Apie šokiruojančius gyvenimo ypatumus Rusijos globojamoje Kaukazo respublikoje žurnalistams papasakojo dvi Lietuvoje gyvenančios pabėgėlės iš Čečėnijos – Fatima ir Luiza. Jos abi gyvena Ruklos pabėgėlių centre.
Į Lietuvą - skirtingais keliais
Keturių vaikų motina Luiza iš savo gimtinės su šeima spruko prieš dešimtmetį, karui jau pasibaigus. Ieškodami, kur įsitvirtinti, sutuoktiniai apkeliavo daug Europos šalių. Galiausiai apsistojo Lietuvoje. Luizos vyras Vilniuje turi darbą, šeima gauna pašalpą.
Pabėgėlės žodžiais, didžiausias jos troškimas – grįžti į tėvynę. Moteris teigia, kad negalės to padaryti tol, kol šiai Kaukazo respublikai vadovaus R. Kadyrovas. Kadaise Luizos svainis kariavo prieš Rusijos pajėgas. Dabar jos vyrui už brolio veiksmus gresia kerštas.
Fatima iš gimtinės pabėgo daugiau kaip prieš pusmetį. Ji teigė pavargusi nuo amžinos baimės ir apgailėtinos moterų padėties. Išsiskyrusi dviejų vaikų motina savo 5 ir 8 metų berniukus pagal papročius turėjo palikti buvusiam vyrui.
Pabėgėlės teigimu, po skyrybų moteris Čečėnijoje negali ištekėti už vyro, kuris niekada nebuvo vedęs. Ji taip pat negali gyventi viena – tik su broliu arba tėvais. Kirpėjos specialybę turinčiai čečėnei dirbti buvo sudėtinga, nes musulmoniškoje respublikoje moterims draudžiama kirpti vyrus.
Fatima jau susitaikė su mintimi, kad gali niekada neišvysti savo vaikų: „Koks skirtumas, aš čia ar ten – vyras man vis tiek neleistų su jais pasimatyti. O aš geriau pasikarčiau, nei grįžčiau pas jį“.
Taika - baisesnė už karą
„Kai buvo karas, tai buvo aišku, kas vyksta, - atsakydama, kodėl negrįžta į tėvynę, prapliupo piktintis Luiza. - O dabar ten – betvarkė. Jie nori – užeina į namus, prievartauja moteris, nesvarbu – nėščia ar ne. Kas gali norėti ten grįžti?“
Pasak jos, atsiranda šeimų ar vienišų moterų, kurios susigundo R. Kadyrovo kvietimu važiuoti namo. Bet vėliau tie žmonės karčiai nusivilia. Jie neretai sulaukia represijų, o kartais tiesiog dingsta.
„Viena šeima neseniai iš Prancūzijos grįžo į Čečėniją. Jiems, kaip karo metu netekusiems namų, valdžia skyrė naują butą. Jis netgi buvo apstatytas baldais. Bet praėjo pora mėnesių, į butą įsiveržė kaukėti vyrai ir liepė jiems per dvi dienas išsikraustyti“, - skėstelėjo rankomis Luiza.
Abi moterys sutartinai tvirtino, kad jų šalyje tvyro slogi baimės atmosfera. Apie R. Kadyrovą ten geriau nekalbėti. O jeigu kalbėti – tai tik labai gražiai.
„Va taip sėdėtume Čečėnijoje prie stalo ir kas nors pasakytų: „Kadyrovas blogas“. Netrukus kadyroviečiai jau stovėtų už durų. Žmonės bijo kalbėti, nes aplinkui pilna skundikų“, - karštai aiškino keturių vaikų mama.
Moteris teigė, kad kai ji skambina telefonu artimiesiems į Čečėniją, visuomet jaučia, kad pašnekovas yra įsitempęs.
„Apie R. Kadyrovą šiukštu negalima užsiminti. Žmogus vos išgirsta ištariant jo pavardę, iškart pradeda girti, koks jis auksinis žmogus, kaip visi gerai gyvena, kad visi turi pinigų, kviečia grįžti. Galbūt ir mes čia dabar kalbamės, o jiems ten jau problemos“, - nerimą dėl Čečėnijoje likusių artimųjų išreiškė Luiza.
