Arabų pavasaris sužydėjo dar 2010-ųjų pabaigoje – Tunise, Egipte ir galiausiai Libijoje, kurios lyderis Muammaras Gaddafi buvo ne tik nuverstas, bet ir nužudytas.
Kiek pavėluotai sukilimas įsibėgėjo ir Sirijoje – tarp Turkijos, Irako, Jordanijos ir Libano įsispraudusioje autoritarizmo saloje.
Vakarams Sirijos lyderis Basharas al-Assadas iš pažiūros atrodė panašesnis ne į ekscentriškąjį M. Gaddafi, o į gana greitai spaudimui pasitraukti pasidavusį Tuniso prezidentą Zine’ą el-Abidine’ą Beną Ali.
Tačiau įspūdžio būta apgaulingo. Sirijos pajėgos kaip niekur kitur aršiai traiško dar 2011 metų pavasarį prasidėjusio sukilimo židinius.
Tiesa, ne tiktai Vakarų, bet ir B. al-Assado pajėgų žiaurumo priblokštų kitų arabų šalių remiami sukilėliai nepasiduoda.
Tad kuo ir kada pasibaigs šis pilietinis karas, pasakyti iš esmės neįmanoma.
Krizės suvaldyti nebesugebama
Kol kas galima paskaičiuoti. O skaičiai – šiurpūs.
Pavyzdžiui, tai, kad per 21 mėnesį Sirijoje jau žuvo daugiau nei 20 tūkstančių žmonių. Daugelis jų – civiliai.
Be to, šių metų spalį apie 28 tūkst. žmonių Sirijoje buvo dingę be žinios.
Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, maždaug 1,2 mln. sirų per susirėmimus neteko namų.
„Kai kuriomis dienomis į krūvą suverčiama daugiau nei 205 lavonai. Tai primena Iraką per sukilimą 2006–2007 metais”, – neseniai pažymėjo savaitraštis „The Economist”.
JT, Arabų lygos ir apskritai visos tarptautinės bendruomenės pastangos sustabdyti krizę kol kas bergždžios.
Rezoliucijoms, smerkiančioms Sirijos pajėgų veiksmus, nuolat priešinasi pagrindinės Sirijos sąjungininkės Rusija ir Kinija.
Netoliese tyko nenuspėjamasis Iranas, atvirai remiantis B. al-Assadą.
„Jei karas užsitęs, didingi Sirijos miestai bus sulyginti su žeme, o dulkėse paskęs visi Artimieji Rytai”, – įspėja „Time”.
Tad ką daryti? Išlaukti, kuo pasibaigs nelygi B. al-Assado ir sukilėlių kova, ar įsikišti – taip kaip NATO Libijoje?
Ar padėti sukilėliams?
Vis gausėjančio analitikų būrio teigimu, Aljansas jau dabar turi pagrindo karinei intervencijai. Esą tūkstančius gyvybių išgelbėtų vien B. al-Assado karinių oro pajėgų sustabdymas.
Sukilėliai galėtų persigrupuoti ir, padedami NATO profesionalų, užbaigti karą.
Paskubinus B. al-Assado pasitraukimą sirams neva būtų suteikta galimybė vėl iškilti kaip taikiai valstybei, sutariančiai su savo kaimynėmis.
Kurių daugelis, beje, yra demokratiškos.
Be to, niekas taip nenusveria svarstyklių intervencijos naudai kaip brutali Sirijos vyriausybės pajėgų taktika.
Nuo pat sukilimo pradžios, kai kariai ėmė šaudyti į taikius protestuotojus, demonstracijų malšinimo priemonės tik žiaurėjo.
Nebaudžiamumo ir nevilties kombinacija B. al-Assadui leido nuo lengvųjų ginklų pereiti prie artilerijos, aviacijos panaudojimo, nuo įprastų sviedinių prie uždraustų kasetinių bombų.
Spartų aukų skaičiaus augimą paaiškina siautulingi antpuoliai prieš civilius dviejuose pagrindiniuose Sirijos miestuose – Damaske ir Chalebe.
B. al-Assadas taip pat pasistengė pakurstyti tarpkonfesinę įtampą – sukilėlius nuolat vadindamas teroristais, remiančiais Sirijos sunitų daugumą, jis siekia mažumų simpatijų.
Prezidentą palaikantys alavitai jau skelbia kraujo kerštą.
O B. al-Assado melas plinta – ilgabarzdžiai salafitai su režimu kovoja su juoda ekstremistinio islamizmo vėliava, o sukilėliai ir patys atsakė žudynėmis. Kraujas liejasi laisvai ir nevaržomai.
Riba – cheminis ginklas
Galiausiai B. al-Assadas destabilizuoja visą regioną.
Sirija gali tapti trečiąja rimto diplomatinio konflikto tarp Damaską remiančių Rusijos ir Irano bei Turkijos ir kai kurių Persijos įlankos šalių, kurios palaiko sukilėlius.
Sirijos pajėgos jau apsišaudė su turkais.
Iš šalies plūsta pabėgėliai, Libane bruzda „Hezbollah”, šiaurėje galvą kelia kurdai.
O Irake vis aršiau riejasi Damaską remianti šiitų vyriausybė ir maištingi sunitai, kartu su „Al Qaeda” likučiais palaikantys sukilėlius.
