Visi suvokia, kad problemos sulig tuo nesibaigia – karų ir smurto išdraskytoje šalyje reikia atkurti ar iš naujo sukurti sistemą, pajėgią užtikrinti gyventojų saugumą ir valstybės funkcionavimą.
Kiauros sienos, per kurias keliauja ginklų ir narkotikų kontrabanda, nekontroliuojamai gatvėse važinėjantys „Toyota“ automobiliai su bet kada galinčiais prapliupti kulkų lietumi kulkosvaidžiais – tokia šiandien Libijos, kuri po M. Gaddafi mirties jau nebėra tas karščiausias taškas, į kurį krypsta viso pasaulio akys, kasdienybė.
Lietuvos policijos pareigūnas Eugenijus Ušinskas jau beveik pusantrų metų dirba Jungtinių Tautų Taikos Palaikymo Departamento Policijos skyriuje policijos patarėju transnacionalinio nusikalstamumo klausimais. Lietuvio darbo sutartis jau eina į pabaigą – spalį jis jau žada grįžti į Lietuvą. Bet patirtį Libijoje, Sacharos miražus, svilinantį vėją ir vaizdus, panašius į tuos, kuriuos „Curiosity“ siunčia iš Marso, E. Ušinskas atsimins visada.
- Ką konkrečiai dirbate Jungtinėse Tautose?
- Dirbu JT misijų valdymo srityje. Paprastai misijos susideda iš kelių komponentų – dirba ir kariškiai, ir civiliai, ir policija. Dabar aš esu JT policijos pareigūnas. Mano pagrindinė darbo vieta yra Pietų Italijos Brindisi mieste, JT Globalios paramos centre. Daugiausia užsiimu kriminalinės policijos dalykais, reformomis, vidaus tyrimais.
- Netenka daug girdėti apie JT policiją – atrodo, kad taikdariai dažniausiai yra kariuomenės atstovai. Ar jūs taip pat būnate su žydrais šalmais?
- Taip, tikrai. Su žydrais šalmais ir mėlynomis liemenėmis būna ne tik kariškiai ir policija, bet ir civiliai JT tarnautojai. Mūsų misijos yra pačios pavojingiausios vietos pasaulyje – Afganistanas, Somalis, Sudanas, Irakas. Ir civiliai misijų teritorijoje laikosi tų pačių saugumo taisyklių - būna su šalmais ir liemenėmis.
- Kuo skiriasi JT policininko funkcija nuo, pavyzdžiui, JT kariškio?
- Paprastai kariuomenės padaliniai dalyvauja, kai vyksta konfliktas tarp šalių arba vidinis konfliktas, ir reikia sustabdyti kovos veiksmus. Arba kaip pasirašomos paliaubos, ir reikia atskirti dvi kovojančias puses. JT kariniai daliniai arba kariniai stebėtojai atskiria, stebi paliaubas prieš taikos sutarties pasirašymą. Kariškiai kartais būna ginkluoti, bet daugiausia tie ginklai naudojami tik savigynai. Jie privalo būti visiškai neutralūs ir įgyvendinti JT Saugumo tarybos mandatą - tai yra, tai, kas nuspręsta JT Saugumo taryboje. Jie nepaklūsta nė vienos pusės vyriausybei ar vadovybei.
Policininkai veikia, kai procesas jau pasistūmėja giliau, kai būna nutraukiama ugnis, pasirašomos paliaubos ar taikos sutartis. Šalis turi pradėti judėti į normalaus gyvenimo pusę, joje turi pradėti veikti teisėsauga. Tada atvyksta JT policija.
Žinoma, viskas priklauso nuo šalies ir situacijos. Europoje būna vienaip, Afrikoje ar Azijoje kitaip. Bet kuriuo atveju, pirmiausia būna įkuriama JT misija, o tada prasideda nuoseklus pajėgų išskleidimas. Anksčiau veikdavo daugiausia kariškiai. Dabar JT kariškių komponento kartais iš viso nebūna, kaip, pavyzdžiui, Libijoje. Bet tai vadinasi ne taikos palaikymo misija, o paramos misija. Sakyti, kad Libijoje šiuo metu taika, labai reliatyvu, bet bent jau oficialiai nekariaujama.
