Žudynės Sirijoje – jau ir britų visuomenės kruvina žaizda

Žiūrėdami vaizdus iš pilietinio karo draskomos Sirijos britų žiūrovai negali atsistebėti – Sirijoje toliau žudomi žmonės. Tiek ginkluoti sukilėliai, kurių veiksmų nepavyksta numalšinti režimo pajėgoms, tiek patys kariškiai, kuriuos sprogdina savižudžiai, tiek niekuo dėti civiliai.

Žuvusiųjų skaičius jau perkopė 10 tūkst., tačiau kraujo upės liejasi toliau. Tarptautinė bendruomenė pamažu didina spaudimą Damaskui, tačiau imtis veiksmų prieš Siriją jos ištikimos sąjungininkės Rusijos dėka kol kas nesiryžtama.

Jungtinėje Karalystėje tikimasi, kad tokį požiūrį galbūt padės pakeisti asmenybės. Tiek teigiamos, tiek neigiamos, mat britai dabar gali įvardyti bent kelias, kilusias iš jų tėvynės.

Iš pradžių britų visuomenę sukrėtė tragiška britų žurnalistikos žvaigždės Marie Colvin žūtis Sirijos valdžios bombarduotame Chimso mieste.

Nors gimusi ir augusi JAV, ši įtakingo Londono sekmadieninio laikraščio „The Sunday Times” karo korespondentė buvo būtent britų spaudos pažiba.

Nuo pat 1985-ųjų M.Colvin siuntė reportažus į Londoną iš bemaž visų karščiausių pasaulio kampų – nuo Čečėnijos iki Zimbabvės. Keturiskart ji buvo pripažinta geriausia užsienio temomis rašančia reportere Jungtinėje Karalystėje.

Kairės akies per Šri Lankos pilietinį karą netekusi žurnalistė dažnai atsisakydavo būti vien objektyvia liudininke ir drąsiai stodavo į beginklių civilių pusę.

Šių metų vasario 22-ąją Damasko valdžios surengtą improvizuoto spaudos centro Chimse bombardavimą oficialusis Londonas ir Paryžius pavadino tiesiai – žmogžudyste.

Kartu buvusi dienraščio „Le Figaro” žurnalistė Edith Bouvier bei „The Sunday Times” fotografas britas Paulas Conroy buvo sunkiai sužaloti.

Aktyvistų iš nevyriausybinės tarptautinės organizacijos „Avaaz” („Balsas”) pastangomis P. Conroy buvo išvežtas iš Sirijos. 

Galbūt nenuostabu, kad ši tragedija ir P. Conroy bei M. Colvin likimas Sirijoje tapo debatų britų parlamente tema.

„Tokiose vietose kaip Chimso miestas Sirijoje žiniasklaidos vaidmuo ypač svarbus. Būtent žiniasklaidos pastangomis mes sužinome tiesą ir pasaulį pasiekia naujienos.

P.Conroy ir gyvybę paaukojusi M.Colvin kaip tik tai ir darė. Esu dėkingas jiems, taip pat tiems labai drąsiems žmonėms, kurie sumokėjo didžiausią kainą gelbėdami P. Conroy”, – Bendruomenių rūmuose prieš „Avaaz” aktyvistus lenkė galvą net Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Davidas Cameronas.

O vienas „Avaaz” bendradarbių – 23 metų londonietis Danny Dayemas milijonams televizijos žiūrovų ir internautų Jungtinėje Karalystėje Britanijoje jau tapo tikru Sirijos revoliucijos veidu.

Šio jauno vyro motina – anglė, o tėvas – siras. Dvigubą pilietybę turintis, Londone gimęs, bet Chimso mieste užaugęs D. Dayemas per sukilimą į rankas paėmė ne automatą „Kalašnikov”, o vaizdo kamerą, mikrofoną ir palydovinį telefoną.

Jo mėgėjiškai nufilmuoti ir įgarsinti reportažai buvo įkelti į socialinius tinklus ir apskriejo visą pasaulį. Net didieji televizijos kanalai kelias dienas naudojosi būtent šio vaikino užfiksuotais vaizdais iš be perstojo atakuojamo Baba Anro rajono Chimse.