Badas, vištos ir scenos žvaigždės
Čečėnės pasakojo, kad jų gimtinėje paprastiems žmonėms labai sunku išgyventi. Pasitaiko, kad varguoliai miršta iš bado.
Anot jų, didžiąją dalį respublikos ekonomikos yra užgrobusi valdžia. Tačiau savo darbuotojams ji nesistengia sumokėti atlyginimų laiku. Kartais žmonės algų negauna mėnesių mėnesiais.
Prieš kurį laiką čečėnus pribloškė žinia, kad jiems nebus leidžiama turguose prekiauti sava vištiena, nes viščiukus tiekti nusprendė R. Kadyrovas. Tiems, kas drįs pirkti ne prezidento viščiukus, buvo pagrasinta atleisti iš darbo.
Gyvendama Čečėnijos sostinėje, Fatima pastebėjo sutapimą: kai į Grozną atvyksta kokia nors įžymybė, paprasti dirbantys čečėnai lieka be atlyginimų.
„Mano du broliai dirbo statybose. Sesuo – ligoninėje. Atvažiavo kokia žvaigždė – visas miestas uždaromas, neįmanoma nuvykti į darbą, atlyginimai nemokami. Viskas skiriama žvaigždžių honorarams. Nekalbant apie paprastų čečėnų apsilankymus tokiuose koncertuose – bilietai ne tik neįperkami, jie būna išpirkti iš anksto. Šie renginiai skirti tik R. Kadyrovui ir jo aplinkos žmonėms“, - dėstė Fatima.
Pašnekovė teigė, kad naujumu ir prabanga tviskančiame atstatyto Grozno centre taip pat lankosi tik rinktiniai asmenys.
„Ten paprasčiausiai baisu eiti, nes tuoj prišoks, trenks per veidą, sakys: „Ką čia veiki?“ Antra vertus, paprastam čečėnui ten net nėra ko eiti - visos miesto centre siūlomos paslaugos yra ne pagal kišenę. Sako, kad naujoji mečetė yra labai graži, bet aš ten nebuvau. Nė viename muziejuje nesilankiau, niekur nebuvau“, - guodėsi moteris.
Vis dėlto, Fatimos įsitikinimu, visiškai saugūs tame mieste nesijaučia netgi prezidento aplinkos žmonės.
„R. Kadyrovas savo draugams sumoka atlyginimą, o tie draugai perka daiktus prezidentui priklausančiose parduotuvėse, nes reikia papildyti biudžetą. Tų draugų žmonos eina tik į jam priklausančius salonus. Po to jos savo vyrams turi atsiskaityti, kur leido pinigus. Nes jie irgi bijo. Nes reikia gyventi. O Čečėnijoje dabar normaliai gyventi gali tik tie, kurie yra šalia R. Kadyrovo“, - neabejoja moteris.
Egzekucijų įrašai – internete
Pabėgėlių žiniomis, daug čečėnų jaunuolių, nerasdami kito būdo prasigyventi, eina tarnauti į prezidento armiją. „Bet norinčiųjų yra tiesiog per daug. Tad juos priima, o vėliau išsiunčia į mišką ir sunaikina“, - valdžios veiksmus apibūdino Fatima.
Apie kraupius kankinimų ir nužudymų atvejus čečėnai sužino iš interneto, kur vis atsiranda žmonių egzekucijų įrašų.
Fatima pasakojo mačiusi tokį nufilmuotą epizodą: sustoję aplink nuogą nužudyto paauglio kūną vyrai jį spardo ir vadina jį kiaule. Greta stovi paauglio tėvas ir verkia. O vienas smogikas jam sako: „Nedrįskite jo laidoti“.
„Tėvui ašaros upeliais teka, bet nieko negali pasakyti, nes žino, kad paprieštaravęs ir pats bus nužudytas“, - vaizdo įrašą komentavo Fatima.
Kitas internete pasirodęs siužetas – kaip smogikai, įsiveržę į namus padegė vyrą. Nelaimėlis ėmė šaukti, prašyti, kad jį užgesintų. O tie prie jo pribėga, spardo ir rėkia: „Tau taip ir reikia, mirk!“
„Jie turi parodyti, kad dirba. Tad susiranda atpirkimo ožį, jį nužudo ir dar visa tai nufilmuoja“, - baisėjosi pašnekovė.