- Iš pažiūros, Libijos ir Sirijos padėtis panaši – sukilėliai kovoja (kovojo) prieš šalies valdžią. Kodėl JT ėmėsi tokių nevienodų priemonių? Kodėl Libijoje nebuvo JT kariškių, o Sirijoje buvo?
- Sirijoje situacija kitokia. Kofi Annanas kaip asmeninis JT generalinio sekretoriaus atstovas pateikė savo taikos planą, pagal kurį turėjo būti sustabdytas kraujo praliejimas tarp kovojančių pusių, ir reikėjo stebėti, ar prasidės tas procesas. Buvo nuspręsta siųsti karinių stebėtojų misiją - apie 300 kariškių iš viso pasaulio. Dabar misija sukurti taikos plana yra patiketa zinomam JT alzyrieciui diplomatui Brahimi.
Viskas priklauso nuo to, kaip nusprendžia JT Saugumo tarybos šalys narės. Libijos atveju buvo nuspręsta paskelbti neskraidymo zoną, siekiant apginti civilius asmenis, ir ten įkurti paramos misiją, tą užtikrino NATO, buvo panaudotos ir karinės priemonės. Sirijoje tokio mandato JT nedavė niekam, nes, kaip žinia, kai kurios šalys pasinaudojo veto teise.
- Ar tai reiškia, kad Sirijos padėtis geresnė, paprastesnė, negu Libijos?
- Negalėčiau taip sakyti. Tai taip pat arabų pasaulis, bet kitas regionas, kitos vietinės ir regioninės realijos. Kai kurios šalys (Rusija ir Kinija – red.) po Libijos įvykių padarė išvadas ir pasinaudojo veto teise. Tos šalys dabar laikosi kitokios pozicijos, nei laikėsi, kai vyko Libijos įvykiai.
- Vertinant pagal žiniasklaidos pranešimus susidaro įspūdis, kad šiuo metu Libijoje jau ramu, M. Gaddafi nebėra, ir viskas išsisprendė. O kaip iš tiesų?
- Libijoje nebuvo tokio kraujo praliejimo, koks dabar vyksta Sirijoje. Bet kad viskas išsisprendė, negaliu pasakyti. Aš Libijoje misijoje praleidau tris mėnesius, suteikdamas pagalbą jos vyriausybei – tuomet dar buvo pereinamasis komitetas.
Dabar jau yra įvykę pirmi po 42 metų laisvi rinkimai. Jie įvyko liepos 19 d. Visi stebėtojai, ne tik JT, įvertino, kad rinkimai buvo palyginti sėkmingi. Dabar išrinktas parlamentas – Nacionalinis kongresas – jau pradėjo dirbti. Šiomis dienomis sprendžiamas ministro pirmininko klausimas – kuriai iš laimėjusių jėgų bus suteiktas mandatas formuoti vyriausybę. Taip pat Nacionalinis kongresas turi paskirti 60 žmonių grupę, kuri turės pateikti Libijos konstitucijos projektą.
Bet vidinė situacija Libijoje yra labai sudėtinga – kiauros sienos ir organizuotas nusikalstamumas. Vertinau tai kaip specialistas. Libijoje sienos labai menkai saugomos, kai kur iš viso nesaugomos. Nusikalstamo pasaulio atstovai tuo tuoj pat naudojasi, gabena narkotikus, ginklus.
Revoliucionieriai, kurie įvykdė revoliuciją – nors, mano manymu, be NATO paramos tai tikrai nebūtų įvykę, - kol kas tebeturi visus ginklus. Revoliucionierių brigados, suformuotos pagal genčių principą, tebeturi ginklus, tad Libijoje tebeegzistuoja paraleli kariuomenė.
- NATO apginkluota kariuomenė?
- Negaliu sakyti, kad tai NATO juos apginklavo. Jie patys apsiginklavo, kai apiplėšė visus M. Gaddafi arsenalus, kuriuose buvo labai daug ginklų. Pats mačiau ir čiupinėjau tuos ginklus. Taip pat kai kurios arabų šalys suteikė ginklų.
Jie tebėra apsiginklavę. Kiekviena šeima Libijoje turi ginklą. Situacija labai įtempta. Kiekvieną savaitę vyksta susirėmimai tarp grupių, tarp miestų, o daugiausia – tarp genčių. Libijos armija, kuri yra labai marga, veikia kaip tų konfliktų malšintoja.