Iš pilietinio karo zonos D. Dayemas buvo trumpam grįžęs į Londoną. Ir ne tik tam, kad paragintų britų visuomenę nenumoti ranka į tūkstančių beginklių civilių kančias.

Kitas kovotojo tikslas – kviesti gausią Sirijos diasporą Jungtinėje Karalystėje išlįsti iš kiauto, kuriame ji lindi, ir aktyviau padėti savo tautiečiams Šiaurės Sirijoje.

„Chimse B. al-Assado režimas vykdo nusikaltimus žmonijai. 

Kad niekas iš pasaulio galingųjų neįsikiša, o tik iš šalies stebi, irgi prilygsta nusikaltimui.

Chimse mes jau pripratome prie kasdienio bombardavimo, prie snaiperių, kurie net moterims ir vaikams neleidžia pereiti iš vienos gatvės pusės į kitą.

Tačiau civiliai žmonės tampa tik skaičiais žuvusiųjų statistikoje: vieną dieną gyvybės netenka 100, kitą – 70 žmonių.

Mes, Chimso gyventojai, paverčiami tik skaičiais.

Emigrantai iš Sirijos privalo imtis veiksmų, jei jau tarptautinė bendruomenė yra tokia pasyvi”, – ragino sukilėlių veidu Londone netikėtai tapęs Danny.

Londonas jau kelis dešimtmečius buvo Sirijos opozicijos telkimosi centras.

„Čia turime laisvus sirų laikraščius, opozicines internetinio radijo stotis ir netgi laisvą palydovinį televizijos kanalą”, – „Lietuvos rytui” sakė Londone verslo karjerą padaręs sirų disidentas Ausama Monajedas, dabar patariantis Sirijos Nacionalinės Tarybos vadovams.

Bet B. al-Assado režimo priešininkai emigracijoje neturi tokių glaudžių ryšių su sukilėliais Sirijoje, kokie galėtų ir turėtų būti. Neužtenka išmalti Sirijos ambasados Londone langų, kaip maža saujelė padarė prieš porą savaičių.

„Ar daug iš to naudos? Ne. Reikia konkrečių, suderintų politinių žingsnių, kurie stiprintų opozicijos gebėjimą duoti atkirtį režimui. Pavyzdžiui, B. al-Assadas yra sukūręs mitą, kad jis ginąs Sirijos krikščionių mažumą. Bet jo pažadai tušti”, – piktinosi A. Monajedas.

„Dabar jau turime konkrečią pereinamojo laikotarpio viziją. Tai – B. al-Assado režimo išardymas”, – sakė sirų disidentas.

Tačiau Londone gyvenančių sirų disidentų audringi raginimai atsikratyti prezidento B.al-Assado ir jo režimo vargu ar bus išgirsti bene žymiausioje išeivių iš Sirijos šeimoje Jungtinėje Karalystėje.

Garsaus širdies ligų chirurgo Fawazo Akhraso ir jo žmonos, buvusios diplomatės Sahar Otri namai beveik niekuo nesiskiria nuo kitų kaimynystėje esančių prabangių namų.

Tačiau būtent ši ramioje britų sostinės Aktono rajono alėjoje iki šiol gyvenanti pora yra Damasko diktatoriaus uošviai.

F. Akhrasas, beje, iš Chimso kilęs musulmonas sunitas, su savo žmona į Jungtinę Karalystę persikėlė prieš bemaž pusę amžiaus. Jau Londone 1975-aisiais jiems gimė duktė Asma.

Britų pilietybę gavusi mergaitė, draugių vadinta tiesiog Emma, lankė Anglikonų bažnyčios pradinę mokyklą, o vidurinį išsilavinimą įgijo privačiame koledže.

1993-iaisiais Asma įstojo studijuoti kompiuterinių mokslų ir prancūzų literatūros į prestižinį Londono karališkąjį koledžą. Baigusi jį su pagyrimu Asma iškart gavo pasiūlymą dirbti Londono finansiniame centre Sityje.

