Vieni duomenys rodo, kad piratavimo ir plėšikavimo incidentų prie Somalio krantų, ypač Adeno įlankoje, skaičius kasmet proporcingai mažėja. Kitų šaltinių statistika rodo, kad piratai perkėlė savo veiklą į Indijos vandenyno platybes, nutoldami nuo Somalio krantų 1-1,5 tūkstančio jūrmylių atstumu.
Kaip plaukiojančias bazes naudodami „motininius laivus“, piratai greitaeigėmis valtimis terorizuoja vandenyno rajonus, kuriuose dar prieš kelerius metus laivyba buvo palyginti saugi. Keliolika laivų turinčios tarptautinės pajėgos piratų ieško Vakarų Europai dydžiu prilygstančiame vandenyno plote.
Pro Afrikos ragą kasdien praplukdomų prekių ir žaliavų vertė ir įtaka pasaulio ekonomikai tokia milžiniška, kad laivybos saugumo užtikrinimui išteklių negaili net ir tiesioginių sąsajų su regionu neturinčios valstybės.
„Atvirkščias“ sprendimas
Pirmąjį žingsnį kovos su piratavimu ir plėšikavimu jūroje šį mėnesį žengė ir Lietuva. Birželio 12 dieną priimtame nutarime, numatančiame Lietuvos kariuomenės pajėgų dalyvavimą tarptautinėse operacijose, Seimas sankcionuoja 60 karių siuntimą į kovos su piratavimu misijas: po 30 į ES vadovaujamą operaciją „Atalanta“ ir NATO „Vandenyno Skydą“ („Ocean Shield“). Šis nutarimas – išskirtinis Lietuvos dalyvavimo tarptautinėse karinėse operacijose istorijoje.
Įprasta, kad kariniai planuotojai maksimaliai parengia ir suderina su užsienio partneriais karių siuntimo scenarijus, ir tik tuomet pateikia juos politikams palaiminti. Šįkart viskas įvyko atvirkščiai – Lietuvos politikai sankcionavo vieną ar dvi karių misijas, kurių planavimas dar nėra pažengęs ir kurioms finansavimas dar nenumatytas.
„Turime preliminarių pasiūlymų iš prancūzų, danų, kitų variantų, kurių nenorėčiau išsamiau komentuoti“, - portalui lrytas.lt sakė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. – Gavome politinį pritarimą, o dabar lauksime karinio patarimo, nes būtina planuoti misijos apimtį ir tam numatyti lėšų“.
Ministrės teigimu, kol kas visiškai neaišku, į kurią iš dviejų operacijų – ES ar NATO vadovaujamą - būtų siunčiami Lietuvos kariai: „Neturime operacijai tinkamų laivų, todėl esame visiškai priklausomi nuo partnerių pasiūlymų“.
Jos teigimu, kol Lietuva aktyviai dalyvauja NATO vadovaujamose Tarptautinėse saugumo paramos pajėgose Afganistane, gali būti prasmingas didesnis Lietuvos indėlis į ES karines operacijas. „Neturėtume būti arogantiški ES atžvilgiu, turime būti matomi ir Europos vadovaujamose misijose, juo labiau, 2013 metų antrąjį pusmetį Lietuva pirmininkaus ES“.
Kariniai planuotojai taip pat kol kas neturi sprendimų. Kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius per savo atstovą spaudai perduotame komentare teigė: „Šiuo metu svarstome galimus kontribucijų būdus ir aplinkybes, kuriomis Lietuvos kariuomenė galėtų naudingai prisidėti prie tarptautinių pastangų apsisaugoti nuo piratavimo jūroje pavojaus. Kol kas konkrečių sprendimų nėra priimta“.
Prieš akis - politinė dilema
NATO ar ES? Ką pasirinkti? Lietuvos dilema gali būti nelengva, ypač atsižvelgiant į eurodiplomatijos norą Lietuvos pirmininkavimo ES metu turėti dividendų iš dalyvavimo karinėse operacijose.
Iki šiol indėlis į ES misijas buvo racionalus ir nedidelis – Lietuva apsiribodavo vieno-dviejų karininkų ar specialistų siuntimu į tarptautines vadavietes. Išskirtinis prioritetas teikiamas mūsų šalies politinį ir karinį saugumą užtikrinančiam Šiaurės Atlanto Aljansui. Lietuvos karių misijos Afganistano Goro provincijoje ir šalies pietuose – indėlis į kolektyvinį saugumą, turintis itin pragmatišką prasmę: „esame ten, kad sąjungininkai padėtų mums“.
Tą patį Lietuvos indėlio į Aljanso kolektyvinę gynybą motyvą turėtume ir prisijungdami prie NATO operacijos „Vandenyno Skydas“. Misijos ES karinėje operacijoje atveju Krašto apsaugos ministerijos lauktų jau dvejopa strateginės komunikacijos užduotis – raiškiai suformuluoti ir pagrįsti visuomenei, kodėl Lietuvos pajėgos apskritai turi dalyvauti kovoje prieš piratavimą kitame pasaulio pakraštyje, ir , jeigu taip, kodėl kariai siunčiami į ES, o ne NATO misiją?
