10 žingsnių, kaip pasigaminti branduolinį ginklą

Iki šiol tik aštuonios šalys oficialiai detonavo atomines bombas. Tačiau daug kitų valstybių yra įtariamos šio ginklo turėjimu ar bandymu jį kurti. Iranas – šio sąrašo viršuje. Vakarai protestuoja dėl to, kad Teheranas aktyviai sodrina uraną, o šis atkerta, kad jo vystoma branduolinė programa yra taiki, rašo BBC. 

Nors bene pavojingiausio pasaulio ginklo gaminimo technologijos yra žinomos keletą dešimtmečių, tapti branduoline valstybe nėra toks jau lengvas uždavinys. Gali prireikti ne tik ilgų metų darbo, bet ir apgaulės, kontrabandos. Nekalbant apie galimą griežtą pasaulio galingųjų atsaką. Tarptautinio mokslo žurnalo „Nature“ žurnalistas Geoffas Brumfielis aiškinosi, ko reikia, kad šalis galėtų pasigaminti atominę bombą.

Pirmas žingsnis: pasirinkti izotopą.

Bet kuri tapti branduoline užsimojusi valstybė pirmiausia turės surinkti mokslininkų, inžinierių ir technikų komandą. Ši specialistų grupė žinos, kad branduolinio proceso principas yra paprastas: kai sunkus atomo branduolys skyla į smulkesnes daleles, išspinduliuojami dideli energijos kiekiai. Branduolinis sprogimas kyla dėl nekontroliuojamos grandininės reakcijos dideliame medžiagos kiekyje, kur kiekvienas naujas branduolio skilimas sukelia daugiau skilimų ir pagamina daugiau energijos. Laimė, dauguma radioaktyvių medžiagų nepasižymi grandininėmis reakcijomis.

Dažniausiai naudojami izotopai yra uranas-235 ir plutonis-239. Plutonį-239 renkasi tokios šalys kaip Rusija ir JAV, bet gamtoje jis neegzistuoja. Kad jo gautų, šalis turi jį pasigaminti branduoliniame reaktoriuje, o branduolinius reaktorius sunku paslėpti. Šalys, turinčios tikslą pradėti kurti ginklą, bet likti nepastebėtoms, renkasi uraną.

Antras žingsnis: gauti urano.

Gali skambėti neįtikėtinai, tačiau tai yra lengviausias žingsnis šioje uždavinių grandinėje. Uranas išgaunamas visame pasaulyje, vyksta jo komercinė prekyba. Jis yra parduodamas miltelių forma ir vadinamas „geltonuoju pyragu“ (yellow cake). Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Iranas, nusprendžia patys kasti ir gaminti geltonąjį pyragą. Kiti tiesiog kreipiasi į didžiausią pasaulyje tiekėją „Kazatomprom“. Tai – valstybinė Kazachstano bendrovė, kuri 2011-aisiais eksportavo apie 20 tūkst. tonų urano.

Bėda ta, kad „Kazatompromo“ parduodamas uranas paprastai yra uranas-238 – natūraliai išgaunamas izotopas, kuris nepasižymi jokiomis branduolinėmis reakcijomis. Tik 0,71 proc. urano sudaro uranas-235. Paprasčiausiam branduoliniam ginklui pagaminti reikia apie 50 kg 90 proc. (kai kur teigiama, kad pakanka 80 proc.) sodrumo urano-235.

Valstybė tikriausiai norės pasigaminti bent tris tokias bombas, kad galėtų jas dar ir išbandyti. Tad prireiks apie 150 kg urano-235, kitaip tariant, apie 20 tonų „geltonojo pyrago“.

Jeigu ši problema išspręsta, šalis turės rasti, kur uraną laikyti. Tam teks pastatyti branduolinį kompleksą.