Vokietijos banko „Deutsche Bank” investicinis padalinys jaunai moteriai patikėjo daugiamilijoninį Rytų Azijos fondą.

Gabią bankininkę 1998-aisiais persiviliojo kitas stambus Sičio žaidėjas – amerikiečių investicinis bankas „JP Morgan”, pasiūlęs jai dirbti ne tik Londone, bet ir Paryžiuje bei Niujorke.

Bet 2000-aisiais stulbinanti patrauklios bankininkės karjera staiga nutrūko: viską metusi Asma persikėlė gyventi į Damaską.

„Kas gi pasirinktų Harvardą, o ne meilę?” – retoriniu klausimu ji vėliau paaiškino savo drastišką sprendimą viename interviu Vakarų žiniasklaidai.

Tų pačių 2000-ųjų gruodį simpatiška moteris susituokė su dešimčia metų už ją vyresniu B. al-Assadu. 

Su Basharu Asma susipažino dar vaikystėje – jos tėvas kardiologas bičiuliavosi su H. al-Assadu ir jo šeima.

Studijuodama kompiuteriją Asma turėjo progos daugiau bendrauti su būsimuoju Sirijos lyderiu. Nuo 1992-ųjų iki 1994-ųjų šis vyras, kuris iš profesijos buvo akių gydytojas, stažavosi universitetinėje Londono ligoninėje „Western Eye Hospital”.

„Mano vyrą visuomet traukė oftalmologija, nes akių chirurgai privalo būti labai tikslūs ir jų operacijų metu beveik nėra kraujo”, – apie savo vyro nenorą teptis krauju vos prieš metus pasakojo pirmoji Sirijos dama A. al-Assad. Dabar, kai Sirijoje režimas nužudė tūkstančius žmonių, tokios jos frazės skamba kone makabriškai.

Tiesa, oftalmologas B. al-Assadas gal ir būtų ramiai gydęs pacientus Londone, jei ne vyresnio jo brolio Basilo al-Assado netikėta žūtis per automobilio avariją. Būtent šį sūnų H.al-Assadas norėjo matyti savo įpėdiniu, o ne Basharą.

„Kai 1994-aisiais Basharas iš Londono buvo priverstas grįžti į Damaską, tapo aišku, kad tėvas būtent jam perleis savo postą. Daugelis britų diplomatų ir šiaip valdžios atstovų tuomet tiesiog trynė rankomis”, – „Lietuvos rytui” pasakojo Arabų-Britų Tarybos direktorius Chrisas Doyle’as.

„Šis entuziazmas dar sustiprėjo 2000-aisiais, Basharui atėjus į valdžią. Pamenu, kaip buvo mąstoma Londono valdžios koridoriuose: britišką išsilavinimą gavęs jaunas vadovas ir britė jo žmona – kas gali būti geriau?

Tuomet manyta, kad Londonas turi galimybę pasiekti itin uždaro režimo „šerdį”. Premjeras Tony Blairas su žmona patiesė raudonąjį kilimą Dauning Strite jaunajai porai iš Damasko.

Vėliau T. Blairas vyko į Siriją. Teko tame vizite dalyvauti – jis baigėsi visišku mūsų fiasko. 

B. al-Assadas pasirodė esąs toks pat kietakaktis kaip ir jo tėvas”, – tikino Ch.Doyle’as.

Nors B.al-Assadas per pirmuosius kelerius savo valdymo metus žadėjo reformas jei ne Sirijos politiniame, bent jau ekonominiame gyvenime, maždaug nuo praėjusio dešimtmečio vidurio rimti Vakarų analitikai kiaurai permatė jo tuščią retoriką.

Vien gražiais žodžiais jau nebebuvo galima užmaskuoti ir itin agresyvios politikos destabilizuojant kaimyninį Libaną. Užtenka prisiminti šios šalies premjero Rafiko Hariri nužudymą, su kuriuo siejama Sirijos žvalgyba.

Tačiau Vakarų žiniasklaida, ypač gausiai iliustruoti žurnalai, tebeužkibdavo ant paprasto propagandinio Damasko kabliuko. Esą jauna al-Assadų šeima yra šiuolaikinė demokratiška ląstelė, norinti pakeisti ir visą Sirijos visuomenę.

