Bunkeriais ir minų laukais nusėta žemė vadinama demilitarizuota zona (DZ). Pavadinimas – itin ironiškas, o klaidingesnį pavadinimą sunku ir sugalvoti, mat tai viena labiausiai militarizuotų vietų pasaulyje.
Vis dėlto po 1950–1953 metais vykusio Korėjos karo faktinis abiejų šalių pasienis traukia smalsuolius, kurie nori pažvelgti pro žiūronus į uždarąją Šiaurės Korėją, rašo „Lietuvos rytas“ remdamasis BBC informacija.
Turistų daug ir kai kuriuos korėjiečius tai erzina. Tad ką daryti, jei domina šios vietos? Ogi lįsti po žeme, kur slypi mažiausiai 4 žinomi ir galbūt dešimtys kitų nežinomų tunelių.
Ruošėsi požeminei invazijai
Tunelių paskirtis tokia: per dešimtmečius komunistinė Šiaurės Korėja pasiuntė tūkstančius darbininkų, kurie po siena išrausė dešimtis kilometrų tunelių.
Manoma, kad jais komunistinė šalis planavo invaziją į pietinę kaimynę – milžiniškais tuneliais po žeme galima nepastebimai pergabenti tūkstančius karių ar netgi tankus.
Iki šiol tokių tunelių paieška paprastai užsiimdavo Pietų Korėjos kariškiai. Dabar tunelių medžioklė – ir mėgėjų pramoga.
Rausiasi komunistai? Ištirsime
Kad galėtum vadintis tunelių medžiotoju Pietų Korėjoje, reikia siurblio, generatoriaus ir šiek tiek vaizduotės.
Lee Chang-gunas su būriu bendraminčių turi viską, ko reikia – jie savo laisvalaikį leidžia vaikštinėdami po kalnus ties šalies siena su Šiaurės Korėja, kur ieško slaptų šiaurinių kaimynų iškastų tunelių į pietus.
Marga šventikų, buvusių karių ir šiaip ekscentrikų grupelė tiria kiekvieną susirūpinusio piliečio pranešimą, esą į Pietų Korėją rausiasi komunistai.
„Nenoriu skubėti dėl išvadų, bet tunelį neabejotinai iškasė žmonės. Tereikia daugiau išsiaiškinti”, – rodydamas į vieną tokią įtartiną vietą aiškina Lee Chang-gunas.
Guminiais batais apsiavęs korėjietis energingai rodo tariamus sprogmenų įrodymus ir skyles sienose. Galiausiai nutaria leistis dar giliau.
Tunelyje – šalta ir drėgna, nuo lubų ant nelygaus paviršiaus laša vanduo.
Tačiau erdvės daug – nereikia eiti susigūžus, o žingsniuodami greta tilptų 3–4 žmonės.
Būtent todėl Lee Chang-gunas įsitikinęs, kad tunelį iškasė šiaurės korėjiečiai. Esą tunelis – slapto požeminio tinklo po Pietų Korėjos teritorija dalis.
Korėjiečio komanda jau ruošiasi įjungti pompą ir išsiurbusi vandenį nustatyti, kur tunelis baigiasi. Tačiau tą akimirką prie tunelių medžiotojų privažiuoja armijos visureigis.
Po trumpos diskusijos iš automobilio išlipęs kariškis nuveja Lee Chang-guną ir jo bendraminčius. Pasirodo, ne visi tiki, kad kitas kiekvieno tunelio galas – Šiaurės Korėjoje.
„Armija aiškina: čia ne Pchenjano tunelis. Bet tik atsiliepėme į susirūpinusio vietos gyventojo prašymą.
Kariškiai tokie pasyvūs, kad žmonės kreipiasi į mus neturėdami kito pasirinkimo”, – teigė pastorius Kim Jin-cholas.
Naujų tunelių nebeaptinka
Armija kratosi kaltinimų aplaidumu ir tvirtina, kad daugybė specialistų nuolat ieško tunelių, kuriais į pietus keliauja galimi agentai iš Šiaurės Korėjos.
Keturi tuneliai jau rasti – daugiausia praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. O kariškiai pripažįsta, kad jų greičiausiai yra ir daugiau.
Bet pastarąjį kartą autentiškas šiauriečių iškastas tunelis buvo aptiktas prieš 20 metų.
O ir rastieji keturi šiandien laikomi ne karine grėsme, o pramoga turistams.