- Dėl ko jie dar konfliktuoja?
- Būdamas Libijoje, dirbau su ES grupe, kuri buvo atvykusi įvertinti Libijos sienų apsaugą. Aš toje grupėje atstovavau Jungtines Tautas. Mes apkeliavome beveik visas Libijos sienas su kaimyninėmis šalimis. Teko būti giliai Sacharoje, Kufros ir Sebchos oazėse. Kufra – didelė oazė prie Sudano ir Egipto. Kaip tik ten vyko susirėmimai tarp dviejų genčių – tūbų, kurie yra juodaodžiai, ir arabų genties. Prie M. Gaddafi jie gyveno vienoje oazėje. Tūbų gentis, gyvenanti ir Libijoje, ir Čade, ir kitur M. Gaddafi buvo naudinga, ir jis buvo juos pasikvietęs, pažadėjęs suteikti pilietybę. Po revoliucijos arabų gentys, laikančios save tikraisiais Libijos gyventojais, pradėjo juos skriausti laikydami M. Gaddafi rėmėjais. Viskas baigėsi ginkluotais susirėmimais ir dešimtimis žuvusių. Bet tai tik vienas fragmentas. Susirėmimai tarp genčių tebevyksta įvairiose Libijos vietose.
Ir M. Gaddafi rėmėjai tebėra ginkluoti. Visai neseniai Tarhunos mieste buvo konfiskuota 100 tankų. Tai visas tankų pulkas. Taip pat ten buvo konfiskuotos ir raketos.
Libijoje – dideli nesutarimai ir tarp pačių musulmonų. Prieš porą dienų buvo pranešta, kad kraštutiniai islamistai nugriovė bent tris sufistų mečetes ir griuvėsius sulygino buldozeriu. Negana to, ir biblioteką sudegino, o Libijos policija nesikišo. Kol nėra konstitucijos, vadinamieji salafistai taikosi įvesti kraštutinį islamą. Mačiau, kad Libijos piliečiai to nenori, bet kraštutiniai islamistai yra ginkluoti, ir kai kurios arabų šalys juos remia.
Libiją anksčiau sudarė trys šalys – Tripolitanija, Kirenaika ir Fesanas. Prie M. Gaddafi ir prie karaliaus Idriso ji buvo viena, bet po revoliucijos vėl prasidėjo polemika dėl Libijos teritorinio vientisumo. Kirenaika nori būti bent federacijos dalis arba net visai nepriklausoma valstybė. Judėjimas dėl federalizmo kilo Bengazio mieste, kuris yra Kirenaikos sostinė. Libijos konstitucija dar tik bus rašoma, ir dar neaišku, kaip bus nuspręsta. Ją rengiančiame komitete bus atstovaujami visi trys minėti regionai. Nemanau, kad Libija suskils į tris valstybes, bet gal taps federacija iš trijų dalių.
- Gal visa bėda ir yra, kad Libijos valstybė sukurta ne nacionaliniu pagrindu, o gana dirbtinai nubraižius sienas?
- Gruodžio mėnesį kitoje delegacijoje atstovavau JT Taikos palaikymo departamentą, su kuria apvažiavome visas Sahelio šalis (Sacharos valstybes), vertindami Libijos krizės įtaką. Visos tos valstybės yra dirbtinai sudarytos. Po kolonializmo žlugimo sienos buvo nubraižytos liniuote, kartais vieną etninę grupę padalinant net tarp keturių šalių.
Dar prieš perversmą lankiausi Malyje. Tuaregai, kurie sugrįžo iš Libijos su ginklais, ir dar sunkiais ginklais, šiaurinę Malio dalį tiesiog okupavo ir ten kuria savo valstybę, kviesdami savo gentainius iš Alžyro, Libijos, Nigerio, Čado.
- Afrikoje ir arabų pasaulyje vyksta savotiškas „tautinis atgimimas“?
