės gynybos organizacija, ir
neįmanoma užsitikrinti visų privalumų ir visų pajėgumų,
nedalyvaujant arba neįnešant sąžiningo indėlio“, - jis sakė
naujienų agentūrai „Reuters“ per Aljanso viršūnių susitikimą.
Pasak P.de Cremo, didžiausias iššūkis - sąžiningai
pasidalyti naštą abiejose Atlanto vandenyno pusėse, „atsižvelgiant
į biudžeto apribojimus“.
NATO atsakymas į lėšų stygių - „išmanioji gynyba“, kai
pinigai taupomi sąjungininkams dalijantis bendra įranga ir kariniais
kompleksais, taip pat šalims specializuojantis atskirose gynybos
srityse.
„Manau, šis viršūnių susitikimas pasiuntė labai aiškią
žinią, kad sąjungininkai Europoje įsipareigoję ateityje įgyti
būtinus karinius pajėgumus, nepaisant ekonomikos krizės, nepaisant
mažėjančių gynybos biudžetų“, - NATO generalinis sekretorius
Andersas Foghas Rasmussenas sakė
duodamas interviu „Reuters“.
„Artimiausioje ateityje daugiau pinigų gynybai negausime -
pripažinkime tai... Dėl to tampa būtina verstis naujais būdais, ir
manau, kad daugiašalis bendradarbiavimas yra kelias į priekį“, -
pridūrė jis.
Per viršūnių susitikimą buvo patvirtintas pradinis 20
tarptautinių projektų paketas. Be kita ko, buvo sudaryta galimybė
naudoti naikintuvuose iš įvairių šaltinių ir šalių perkamą
ginkluotę, taip pat daugeliui šalių bendrai naudoti jūrinio
patruliavimo orlaivius.
Platesnis Čikagoje iškeltas klausimas - kokį vaidmenį NATO
turėtų atlikti ateityje: toliau „gesinti gaisrus“ įvairiuose
pasaulio regionuose, ar užsisklęsti ir sutelkti dėmesį vien į
savo teritorijos gynybą?
Atsinaujinimas
NATO anksčiau jau kelis kartus yra iš naujo atradusi savo
misiją. Iš pradžių Aljansas buvo pagrįstas abipusės gynybos
sutartimi, kuri susiejo Šiaurės Ameriką ir Vakarų Europą per
Šaltąjį karą.
Vėliau NATO išgyveno Sovietų Sąjungos žlugimą ir ėmėsi
intervencijų per karus buvusioje Jugoslavijoje praeito amžiaus
10-ame dešimtmetyje.
Afganistanas tapo pirmąja NATO misija ne Aljanso tradiciniame
veiklos regione - taip pačia ambicingiausia. NATO šalių kariai
sudaro branduolį 50 valstybių Tarptautinėse saugumo pagalbos
pajėgose (ISAF), kurios kaunasi su Talibanu Afganistane.
Pernai Jungtinės Valstijos mažai reiškėsi Aljanse, tačiau
užtikrino kritiškai svarbius pajėgumus ir išteklius, o Didžioji
Britanija ir Prancūzija vadovavo NATO oro pajėgų operacijai
Libijoje, padėjusiai sukilėliams nuversti diktatorių Muamarą
Kadhafi.
Šis pasiekimas buvo vienas iš svarbiausių per Arabų pavasario
sukilimus.
Čekijos gynybos ministras Alexandras Vondra (Aleksandras Vondra)
nurodė, kad Aljanso didžiausia problema yra ne plėtra arba
atokiuose regionuose vykdomos operacijos, o bendra sąjungininkų
teritorijos gynyba.
Pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5-ąjį straipsnį numatoma
kolektyvinė gynyba yra „pamatas“, pateisinantis NATO egzistavimą
sąjungininkų šalių visuomenės akyse, pažymėjo A.Vondra.
Kiti lyderiai, tarp jų Britanijos premjeras Davidas Cameronas, nesutiko, kad NATO turėtų sumažinti savo ambicijas ir „žvelgti į savo vidų“.
„Argumentavau - o šis viršūnių susitikimas sutiko - kad NATO
iš tiesų turėtų elgtis priešingai, - jis sakė per spaudos
konferenciją. - Turėtume žvelgti į išorę, iš naujo patvirtinti
NATO aktualumą ir pasirūpinti, kad ji būtų pasiruošusi ir pajėgi
atremti grėsmes, kurios gali būti už (Aljanso) teritorijos ribų,
tačiau vis tiek yra labai realios grėsmės mums namuose.“
NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas kylančių grėsmių
reikalams Jamie Shea neseniai rašė, kad Aljansas
greitai gali tapti organizacija, nevykdančia jokios didelės
operacijos.
Nors krizės gali ištikti netikėtai, NATO intervencijos ateityje
vargu ar bus panašios į ankstesnes, J.Shea rašo straipsnyje, kuris
buvo paskelbtas Carnegie fondo už tarptautinę taiką
tinklalapyje.
„Jos tikriausiai bus retesnės ir labiau sutelktos į oro ir
jūrų pajėgų operacijas negu į sausumos pajėgų dislokavimą, -
mano jis. - (Šių operacijų) uždaviniai tikriausiai bus labiau
riboti ir trumpalaikiai, labiau susiję su žvalgybos duomenų rinkimu
ir specialiosiomis pajėgomis, jau nekalbant apie padidintą robotų
ir bepiločių orlaivių naudojimą vietoje karių.“
„Dar daugiau - jeigu Libija taps modeliu ateičiai, ne visi
sąjungininkai nuspręs dalyvauti, ypač „aštriajame“ operacijos
gale“, - pridūrė ekspertas.
Tuo tarpu Brookingso institute dirbanti Clara
O'Donnell pažymėjo, jog tradiciškai aktyviai NATO
misijose dalyvaujančių šalių, tokių kaip Lenkija ir Nyderlandai,
sprendimas nedalyvauti operacijose Libijoje, atspindi mažėjantį
troškimą demonstruoti solidarumą su kitomis Aljanso narėmis, taip
pat tai, jog daugelyje sąjungininkų šalių intervencijos užsienyje
yra nepopuliarios.
Nuomonę, jog NATO lieka prieštaringai vertinama organizacija,
patvirtino riaušių policijos susirėmimai su pacifistais,
sekmadienį surengusius eitynes prie Aljanso viršūnių susitikimo
centro Čikagoje, kuriame buvo imtasi griežtų saugumo priemonių.
Nors esama kai kurių abejonių, tik nedaugelis prognozuoja JAV
pasitraukimą iš NATO arba Aljanso skilimą, nes Vašingtonas žino,
jog per krizes dažniausiai gali tikėtis sąjungininkų Europoje
pagalbos, taip pat sulaukia jų svarbaus politinio palaikymo, Amerikai
ginant savus interesus.
„Afganistanas pasibaigs - kada nors. Tai nenutiks rytoj, tačiau
atsiras kas nors kita - nors negaliu nuspėti, kur ir kada. Vakarų
šalims reikės veiklos įrankio, o kol neradome nieko geriau,
norėčiau dar kurį laiką pasilaikyti Aljansą“, - JAV Nacionalinės
gynybos universiteto Nacionalinio strateginių studijų instituto
analitikas Leo Michelas neseniai sakė Londone