Kad gautų naudingojo urano-235, komanda turės atskirti izotopus. Tai sudėtingiau, nei galima pamanyti, nes cheminiu atžvilgiu uranas-235 ir uranas-238 yra identiški. Vienintelis būdas juos atskirti – pagal jų masę (uranas-238 turi papildomus tris neutronus ir yra truputį sunkesnis).

Efektyviausia technologija – sukti uraną centrifugoje. Tačiau urano miltelių sukimas didelės naudos neduos. „Geltonąjį pyragą“ pirmiausia reikės paversti dujomis. Tad mokslininkų baltais chalatais grupė turės jį kaitinti, kol iškaitins visas priemaišas, tada jį paveikti vandenilio fluoridu, kad gautų urano tetrafluoridą. Urano tetrafluoridas turės vėl būti kaitinamas krosnyje, pripildytoje fluorino dujų. Pridėjus lašelį sėkmės, galiausiai pavyks išgauti urano heksafluoridą.

Tai – labai pavojingas chemikalas, su kuriuo reikia elgtis atsargiai.

Dabar laikas rasti centrifugą, kuri atskirs uraną-235 nuo urano-238. Kad būtų atskirtos mikroskopinės atominės dalelės, ji turi suktis dešimtis tūkstančių kartų per minutę.

Centrifugą pagaminti nėra paprasta. Šio sukto reikalo ėmusis valstybė, ko gero, nesitiki daug pagalbos iš oficialių branduolinių šalių. Per organizaciją, žinomą Branduolinių medžiagų tiekėjų grupės vardu, jos atidžiai kontroliuoja centrifugų dalių ir projektų eksportą.

Vis dėlto, specialistų teigimu, yra kelių, kuriais galima apeiti apribojimus. 2004-aisiais Pakistano atominės bombos tėvas Abdulas Qadeeras Khanas yra prisipažinęs, jog buvo centrinė figūra kontrabandos tinklo, tiekusio centrifugų dalis, projektus ir patirtį Iranui, Šiaurės Korėjai, Libijai ir kitoms šalims.

A. Q. Khano tinklas jau uždarytas. Tačiau netgi kol veikė, jis nebuvo itin patikimas tiekėjas. Anot ekspertų, A. Q. Khanas dažnai savo klientams tiekė pigias trūkumų turinčias dalis ir klaidinančius projektus.

Nepasitikėdamos juodąja rinka, branduolinį ginklą kuriančios šalys ieško išradingesnių būdų gauti, ko nori. Pavyzdžiui, įsteigdamos priedangos kompanijas. Štai Šiaurės korėjiečiai šia prasme yra specialistai. JAV Mokslo ir tarptautinio saugumo instituto ataskaitoje teigiama, kad Šiaurės korėjiečiai Kinijoje įsteigė įmonę, pavadinimu “Shenyang Aircraft Group Dandong Import and Export Co. Ltd.”. Šis ilgas firmos vardas yra labai panašus į kitos Kinijos bendrovės pavadinimą: “Shenyang Aircraft Industry Group Import & Export Co., Dandong Branch”. Ši painiava leido Šiaurės Korėjai legaliai ir be nereikalingo dėmesio įsigyti centrifugų dalių.

Penktas žingsnis: sodrinti.

Šaliai reikės kelių tūkstančių centrifugų. Jos turės būti sujungtos kaskadomis ir jose bus sodrinamos urano heksafluorido dujos. Šioms dujoms keliaujant iš centrifugos į centrifugą, iš lėto pradeda kauptis uranas-235. Iranas uraną sodrina nuo 2000-ųjų, o 2010 m. vasarį pranešė, kad jo uranas pasiekė 20 proc. sodrumą. Jis jau gali būti naudojamas civilinėms reikmėms, tačiau tai yra ir didelis žingsnis pirmyn, gaminant uraną, tinkamą branduoliniam ginklui.

