Iš viso to galima daryti prielaidą, kad susitikimo sprendimai į Lietuvos politiką atneš permainingų ir palankių vėjų. Tik ar šie sprendimai nesukels Lietuvai dar daugiau grėsmių iš Rusijos, lyg vanagas stebinčios Lietuvos veiksmus?
Siekiant atsakyti šį klausimą, svarbu atsižvelgti į tam tikrus teritorinius aspektus ir istorinį kontekstą. Šaltojo karo pabaigoje, tuo metu vis mažėjanti įtampa tarp Rytų ir Vakarų sukūrė nepavydėtiną situaciją Kaliningrado sričiai. Pastaroji tapo tarsi įkaite tarp dviejų ugnių.
Kiek panaši ir Lietuvos padėtis – ilgą laiką siekė ištrūkti iš Rusijos gniaužtų ir megzti bendradarbiavimą su Vakarų valstybėmis. Šios dvi strategiškai reikšmingos, įvairių grėsmių sankirtų žaidėjos, Lietuva ir Kaliningrado sritis, sąveikauja tarpusavyje – tarptautinėje erdvėje priimti Lietuvai palankūs sprendimai, kurie nepriimtini Rusijai, nuolat didina Kaliningrado srities militarizaciją.
Kaliningrado srities ir Lietuvos sąveiką puikiai iliustruoja Rusijos vykdoma politika Lietuvos atžvilgiu prieš ir po NATO viršūnių susitikimo Prahoje 2002 metų lapkritį. Šio susitikimo metu turėjo būti paskelbta apie Antrąjį Aljanso plėtros etapą ir Lietuva tuo metu buvo minima kaip realiausia kandidatė. Į tokias prognozes prieš susitikimą, Rusija reagavo gana grėsmingai – buvo teigiama, kad jeigu Lietuvą pakvies į Aljansą, Rusija bus priversta atsakyti karinėmis priemonėmis ir sustiprinti pajėgumus Kaliningrado srityje. Ir be viso to, kadangi Maskvai buvo nenaudinga ir nepriimtina, ji nuolat aštrino karinio tranzito per Lietuvos teritoriją klausimą, reikalaudama peržvelgti Lietuvos atvejį per „tarptautinės teisės“ normas.
Kalbant apie NATO viršūnių susitikimą Čikagoje, remiantis prezidentės D. Grybauskaitės žodžiais, buvo pasiekti ir įtvirtinti visi Lietuvos užsibrėžti tikslai saugumui užtikrinti. Pagrindiniai pasiekimai Lietuvos atžvilgiu – priešraketinės gynybos skydo (PRG) projektas, kuris dengs visas sąjungininkes, ir išreikšta parama 2010 metais Vilniuje įsteigtam Energetinio saugumo centrui, su tikslu, kad jis taptų NATO kompetencijos centru.
Susitikimo metu Rusija prieštaravo priešraketinės gynybos skydo projektui ir grasino, kad imsis atsakomųjų priemonių – raketas dislokuos Europos Sąjungos pasienyje. Taip pat Lietuvos prezidentė savo pasisakyme NATO viršūnių susitikime visiems priminė, kad pastaruosius pusantrų metų Rusija nesilaiko savo įsipareigojimų ir Kaliningrado srityje dislokuoja pažangiausias „žemė-oras“ ir „žemė-žemė“ tipo raketines sistemas.
Apžvelgus skirtingo laikotarpio panašias situacijas, t. y. NATO viršūnių susitikimuose priimami palankūs Lietuvai sprendimai, galima išvesti paraleles ir teigti, kad, kai tik tarptautinėje erdvėje priimti sprendimai netenkina Rusijos, tuomet spartinamas militarizavimas Kaliningrado srityje. Ir ši atsakomoji Rusijos priemonė yra didžiausia grėsmė Lietuvai, tačiau tiek pat aktuali ir kitoms NATO sąjungininkėms.
Atsitiktinumas, ar ne? Strateginis Rusijos ėjimas, ar tikra grėsmė Lietuvai? Juk jei ne atsitiktinumas ir ne strateginis ėjimas, o tikra grėsmė, tuomet susitikimo Čikagoje metu gautas lyg žvirblis saugumas, Lietuvai gali virsti rusišku vanagu ir sukurti dar didesnių grėsmių. Tačiau keliant tokius klausimus, negalima atmesti ir to požiūrio, kad tokia atsakomoji Rusijos priemonė, gali būti tik parodomasis grasinimas, kuris nepereina į karinių veiksmų lygmenį.
Apibendrinant tokias neįprastas Kaliningrado srities ir Lietuvos sąsajas, norisi priminti: NATO Lietuvai buvo ir yra esminis strateginis imperatyvas, kuris galbūt neapsaugos nuo visų galimų pavojų, tačiau nuo svarbiausių pavojų būsim tikrai apsaugoti.