- Tautiniu atgimimu tai sunku pavadinti. Šio judėjimo variklis buvo Arabų pavasaris, prasidėjęs Tunise, dar tebesitęsiantis Sirijoje. Libija – didžiulė valstybė, kurios teritorija daugiau kaip dukart didesnė už Prancūziją. M. Gaddafi laikais ji buvo palyginti gerai išsivysčiusi. Joje didžiausias raštingumas Afrikoje. Įvykiai Libijoje padarė didžiulę įtaką visai centrinei, vakarinei ir Sahelio Afrikai. Turėdami progą, tuaregai dabar nori įkurti savo valstybę, bet blogai, kad jie susidėjo su kraštutiniais islamistais, Afrikos teroristais.
Ten dabar yra paskelbtas šariato įstatymas. Jie sunaikino UNESCO saugomus tūkstančių metų senumo kultūrinius ir religinius objektus Tombuktu mieste Malio šiaurėje. Tai didžiulė problema Jungtinėms Tautoms. Malyje JT misijos kol kas nėra, bet negaliu pasakyti, kad nebus. Kai kuriuos paruošiamuosius darbus jau darome dabar. Kai jau būna JT Saugumo tarybos rezoliucija – nebėra laiko ruoštis, jau reikia išvykti.
- Ar nepasijuntate kartais dirbantys lyg surištomis rankomis, bejėgiai sustabdyti besiliejantį kraują ir nusikalstamumą? Ar beginkliai JT atstovai gali ką nors realiai pakeisti konfliktų draskomose šalyse?
- Padaryta ir daroma labai daug. Pavyzdžiui, Sudanas. Nuo praėjusios vasaros toje vietoje jau yra dvi valstybės – Pietų ir Šiaurės Sudanas. Ten yra net 3 JT misijos. Jeigu nebūtų misijų, ten būtų antra Ruanda. Kol kas ten neramu, bet tokio masto prievartos, kaip Ruandoje, žudynių nėra.
Kas būtų buvę Libijoje, jeigu nebūtų įsikišę JT? M. Gaddafi būtų labai žiauriai susidorojęs su revoliucionieriais. Sirijoje kol kas situacija yra kitokia.
Kartais, aišku, jaučiamas bejėgiškumas matant tokius dalykus. Dauguma JT misijų yra Afrikoje. Kai kurios jų trunka dešimtmečius. Pavyzdžiui, Marokas yra okupavęs Vakarų Sacharą. Ten gal jau virš 30 metų yra stebėtojų misija. Ji gina civilius žmones, kad jie kaip galima mažiau kentėtų tame konflikte.
Afrikoje veikia JT pasaulio maisto programa. Nesvarbu, kuri pusė badauja – kiek įmanoma tiekiamas maistas. JT Pabėgėlių reikalų agentūra rūpinasi pabėgėliais. Po Libijos revoliucijos buvo daugybė pabėgėlių iš Libijos į kitas Afrikos šalis, nes Libijoje dirbo labai daug žmonių iš tų šalių. Kai nugalėjo „demokratija“, jiems buvo pasakyta, kad jie buvo M. Gaddafi rėmėjai, ir dabar yra nereikalingi. Dešimtys tūkstančių žmonių turėjo grįžti į savo šalis. JT atstovai juos lydėjo per Sacharą, teikė medicininę pagalbą, gynė, kai kuriuos paskraidino lėktuvais. Sachara – šimtai kilometrų, joje pilna yra nemazai nusikalteliu, teroristu. Taigi, negaliu sakyti, kad JT darbuotojai dirba tiktai beprasmišką darbą.
- Ar jums asmeniškai yra tekę būti ypač pavojingose zonose, patirti pavojų gyvybei?
- Libijoje darbas vyksta pavojingomis sąlygomis. Net Tripolyje kiekvieną naktį šaudo. Kartais net iš sunkiųjų kulkosvaidžių. Libijoje dar tebėra pilna ant „Toyota“ pikapų pritaisytų nuo priešlėktuvinių pabūklų nuimtų kulkosvaidžių, kurie sudvigubinti, suketurgubinti. Tokio automobilio buvimas mieste jau yra pavojus. Priešlėktuvinis kulkosvaidis paleidžia debesį kulkų. Neduok Dieve, pasipainiotų kokia mašina, jau nekalbant apie žmogų – jis būtų suplėšytas į gabalus.