Tad ilgo mirtino pilietinio karo galimybė nemaža. Juolab kad greičiausiai ne tik žūtų dar dešimtys tūkstančių žmonių, bet ir kiltų cheminio ginklo panaudojimo grėsmė.
Gruodžio pradžioje kaip tik pranešta, kad Sirijos armija perkelia cheminį ginklą į kitą laikymo vietą.
Ir nors Damaskas patikino „niekada nenaudosiantis cheminio ginklo prieš savo žmones”, pasaulis negali nesusirūpinti.
Vašingtonas iškart paviešino skaičiavimus, kad norint neutralizuoti Sirijos cheminio ginklo atsargas, į šią šalį reikėtų pasiųsti maždaug 75 tūkstančius karių.
„Bet kokie ženklai, kad B. al-Assadas grasina cheminio ginklo panaudojimu, būtų raudonos linijos peržengimas. Tai pakeistų mūsų poziciją”, – dar rugpjūtį pareiškė JAV prezidentas Barackas Obama.
Karinė intervencija įmanoma
Analitikai dabar skaičiuoja, jog surengus karinę operaciją Sirijoje žūtų mažiau žmonių nei leidus toliau liepsnoti pilietiniam karui.
Vis dėlto kraujo būtų pralieta nemažai.
Tiesa, kalbant kariniais terminais, misija įmanoma.
Jei NATO virš Sirijos paskelbtų neskraidymo zoną, B.al-Assadas greičiausiai neduotų komandos pakelti lėktuvus, nes jie būtų numušti.
Vis dėlto Vakarų diplomatai viliasi, kad išsipildys, jų manymu, pats palankiausias tarptautinei bendruomenei scenarijus. Pagal jį sunitų generolai nuverstų B. al-Assadą ir kitus svarbiausius režimo pareigūnus, bet leistų jiems prisiglausti Rusijoje arba Irane.
Tuomet generolai laikinai atiduotų iniciatyvą tarptautinei bendruomenei. Jos užduotis būtų paskirti tarpininką – pavyzdžiui, JT derybininką alžyrietį Lakhdarą Brahimi.
Jis tarpininkautų deryboms su sukilėliais, padėtų sklandžiai neutralizuoti valdančiąją partiją „Baath” ir per metus parengtų šalį demokratiniams rinkimams.
Pablogės, kad pagerėtų?
Pagal šį scenarijų po rinkimų greičiausiai iškiltų gana švelni islamistų vyriausybė – kaip Turkijoje ar Egipte. Naujoji valdžia garantuotų alavitų, krikščionių ir kurdų mažumų teises.
Vis dėlto įmanoma ir kita, ne tokia optimistinė įvykių eiga – jei nei sukilėliai, nei režimo pajėgos taip ir neįgytų lemiamo pranašumo.
Tokiu atveju sukilėliai dar labiau įsitvirtintų Sirijos šiaurės vakaruose ir kontroliuotų teritoriją, kurioje įsikūrę trečdalis šalies gyventojų.
B.al-Assado pajėgos toliau valdytų Damasko, Chalebo ir Chimso centrus, tačiau, kaip ir dabar, nebebūtų šeimininkės šių miestų pakraščiuose ir kitose gyvenvietėse.
Tad pilietinis karas užtruktų. Kuo tai gali išvirsti, rodo naujausi – gruodžio pavyzdžiai.
Vakaruose jau nebeabejojama, kad tarp Sirijos sukilėlių įsimaišę nemažai džihadistų. Bent jau „The Economist” spėja, kad „apverktina situacija Sirijoje turės dar labiau pablogėti, kad galiausiai pagerėtų”.
Vėl liepsnojo prigesęs Gazos židinys
Visus metus pasaulio dėmesys buvo nukrypęs į Siriją. Bet lapkritį ryškiausiu tašku pasaulio konfliktų žemėlapyje vėl tapo Izraelis ir palestiniečių judėjimo „Hamas” kontroliuojamas Gazos Ruožas.
Žydų valstybės ir „Hamas” susirėmimai – nieko nauja. O jėgos tokios nelygios, kad bet kokie mūšiai trunka kelias dienas, daugiausia – dvi savaites.
Tačiau šių metų lapkričio įvykiai tik dar kartą parodė, kaip toli nuo taikos susitarimo ir apskritai krizės sprendimo yra Artimųjų Rytų regionas.
Pastarieji susirėmimai kilo Izraeliui nusprendus reaguoti į spalį smarkiai suintensyvėjusias raketų atakas į Izraelio teritoriją. Raketos pasiekė ir didelį Tel Avivo miestą. Kaip atsako „Hamas” sulaukė galingo islamistų taikinių bombardavimo.
Per operaciją žuvo keturi izraeliečiai civiliai ir vienas karys. Palestiniečių organizacijų teigimu, per Izraelio bombardavimus žuvo 102 civiliai ir 56 kovotojai. Žydų valstybė tvirtina, kad iš 177 žuvusių palestiniečių 120 buvo „Hamas” ekstremistai.
Savaitę trukęs konfliktas baigėsi paliaubomis. Tačiau ir tuomet abi pusės skelbėsi jas pasiekusios po to, kai neva įrodė karinį pranašumą.