Gana akivaizdu, jog tai – tik priešrinkiminis propagandinis triukas, skirtas ištikimiems konservatorių rėmėjams, kurie gal dar tiki, jog šiuo klausimu bus dar kas nors nuveikta ir kad jie būtinai rinkimuose palaikytų konservatorius.
Tuo gal jau būtų galima ir nesistebėti, tačiau, prisimenant konservatorių, buvusių opozicijoje 2000-2008-aisiais, nuolatinę kritiką, esą socialdemokratų valdžia nieko nedaro, kad tą žalą iš Rusijos išreikalauti, buvo galima manyti, jog konservatoriai tikrai ketverius savo valdžios metus, o ne tik paskutinėmis dienomis, šiuo klausimu aktyviai dirbs. Tiesa, vargu ar koks nors rimtesnis užsienio reikalų ekspertas tikėjo, jog iš tikrųjų Rusija kada nors tai sutiks daryti ar bent sėsti prie derybų stalo. Tačiau visoje šioje istorijoje graudžiausia yra tai, jog konservatorių valdoma užsienio reikalų ministerija per tuos ketverius metus ne tik žalos neišreikalavo, bet nė nesivargino ką nors šiuo klausimu daryti.
Gal, pavyzdžiui, buvęs ministras V. Ušackas to nenorėjo daryti? Tačiau jį pakeitęs A. Ažubalis, vienas aktyviausių, būnant opozicijoje, šiuo klausimu kalbėtojų ir kritikų, lygiai taip pat nieko nenuveikė. Dar daugiau, net ir turėdamas vieną kitą progą daugiašaliuose susitikimuose matyti Rusijos diplomatijos šefą S. Lavrovą, nei sykio šios problemos realiai neiškėlė. Tiesa, Lietuvai pirmininkaujant ESBO, sykį žurnalistų paklaustas teigė, jog šis klausimas esą S. Lavrovui buvo iškeltas, tačiau pastarasis tai paneigė. Net jei A. Ažubalis ir sakė tiesą, tai per ketverius metus žalos atlyginimo klausimu vis tiek ne kažin kas nuveikta – tai akivaizdu.
Tai kam tuomet šis klausimas apskritai keliamas, kodėl jis dabar taip skubiai aktualizuojamas? Kokia pagaliau jo prasmė mūsų dvišaliuose santykiuose? Ar Lietuva neturi jokių kitų interesų santykiuose su Rusija, apart efemeriško žalos atlyginimo atgavimo, jei to konservatoriai iš tikrųjų siekia?
Pagaliau ar palaiko mus šiuo klausimu, pavyzdžiui, Latvija ir Estija? Ar A. Kubiliaus vyriausybė ką nors padarė, kad siekti Baltijos kaimynių solidarumo, bendrų veiksmų, ar aktualizavo šį klausimą ES? Net jei Rusija ir nesutinka šiuo klausimu kalbėtis, kas yra akivaizdu, ir tai pripažįsta net ir patys konservatoriai, tai kodėl nieko nenuveikta kitur, nepaieškota partnerių, rėmėjų, ES paramos?
Kad kol kas vyksta tik veiklos imitacija, paliudija ir tas faktas, jog prieš kelis mėnesius viena komisija, skaičiuosianti žalą, buvo sukurta. Nors dar 2000-aisiais tuometinės teisingumo viceministrės R. Budbergytės vadovaujama komisiją tą žalą suskaičiavo ir įvertino 20-čia milijardų JAV dolerių. Tai ką dar reikia skaičiuoti? Gal pasikeitusį dolerio kursą? Dabar gi, rinkimų kampanijos metu, sukurta dar viena komisija, kuri esą koordinuos įvairių kitų žinybų veiklą. Kaip buvo sakoma anais laikais, jei nori sužlugdyti reikalą, sukurk komisiją. O dar jei sukuriama komisijų komisija, kuri “koordinuos” kitų žinybų veiklą, tai gali būti tikras, kad problema iš vietos nepajudės.