Mes apkeliavome Libijos sienas. Pilna Sachara tebevažinėjančių tokių „Toyota“. Kai kurie revoliucionieriai nieko negirdėję apie JT. Mūsų dideli „Land Cruiser“ visureigiai, tie patys, kokie buvo išsiųsti ir į Siriją, apsaugo nuo kulkų ir skeveldrų, bet jeigu būtų sunkesnis ginklas arba, neduok Dieve, mina – tuomet jie nieko neapsaugotų.
Sebhos mieste nakčiai apsistoję viešbutyje, kieme palikome automobilius. Po nakties radome vieną automobilį kliudytą automato serijos. Ant priekinio lango – žymės. Vairuotojai labai pyko, nes tos žymės trukdė jiems vairuoti.
Prieš mūsų misijos vadovą Bengazyje buvo pasikėsinimas – į jo automobilį mestas sprogmuo. Ačiū Dievui, žmonės nenukentėjo.
- Tai kokia, jūsų akimis, būtų Arabų pavasario spalva?
- Vertinti Arabų pavasario rezultatus dar tikrai anksti. Dar tik įvyko rinkimai Egipte, Libijoje, Tunise. Kiekvienas žmogus iš Vakarų pasaulio žino, kad M. Gaddafi buvo diktatorius. Jau vien už Lokerbio tragediją, kuomet virš Škotijos Lokerbio miesto buvo susprogdintas lėktuvas su virš 200 žmonių, ir apie kurią M. Gaddafi žinojo arba net isake atlikti si nusikaltima, jis nusipelnė buti teisiamas. Bet visa tai daro įtaką visai Afrikai, ir kol kas ta įtaka saugumo prasme nėra pozityvi. Daugelyje šalių yra likusių M. Gaddafi rėmėjų, kurie turi vilčių sugrįžti.
Apie Siriją kol kas kalbėti sudėtinga. Jeigu ji būtų palikta viena sau, galbūt susitvarkytų be didelio kraujo praliejimo. Bet Libijos revoliucionieriai kariauja Sirijos opozicijos pusėje. Kai kurios arabų šalys tiesiogiai tiekia jiems ginklus. Kita vertus, kai kurios šalys tiekia ginklus dabartiniam Sirijos prezidentui. Todėl Arabų pavasarį galima vadinti progresu tik iš dalies.
Įvardyti vieną konkrečią spalvą nežinau, ar kas išdrįstų. Tai didelė vaivorykštė, kurioje spalvų daugiau, negu tikroje vaivorykštėje. Kurių spalvų – tamsių ar šviesių – daugiau, kol kas nesiimčiau vertinti.
- Ar važinėdami po Libiją patyrėte ir šviesesnių, gražesnių įspūdžių, kuriuos dabar prisimenate su nostalgija?
- Libijoje vyko rinkiminė kampanija. Tripolyje matydavau mitingus su vėliavomis, su dainomis. Tai priminė mūsų mitingus po Nepriklausomybės atkūrimo. Visi draugiški, glebėsčiuojasi, pakili dvasia. M. Gaddafi tikrai buvo nemėgstamas daugelio žmonių. Tai buvo autoritarinis režimas.
Libijoje daug istorinių, kultūros paminklų - kadaise ji buvo Romos imperijos dalis. Teko vaikščioti daugiau dviejų tūkstančių metų senumo Romos imperijos miesto Sabratos griuvėsiuose. Kai kurie pastatai, kolonos, bareljefai, lotyniški užrašai gerai išsilaikę. Įspūdis panašus, kaip Pompėjoje prie Neapolio Italijoje.
- O gamta?
- Gamta – atskira tema. Mums iš žalio krašto ji neįprasta. Sacharoje peizažai primena tuos, kuriuos iš Marso siunčia aparatas „Curiosity“. Rausvos uolos, kitose vietose – gražiausios smėlio kopos, aukštos, iki pat horizonto. Sacharoje net kalnai yra – prie sienos su Čadu vėl rausvos uolos. Ir nė gyvos dvasios, nė krūmelio. Smėlis – švariausias. Didžiulis karštas vėjas pučia. Oro temperatūra – 40 laipsnių, veidą tiesiog degina. Po penkių minučių norisi vėl atgal į automobilį.