Tokį teigiamą viešųjų ryšių įvaizdį padėjo formuoti ir naivios Vakarų žvaigždės. Pavyzdžiui, pietauti su al-Assadais į Damaską be didesnių spyriojimųsi sutiko atvykti UNESCO geros valios ambasadoriai – auksinė Holivudo porelė Bradas Pittas ir Angelina Jolie.

„Bene ryškiausias tokio besmegeniško viešųjų ryšių brukimo atvejis – žurnalo „Vogue” pagiriamasis straipsnis Dykumos rože ir Šviesos spinduliu šešėlių valstybėje pakrikštytai A. al-Assad.

Blogesnio laiko „Vogue” redakcija net ir norėdama negalėjo surasti – didžiulis straipsnis su gausiomis fotografijomis pasirodė praėjusių metų kovą. Būtent tomis dienomis Sirijoje prasidėjo demokratinių permainų reikalaujanti revoliucija.

Damasko režimas puikiai žinojo, kad Asma – vakarietiška, šiuolaikiška, „beveik britė” – jam yra puikus koziris. Ir režimas juo puikiai pasinaudojo. Ar nebuvo galima net ir plika akimi įžvelgti akivaizdžios režimo propagandos?” – klausė Ch.Doyle’as.

„Vogue” iš savo oficialaus tinklalapio „Dykumos rožės” straipsnį ištrynė jau 2011-ųjų balandį. A. al-Assad užsičiaupė ir dingo iš mados žurnalų puslapių.

Bet beveik po metų tylos Sirijos diktatoriaus žmona vis dėlto pratrūko – vasario pradžioje ji atsiuntė savo pareiškimą Londono dienraščiui „The Times”.

„Ką B. al-Assado žmona, kuri yra protinga, išsilavinusi, liberalioje šalyje užaugusi moteris, skirianti savo laiką labdaros projektams, mąsto apie žiaurumus, kuriuos kasdien Sirijoje vykdo karinės pajėgos? Ar ji abejinga sunitų – jos pačios religijos sekėjų – skausmui? Ar ji pasipiktinusi? Ar Sirijos „princesė Diana” virto savo šalies Marija Antuanete?” – to klausė „The Times”.

Elektroniniu paštu A.al-Assad mikliai atsiuntė štai tokį atsakymą dienraščiui: „Sirijos prezidentas yra visos tautos, o ne kokios nors vienos jos dalies vadovas. Todėl pirmoji ponia remia jį šiame poste.

Pirmosios ponios dienotvarkė yra labai intensyvi: ji išskirtinį dėmesį teikia ilgalaikiams labdaros projektams – tokiems kaip kaimo vietovių socialinė plėtra, be to, ji keliauja kartu su prezidentu. Ji klausosi smurto aukų ir jas užjaučia.”

Po šio pareiškimo A.al-Assad pradingo kaip į vandenį, o režimo vykdomos skerdynės tęsėsi. Iš Chimso šią savaitę jos persikėlė į Hulą, kur režimui lojalios grupuotės, anot JT stebėtojų, žudė civilius gyventojus, tarp jų ir vaikus, tiesiog namuose.

Todėl Sirijos Nacionalinės Tarybos atstovas A.Monajedas tikisi Vakarų prablaivėjimo.

„Galbūt po Arabų pavasario pamokų Vakarų politikai pagaliau suvoks, kad autokratinių režimų vadai, jų vaikai, žmonos ar giminaičiai netampa demokratinių vertybių išpažinėjais vien todėl, jog kelerius metus pagyveno Vakaruose ar pastudijavo prestižiniuose universitetuose.

Buvusio Libijos diktatoriaus sūnaus Saifo Gaddafi pavyzdys Londono Ekonomikos mokykloje, kur jis už pinigus nusipirko daktaro laipsnį, taip pat Basharo ar Asmos atvejai akivaizdžiai paneigia mitą, neva „vakarietiška patirtis” sušvelnina diktatorius ar jų palikuonis”, – „Lietuvos rytui” sakė A.Monajedas.