Tai yra varginantis procesas, kuriam pabaigti reikės ilgų mėnesių. Jį gali dar labiau sulėtinti įvairios avarijos ir sabotažo atvejai. Pavyzdžiui, galingas kompiuterinis virusas „Stuxnet“ buvo sutrikdęs šimtų Irano centrifugų darbą. Vis dėlto jeigu valstybė savo centrifugas naudoja protingai, ji per metus gali pasigaminti urano-235 vienai atominei bombai. Trims bomboms reikalingus 150 kg urano-235 ji gali sukaupti per porą metų ar dar greičiau.

Šeštas žingsnis: sukurti bombą.

Kai uranas jau sodrinamas, valstybei laikas pagalvoti apie bombos kūrimą. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kam bus skirtas branduolinis ginklas.

Jeigu šalis tiesiog nori įvaryti aplinkiniams siaubo ir pademonstruoti, kad ji yra labai grėsmingas režimas, gali pasigaminti bombą, kokią JAV 1945 m. numetė ant Hirošimos ir Nagasakio. Jos veikimo principas pavaizduotas čia. Tokiam ginklui reikės dvigubai daugiau urano nei standartiniam branduoliniam užtaisui, tačiau jis garantuotai suveiks iš pirmo karto.

Bet jeigu valstybė nori pasigaminti šiuolaikiškesnį ginklą, kuris gali būti greitai ir tiksliai paleistas, reikės rinktis kitą technologiją. Tokia bomba gaminama aplink urano-235 sferą sumontuojant sprogmenis. Juos detonavus, urano sfera bus taip suslėgta, kad ji pasieks kritinę masę ir sprogs. Kad ginklas gerai veiktų, reikia labai gerai apskaičiuoti laiką ir sukurti sudėtingą neutronų detonatorių. Tokios bombos privalumas tas, kad reikia mažiau urano, o branduolinę galvutę gali nešti raketa. Tarptautinė atominės energijos agentūra spėja, kad Iranas dirba siekdamas pasigaminti būtent tokį ginklą.

Septintas žingsnis: pagaminti branduolinį užtaisą.

Būsima branduolinė valstybė jau yra apsisprendusi, kokį ginklą kurs, ir turi urano-235, bet darbas dar nebaigtas. Mokslininkų komandai dabar reikia urano dujinę formą paversti metalu. Metodas paprastas: tereikia vandens, vandenilio fluorido rūgšties ir magnio. Kai metalas paruoštas, jį reikia padaryti reikiamos formos. Mokslininkams šiame etape pakanka padaryti nedidelę klaidą, ir įvyks branduolinis sprogimas. Gal jis bus ir ne toks galingas, kaip branduolinės bombos, bet sugriaus dirbtuves ir netoliese esančius asmenis apkrės mirtina radiacijos doze.

Branduolinis ginklas nebus labai naudingas, jeigu nebus kaip jį nugabenti iki priešo (idealu, kad jis sprogtų kuo toliau nuo paleidimo vietos). Trumpojo nuotolio raketų galima nusipirkti iš tokios valstybės kaip Šiaurės Korėja. Tačiau ilgojo nuotolio balistinių raketų gamybos technologijos yra griežtai kontroliuojamos. Tarpkontinentinės balistinės raketos turi būti kuo lengvesnės, bet tuo pačiu labai galingos ir tikslios. Pasak balistinių raketų ekspertų, būtent todėl jas pasigaminti yra sudėtinga. Akivaizdu, kad su šia problema susidūrė ir Šiaurės Korėja, nesėkmingai išbandžiusi tokią raketą balandžio mėnesį. Alternatyvos – sparnuotosios raketos, bombonešiai. Pastarieji, ko gero, būtų geriausias pasirinkimas pradedančiai branduolinei valstybei.

Jeigu šalis pasigamino branduolinį ginklą, ji norės jį išbandyti. Šiais laikais tokie bandymai atliekami po žeme, kad būtų išvengta radiacijos patekimo į aplinką. Tad prireiks iškasti požemį arba surasti nebeveikiančią kasyklą, kuri galės būti užversta akmenimis ir žvyru.