Važiuoji giliai Sacharoje. Apie 12 valandą pasirodo ežeras su gražiausia žalia sala. Važiuoji keliu artyn, o jis pradeda virpėti, dingsta, nyksta. Su miražais susidūriau pirmą kartą.
- Ar darbas, kurį dirbote Lietuvoje, siejasi su tuo, ką darote JT?
- Mano beveik 30 metų darbo patirtis Lietuvos policijoje JT yra vertybė. Aš savo akimis mačiau totalitarinę sistemą, taip pat visus pokyčius, policijos pertvarkymą į demokratinę policiją. Tai vertinga patirtis. Aš buvau Policijos departamento Kriminalinės policijos valdybos viršininkas. Kriminaliniai nusikaltimai visur yra tie patys, jeigu tai vagystė – tai ir Libijoje vagystė.
Kaip tirti šituos dalykus, kaip tyrimą organizuoti, kokios priemonės reikalingos – visa tai stengiamės perduoti tų šalių policijai, jeigu ji yra. O jeigu nėra – patariame, kaip ją sukurti, kad atitiktų tos šalies poreikius.
Teko vykdyti ir visiškai praktines JT užduotis. Pavyzdžiui, šių metų vasario mėnesį buvau skubiai komandiruotas į Haitį, kur taikdariai patys padarė sunkius nusikaltimus prieš vietinius gyventojus. Per kelias savaites su vietos policija surinkome įrodymus, ir palikau medžiagą JT Taikos operacijų palaikymo departamente, kad tuo remdamasis JT Generalinis sekretorius priimtų sprendimą dėl įtariamųjų imuniteto panaikinimo bei jų perdavimo Haičio teisėsaugai.
Žinoma, dirbant JT labai daug politikos. Tu turi neparodyti savo simpatijų, nors jos, žinoma, būna. Tai šalys po konfliktų, todėl turi valdyti save su pasisakymais ir vertinimais, neskubėti.
Praverčia ir mano karinės tarnybos patirtis. Kažkada teko mokytis aukštojoje karinėje mokykloje, tarnauti armijoje. Netoli Tuniso sienos mus įleido į karinio miestelio teritoriją. Pamačiau 100 ar daugiau sudegintų, susprogdintais bokšteliais tankų. Dar per tarnybą sovietų armijoje buvau matęs tokią techniką. Perskaičiau rusiškus užrašus gamintojo lentelėje - „Nižnij Tagil“ gamykla. Ten pilna karinės technikos, pagamintos dar Sovietų Sąjungoje. Mačiau ir rusų gamybos nešiojamas priešlėktuvines raketas „Strela-2“ bei kitokios technikos. Ir ne tik Libijoje. Visus tokius faktus JT identifikuoja, fiksuoja, ypač jei tai veikiantis ginklas. Jie neturi pakliūti į nusikaltėlių, teroristų rankas.
- Ar daug Rusija kišasi į arabų, Afrikos šalių konfliktus?
- Rusija – rimtas tarptautinės politikos žaidėjas, ji yra nuolatinė JT Saugumo tarybos narė. Rusija rodo labai didelį interesą, bet turbūt ne mažesnį, nei amerikiečiai. Nors Libijoje saugumo prasme sąlygos nėra geriausios, ten pilna verslo pasaulio žmonių, nes Libijoje kvepia nafta. Ten didžiausios išžvalgytos naftos atsargos Afrikoje. Jie laukia, kada bus galima atnaujinti darbus. Libija jau kelis mėnesius naftą tiekia tokiu pačiu lygiu, kaip prieš konfliktą.
Teko matyti didžiulį naftos gavybos lauką netoli Gadameso miesto, kurį norima atidaryti. Ir amerikiečių, ir prancūzų kompanijų atstovai ten laukia ir jau nori dirbti. Tai kvepia nafta, o iš tiesų – pinigais.
Rusija taip pat suinteresuota. Karinė technika buvo tiekiama iš Rusijos, iš SSRS. Nežinau, kaip bus ateityje, bet dabar pereinamoji vyriausybė su Rusija nelabai nori turėti reikalų. Jie mano, kad Rusija rėmė M. Gaddafi ir per konfliktą. Bet paprastai verslo interesai paima viršų. Daug Rusijos kompanijų jau buvo pradėjusios ten dirbti. Gali būti, kad kai kurios jų sugrįš.