Pabėgėlės pridūrė, kad pats R. Kadyrovas visuomet būna nustebęs, kai išgirsta apie panašius darbus ir tvirtina, kad jo žmonės to tikrai nepadarė.
Prezidento meilužių lemtis
Dar visai neseniai Grozne gyvenusi Fatima negalėjo pakęsti R. Kadyrovo įvesto absoliutaus vyrų diktato. Anot čečėnės, dabar moteris, išdrįsusi pasirodyti gatvėje neprisidengusi galvos skara, gali būti sumušta. Fatima tikino, kad už tai Grozne gali net guminę kulką gauti.
„Privažiuoja juodas automobilis be numerių, tamsintais stiklais, pamato moterį be apdangalo ir šaudo“, - tvirtino ji.
Pasak Fatimos, moterys dabar privalo prisidengusios galvą eiti į darbą. Be skarų atėjusios studentės neįleidžiamos į universitetą.
O kristi į akį prezidento aplinkos asmeniui – tiesiog nelaimė. „Kartą vienas R. Kadyrovo pusbrolis važiavo automobiliu Grozno priemiesčiu ir pamatė einančią merginą. Ji jam patiko. Jis pavedė sužinoti, kas ji. Paaiškėjo, kad mergina jau buvo susituokusi. Tada jis pasiuntė žmones, kad nuvažiuotų ir ją išskirtų. Išskyrė ir parsivežė sau“, - pasakojo Fatima.
Vis dėlto atsiranda tokių drąsuolių, kurios pačios nusprendžia ieškoti darbo pas R. Kadyrovą. Pasak čečėnių, jeigu mergina jam nepatiks – verčiau daugiau nesirodyti akyse. Jeigu patiks – duos gerą darbą, apipils prabanga ir pavers meiluže. Kai jam nusibos – atiduos jai viską, ką yra padovanojęs, bet ši jau niekada negalės ištekėti už kito ir susikurti savo gyvenimo. Nebent pats prezidentas išleistų ją už savo parinkto pretendento. Merginos nuomonės čia nepaisoma.
Sulauks keršto valandos?
„Kadyrovas nieko nebijo, jis yra Putino žmogus, - lingavo galvą Luiza. - Jam rūpi tik savo reikalai, o kenčiantys žmonės jo nė kiek nejaudina.“
„Kartą į saloną, kuriame dirbau, atėjo moteris ir pradėjo verkti, - dar vieną istoriją prisiminė Fatima. - Ji visą gyvenimą prekiavo turguje, svajodama pasistatyti namą. Ilgus metus jį statė, galiausiai iškilo visai neblogas rūmas. Bet tada prezidentas užsigeidė, kad nuo jo rezidencijos iki biuro mieste būtų nutiesta gatvė, kad jis galėtų važiuoti į darbą tiesiai. Nelaimei, tos moters namas buvo kaip tik toje vietoje, kur buvo suplanuota naujoji gatvė. Namas buvo nugriautas. Kaip kompensaciją ji gavo 2 kambarių butą.“
Fatima pasakojo, kad atstatinėti Grozno buvo atvykę daug statybininkų iš Turkijos. Juos esą suviliojo pažadėti dideli atlyginimai – maždaug 1000 dolerių per mėnesį. Moteris girdėjo, kad turkai savo darbus baigė su į galvas įremtais automatais. Po to buvo susodinti į traukinius ir išsiųsti namo, taip ir negavę savo žadėtų atlyginimų.
„Kam man ta Europa? Aš noriu namo. Tas karas sugriovė mūsų gyvenimą. O kaip gerai anksčiau gyvenome“, - atsiduso Luiza, šiuo metu, kaip ir jos draugė Fatima, nematanti galimybių grįžti į Čečėniją.
Moteris mano, jog R. Kadyrovas klaidingai įsivaizduoja, kad taip gyvens amžinai. Pasak jos, Maskvos statytinis yra užsitraukęs bent kas antro čečėno neapykantą ir greitai sulauks keršto valandos. Tada ji nieko nelaukdama susikraus lagaminus ir grįš į tėvynę.