Grybo formos debesies nebus, bet sprogimas neliks nepastebėtas. Vienoje yra įsikūrusi organizacija, kuri valdo pasaulinį seismometrų ir detektorių, matuojančių aplinkos užterštumą radionuklidais, tinklą. Jie užfiksuoja net menkiausius branduolinius sprogimus.

Atominės bombos išbandymas siunčia pasauliui žinutę, kad šalis tapo branduolinio klubo nare ir kad su ja reikia skaitytis. Valstybė gali tapti labiau gerbiama netgi savo pačios gyventojų. Tačiau ne visi nori šitaip demonstruoti savo galybę: pavyzdžiui, Izraelis. Jis niekada oficialiai neišbandė savo, įtariama, turimo branduolinio ginklo.

Dešimtas žingsnis: pasimėgauti sankcijomis už savo darbą.

Nauja branduolinė valstybė gali įsivaizduoti, kad susikūrusi galingą ginklą galės mėgautis savo nauja padėtimi planetoje. Vis dėlto labiau tikėtina, kad dabar jos laukia vargas dėl atsakomųjų priemonių, kurių gali imtis kitos pasaulio valstybės. Po to, kai 2006 m. Šiaurės Korėja atliko pirmąjį branduolinį bandymą, Jungtinės Tautos jai pritaikė griežtas sankcijas, kurios galutinai parklupdė šalies ekonomiką. Teheranui irgi gresia panašūs išbandymai, jeigu jis nesutiks atverti durų tarptautiniams inspektoriams.

Analitikai įsitikinę, kad daugybė pasaulio šalių sugebėtų pasigaminti branduolinį ginklą, bet to nedaro, suprasdamos, kad jis nepavers jų saugesnėmis. Atominė bomba – tai ne tankas ir ne lėktuvas, su juo sienų nepasaugosi. Viskas, ką gali su ja daryti – tai grasinti sunaikinimu.

***

Kodėl Lietuva nėra branduolinė valstybė? Į šį klausimą padėjo atsakyti Krašto apsaugos ministerijos (KAM) politikos direktorius Vaidotas Urbelis.

Pasak gynybos reikalų specialisto, pirmoji priežastis yra teisinė. Lietuva yra pasirašiusi Sutartį dėl branduolinio ginklo neplatinimo, pagal kurią kartu su kitomis nebranduolinėmis valstybėmis mūsų šalis įsipareigojo neįsigyti tokio ginklo.

Antroji priežastis – politinė-karinė. Lietuva priklauso NATO, kuri yra branduolinis aljansas. „Žvelgiant plačiau, mes esam branduolinio aljanso valstybė, kuri dalyvauja NATO branduoliniuose komitetuose, kurie sprendžia apie NATO branduolinių ginklų politiką. Ta prasme mes esame dalis NATO branduolinės politikos“, - atkreipė dėmesį KAM atstovas.

Trečioji priežastis – kaina. „Sukurti branduolinį ginklą yra brangu ir sudėtinga. Tai faktas. Kai kurios valstybės, jeigu būtų taip paprasta jį sukurti, taip būtų ir padariusios. Tačiau yra dar ir išlaikymo, saugojimo kaštai. Neužtenka turėti branduolinę bombą. Jeigu tu nori atgrasinti priešininkus, tu turi žinoti, kaip ją panaudosi. Tu turi turėti priemones: ar strateginius bombonešius, ar tarpkontinentines balistines raketas, ar dar kažkokį kitą būdą.

Tokioms mažoms valstybėms kaip Lietuva yra efektyvesnių atgrasymo formų. Lietuva plėtoja konvencinius pajėgumus, kurie yra pigesni paprastesni, ir galbūt ne mažiau efektyvūs. Konvenciniai pajėgumai iš esmės yra visos karinės priemonės, išskyrus branduolinį ginklą – sausumos pajėgos, nebranduolinė artilerija, tankai, šarvuočiai, priešlėktuvinė gynyba ir kt.“, - teigė V. Urbelis.