Alavitai, kurie yra atskilę nuo šiitų, sudaro tik apie 12 proc.
Sirijos gyventojų, kurių iš viso yra apie 22 mln., tačiau jie
gauna naudos iš glaudžių ryšių su šiai bendruomenei
priklausančio prezidento Basharo al Assado režimu.
Prezidentas yra alavitas, kaip ir jo velionis tėvas Hafezas al
Assadas, tris dešimtmečius valdęs Siriją
geležiniu kumščiu iki savo mirties 2000 metais.
„Alavitai bijos būti įveikti sunitų, - sakė Prancūzijos Liono
mieste įsikūrusio tyrimų instituto GREMMO vadovas Fabrice'as
Balanche'as. - Esame negrįžtamame taške:
režimas turi sutriuškinti opoziciją, kitaip žlugs jis pats.“
Pasak analitikų, jeigu taip nutiktų, alavitai būtų įvaryti į
kampą ir turėtų labai mažai pasirinkimų: mėginti įkurti savo
tvirtovę kalnuose arba šiaurės vakarinėje pakrantėje, palikti
šalį arba atsidurti išnaikinimo pavojuje.
Pasak F. Balanche'o, Sirijos elitiniai kariniai daliniai suformuoti
iš karių alavitų arba yra kontroliuojami alavitų, todėl
„gelbėdami savo kailį jie kausis iki pat pabaigos“.
„Jie nenori sulaukti harkių likimo“, - pažymėjo analitikas,
turėdamas omenyje alžyriečius, kurie kovojo Prancūzijos pusėje
per Alžyro karą. Šiai šaliai įgijus nepriklausomybę, daug
harkių buvo išžudyti arba buvo priversti palikti šalį.
Edinburgo universiteto dėstytojas Thomas Pierret mano, kad nuvertus B. al Assadą, režimo priešininkai sukiltų prieš
alavitų bendruomenę ir sutriuškintų ją, keršydami už žiaurų
nepaklusnumo malšinimą.
„Esama pavojaus, kad kritus Al Assadui, alavitų bendruomenė bus
tiesiog nušluota“, - pareiškė Th. Pierret.
Alavitai jau seniai yra niekinami sunitų, kurie juos laiko
eretikais ir antrarūšiais žmonėmis. Osmanų imperijoje miestuose
būdavo toleruojami tik tarnais dirbantys alavitai.
Šiitų tikėjime reiškiama didelė pagarba pranašo Mohammedo
žentui Ali, tačiau alavitai jį garbina.
Alavitai tiki, kad pranašas tėra skraistė, dengianti „esmę“,
įkūnytą Ali, taip pat laiko Salmaną Paką - trečiąjį jų
šventosios trejybės narį ir Mohammedo palydovą - „vartais“ į
pažinimą.
Alavitų doktrina buvo sukurta Irake IX šimtmetyje Mohammado bin
Nusseiro, kuris buvo 10-ojo imamo disidento Ali
al Hadi mokinys.
Alavitai savo doktriną laiko paslaptyje; ją sergsti šios
bendruomenės religiniai lyderiai, o tikėjimo paslapčių
atskleidimas ne alavitams gali būti baudžiamas mirtimi.
Kitaip nei ortodoksai musulmonai, alavitai tiki reinkarnacija,
neturi mečečių, nepasninkauja per šventąjį Ramadano mėnesį ir
tiki, kad kasmetinė musulmonų piligriminė kelionė į Meką Saudo
Arabijoje nėra privaloma.
Alavitai taip pat nesilaiko draudimo vartoti alkoholį, o jų
moterys gali vaikščioti neprisidengusios veidų. Be to, šios
bendruomenės nariai švenčia tiek musulmonų, tiek krikščionių
šventes, įskaitant Kalėdas.
Sunitų išminčius Ahmadas bin Taymiyya (1263-1328) apie alavitus yra pasakęs: „Jie didžiausi musulmonų
priešai. Džihadas (šventasis karas) prieš juos yra pamaldumo
aktas.“
Prancūzija, kuri anksčiau buvo okupavusi Siriją, 1920 suteikė
alavitams autonomiją.
Tačiau 1936 metais arabų nacionalistai užsitikrino Palestinos
muftijaus fatvą, skelbiančią, jog alavitai yra musulmonai, kad
galėtų juos įtraukti į pastangas sukurti nepriklausomą valstybę.
Praeito amžiaus 6-ame dešimtmetyje Sirijos alavitams buvo leista
mokytis karo akademijose. Ši bendruomenė priėmė partijos „Baath“
skelbiamas sekuliarizmo ir panarabizmo idėjas.
Alavitų įtaka smarkiai padidėjo per du karinius perversmus 1963
ir 1966 metais - dideliam Sirijos sunitų buržuazijos sluoksnio
nepasitenkinimui. Sunitai buvo sukrėsti, matydami, kaip „valytojų
vaikai“ perima valdžią šalyje, aiškino F. Balanche'as.
Neilgai trukus alavitai paliko savo tvirtoves kalnuose ir
persikėlė į miestus, kur jų didelės bendruomenės įsikūrė
Tartuso, Latakijos, Baniaso ir Džeblos uostamiesčiuose - ten jie
dabar sudaro gyventojų daugumą.
Jeigu B. al Assado režimas žlugtų, alavitai gali mėginti
įkurti savo anklavą Sirijoje, mano analitikai.
„Patekęs į aklavietę režimas gali mėginti atsitraukti į
pajūrio regionus ir įkurti nepriklausomą darinį“, - sakė Beirute
įsikūrusio Prancūzų instituto Artimųjų Rytų reikalams (IFPO)
arabų studijų vadovas Bruno Paoli.
Su šia nuomone sutinka ir F. Balanche'as.
„Jeigu konfliktas Sirijoje vystysis taip pat, kaip vystėsi
Jugoslavijoje, gali atsirasti alavitų anklavas“, kurio sostine taptų
Latakija, nurodė jis.