Vis tik Lietuvos santykiai su Rusija nėra ta sritis, kur galima būtų šitaip pigiai ir diletantiškai politikuoti. Mes turime Kaliningrado prekinį, keleivinį ir net karinį tranzitą. Turime plačius prekybinius, ekonominius santykius bei interesus. Pagaliau, deja, turime ir prie pat Lietuvos sienų statomas atomines elektrines – ar kas nors realaus nuveikta dėl informacijos apie jų poveikį mūsų gamtai, galimų avarijų (o jų neišvengia net japonai) pasekmes ir bendrus veiksmus?
Net šios A. Kubiliaus vyriausybės ekonominės politikos apologetas G. Nausėda, kalbėdamas apie šalies eksporto galimybes, pripažįsta, jog “Lietuvos atžvilgiu lokomotyvu gali tapti Rusija”. Su tuo galima sutikti ir tai, matyt, ilgalaikė tendencija. Tačiau, jeigu tai suprantame, ar politika Rusijos atžvilgiu, tuo atveju, turi padėti ekonomikai, turi atitikti šalies interesus ar priešingai?
Susidaro įspūdis, jog kone dažniausiai per pastarąjį pusmetį A. Kubiliaus vyriausybės svarstomas (tarsi nebūtų kitų) žalos atlyginimo klausimas tėra tik priedanga nesugebėjimui palaikyti normalius, civilizuotus pragmatiškus santykius su kaimynais. Galima suprasti, jog šalyje yra daug žmonių, kurie tiki, jog konservatorių politikai nuoširdžiai siekia žalos, kuri tikrai buvo, atlyginimu. Tačiau ar yra padoru tokias viltis sukelti ir nieko realaus neveikti, tik imituojant veiklą?
Paaiškėjo, jog garsios “Rusijos sulaikymo strategijos” autoriaus A. Kubiliaus vadovaujama vyriausybė ne tik neturi jokios strategijos kaimyninės šalies atžvilgiu, bet realiai daugelyje sričių Rusijos įtaka jų valdymo metu tik padidėjo. Tapome dar labiau priklausomi nuo rusiškos elektros energijos importo, mokame daug didesnes dujų kainas ir t.t. Pridėkime dar ilgai truksiančią “Gazprom” bylą, dėl kurios Rusija jau nedviprasmiškai apkaltino Lietuvą. Už visą tokį “sulaikymą” moka ir mokės tik vartotojai, kurių pajamos ne tik neauga, bet realiai mažėja.
Santykiai su Rusija niekada nebus lengvas riešutėlis. Be visų šalies politinių partijų konsensuso šiuo klausimu vargu ar ką nors galima bus nuveikti. Tačiau pirmiausia reikia gerokai visą situaciją apsvarstyti, kartu su ekspertais, specialistais, paieškoti protingų alternatyvų. Neabejoju, kad tokios visuomet yra. Tačiau karštligiški nueinančios valdžios sprendimai, siekiantys vardan siaurų politinių interesų tik komplikuoti reikalą, problemas dar pagilinti, kurti ilgalaikius konfliktus su kaimyne yra akivaizdžiai Lietuvai nenaudingas kelias. Nenaudingas jis ir Europai. Gal tik kokiems nors Kremliaius “vanagams”.
Jau dabar matome, kad žalos atlyginimo siekimas, o dar labiau to siekimo imitacija daro žalą mums patiems. Tai gal tokią politiką, jei tai – politika, reikėtų keisti? Ieškoti konstruktyvesnių alternatyvų, be pykčių, vienas kito įtarinėjimų ir panašių veiksmų. Nes kaip tik daugiausia pasiekėme tada, kalbu apie Rusijos kariuomenės išvedimą, sutartį dėl Kaliningrado tranzito, integraciją į NATO ir ES, kai turėjome bendrus tikslus ir sutarimą. Komisijų kūrimai, kad ir kiek jų bebūtų, reikalų nesprendžia, o tik juos konservuoja.