Pajėgumai ir ištekliai
Specialiųjų pajėgų jūrinės komandos – pagrindinis kovos su piratais instrumentas. Specialieji operatoriai greitaeigėmis valtimis gali pasivyti sprunkančius įtariamuosius, juos suimti arba neutralizuoti, iš oro arba valčių užimti piratų užgrobtą laivą, atlikti intervencijos ir įkaitų vadavimo funkcijas.
Specialiųjų pajėgų sėkmė jūroje neįsivaizduojama be tinkamos „platformos“ – greito, turinčio pažangias stebėjimo ir elektroninės žvalgybos priemones, laivo bei paramos iš oro. Būtent dėl šios priežasties šalies-partnerės, kurios laive būtų dislokuojamos specialiosios pajėgos, pasirinkimas smarkiai nulems ne tik misijos sėkmę, bet ir jos paviešinimą, o galiausiai – politinius dividendus Lietuvai. Nemažai Europos valstybių, nusiuntusių savo pajėgas prie Afrikos krantų, gali pasigirti moderniomis fregatomis, žvalgybiniais lėktuvais ir sraigtasparniais, tačiau ne visos valstybės turi jūrinius specialiuosius operatorius.
Į kovą su piratais siunčiamos pajėgos oficialiai neįvardijamos, tačiau nekyla abejonių, jog tiek Lietuvos, tiek užsienio kariniai planuotojai numano Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgas (SOP). Išskirtinių gebėjimų veikti vandens stichijoje turi Kovinių narų tarnyba (KNT), SOP sudedamąja dalimi tapusi 2007 metais, reformavus Karinių jūrų pajėgų Povandeninių veiksmų komandą. Kovinių narų tarnybai keliamos specialiosios žvalgybos ir tiesioginių veiksmų sausumoje bei vandenyje, laivų abordažo, sulaikymo, eskortavimo ir karinės paramos užduotys. Kitaip tariant, SOP kovinis naras – universalus karys, be esminių SOP kario savybių turintis ir išskirtinių naro gebėjimų. Koviniai narai sukaupė didelę kovinę patirtį, kartu su SOP jėgeriais ir žaliukais dalyvaudami eskadrono „Aitvaras“ misijoje Pietų Afganistane.
Iš viešai prieinamos medžiagos apie KNT žinoma, kad koviniai narai naudojasi greitaeigėmis dvimotorėmis valtimis, kuriose įrengta moderni radiolokacijos ir navigacijos įranga. Valtys ginkluotos stambaus kalibro kulkosvaidžiais „Browning M50“, karių arsenale – nuo snaiperių šautuvų iki pistoletų-kulkosvaidžių „MP-5“. Valtys naudojamos laivų persekiojimui ir abordažui, išsilaipinimui į krantą. Koviniai narai į užduoties rajoną taip pat gali infiltruotis parašiutais ir visiškai slaptai, po vandeniu, naudodami uždaro ciklo kvėpavimo aparatus.
Būtų neteisinga manyti, kad į misiją prie Afrikos krantų būtų siunčiami tik koviniai narai. Kitos SOP sudedamosios dalys - Ypatingosios paskirties tarnyba ir Vytauto Didžiojo jėgėrių batalionas – turi kvalifikuotus veiksmų vandenyje padalinius, vienas jų net pavadintas plėšrios mūsų vandenų žuvies vardu. Šaltinių vertinimu, Lietuvos SOP turi galimybę užtikrinti ne tik 30 žmonių, bet ir nuolatinę iki 100 žmonių jūrinio eskadrono rotaciją.
Kitais žodžiais, Lietuvos SOP, toliau tęsdamos iki 100 žmonių eskadrono „Aitvaras“ misiją Afganistane, turėtų žmogiškųjų išteklių nuolat dalyvauti tiek ES, tiek ir NATO vadovaujamose kovos su piratavimu operacijose. Kas kita – finansiniai ištekliai. Juos lemtų politikų požiūris į krašto apsaugos finansavimą. Krašto apsaugos planuotojams taip pat teks atsakyti, ar antipiratavimo misija taps ilgalaike Lietuvos kariuomenės ekspedicine užduotimi „po Afganistano“.
Krašto apsaugos ministrė gegužės mėnesį po NATO viršūnių susitikimo yra prognozavusi, kad ir 2014 metais, kai dauguma NATO sąjungininkų nutrauks kovines operacijas Afganistane, Lietuvos SOP eskadronas ten liks. Vadinasi, 2013 metais, Lietuvai diplomatiškai jautriu pirmininkavimo ES laikotarpiu ir iškart po jo, valstybė gali pelnyti papildomų dividendų iš dalyvavimo ES antipiratinėje misijoje „Atalanta“.
Tačiau galutinai pasitraukus iš Afganistano, kada tai beįvyktų, Lietuvos sprendimų priėmėjams būtina susitelkti į SOP panaudojimą pirmiausia nacionaliniams ir NATO gynybiniams poreikiams.