Eiliniai piliečiai Ankaros gyvenamuosiuose rajonuose žvangino puodais ir keptuvėmis bei pūtė švilpukus, reikšdami nepasitenkinimą, o policija sostinės gatvėse ir Stambule vaikė demonstrantus ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis.
Oficialiai sekuliarios šalies gyventojai jaučiasi vis labiau nusivylę dėl jų laisvės suvaržymų vadovaujant Teisingumo ir plėtros partijai (AKP) bei premjerui Recepui Tayyipui Erdoganui, kuri kai kurie protestuotojai kaltina esant „diktatoriumi“.
„Šis judėjimas yra rezultatas didėjančio nusivylimo ir nepasitenkinimo sekuliariuose visuomenės sluoksniuose, kurie negalėjo daryti įtakos politikai pastarąjį dešimtmetį, - Carnegie'o fondo Europos skyriaus vizituojantis tyrėjas Sinanas Ulgenas sakė naujienų agentūrai AFP. - Tai precedento neturintis, staigus ir neplanuotas visuomeninis judėjimas, kuris kilo nemanipuliuojant jokiai politinei partijai. Tai didelė staigmena.“
Nors analitikai perspėja vengti laikyti šiuos protestus „Turkijos pavasario“ ženklais, šiurkštus vyriausybės atsakas išprovokavo įtūžį.
Policija leido ašarines dujas Ankaroje ir Stambule, vaikydama protestuotojus, taip pat sulaikė per 1 700 žmonių. Neramumai išplito jau 67 miestuose visoje šalyje.
Vienas įvykių Ankaroje liudininkas pasakojo, kad policija mušė demonstrantus guminėmis lazdomis, kai protestuotojai skandavo „Diktatoriau, atsistatydink!“ ir „Mes priešinsimės, kol nugalėsim!“
Daugeliui protestuotojų atrodo, kad vadovaujant R. T. Erdoganui, Turkijos visuomenė tapo labiau susipriešinusi nei kada nors anksčiau, o AKP vyriausybės oponentai sako esantys susirūpinę, kad šalis žengia į konservatyviojo islamo įsigalėjimą.
Valdančioji partija, kuri turi didelę daugumą parlamente, pradėjo virtinę reformų, kurios supykdė daugelį piliečių, besiskundžiančių dėl autoritarinio valdymo ir konservatyviosios programos.
2004 metais AKP mėgino priimti prieštaringai vertinamą įstatymų pataisą, draudžiančią svetimavimą, tačiau buvo priversta atsisakyti šio žingsnio, sulaukusi kritikos iš opozicijos partijų ir moterų teisių organizacijų.
Pernai R. T. Erdoganas išprovokavo pasipiktinimą, kai prilygino abortus žmogžudystėms. Sekuliariojo sparno atstovai taip pat širdo, kai parlamentas praeitais metais pradėjo ambicingą premjero pasiūlytą švietimo reformą, leidžiančią steigti dvasines mokyklas, siekiant užauginti, pasak R. T. Erdogano, „dievobaimingą kartą“.
Vėliau Turkijos parlamentas taip pat priėmė teisės aktus, suvaržančius alkoholio prekybą ir reklamą. Tos priemonės bus griežčiausios per respublikos istoriją, jeigu prezidentas, buvęs AKP narys, pasirašys šį įstatymą.
Balandį Stambulo teismas nurodė iš naujo nagrinėti pasaulyje žinomo pianisto Fazilo Say bylą. Šis muzikantas buvo apkaltintas šventvagiškais pasisakymais ir buvo pasiųstas 10 mėnesių už grotų dėl kelių savo pareiškimų socialiniuose tinkluose. 43 metų virtuozas tvirtina, kad byla jam buvo iškelta dėl AKP spaudimo.
Kritikai kaltina R. T. Erdogano vyriausybę naudojantis teismais, kad nutildytų nepatenkintųjų balsus.
Turkija pirmauja pasaulyje pagal kalinamų žurnalistų skaičių ir šioje srityje lenkia netgi Kiniją bei Iraną, nurodo žmogaus teisių organizacijos.
Taip pat kalinami šimtai kariškių, akademikų ir teisininkų - daugiausiai dėl kaltinimų rezgus sąmokslus prieš vyriausybę.
Judėjimas dėl Taksimo aikštės prasidėjo kaip ekologinis protestas dėl planų išpjauti apie 600 medžių, tačiau jis greitai peraugo į didelio masto demonstracijas, kurios, pasak užsienio reikalų ministro, kenkia Turkijos reputacijai pasaulyje.
„Tai tapo judėjimu prieš vyriausybę, kuri vis labiau kaišioja nosį į mūsų privatų gyvenimą“, - sakė vienas protestuotojas, vardu Hamdi.
R. T. Erdogano valdančioji AKP partija pirmąkart laimėjo rinkimus 2002 metais, sulaukusi palaikymo po daugelį metų dirbusių nestabilių koalicinių vyriausybių. Per rinkimus 2011 metais ši partija surinko 50 proc. balsų.
AKP gali pasigirti transformavusi šalies ekonomiką po niokojančios krizės 2001 metais, taip pat nustačiusi griežtą biudžeto drausmę bei užtikrinusi didesnį nei 8 proc. ūkio augimą 2010 ir 2011 metais.
R. T. Erdoganas taip pat siekė padidinti Turkijos diplomatinį autoritetą - dažnai aiškindamas, kad demokratija yra suderinama su musulmoniškomis vertybėmis, ypač šalyse, per kurias nuvilnijo Arabų pavasario sukilimai.
Tačiau daugelis analitikų sako, jog vyriausybės atsakas į pastaruosius protestus tapo smūgiu Ankaros tikslui tapti pavyzdine musulmoniška šalimi neramiame Artimųjų Rytų regione.
Užsienio reikalų ministras Ahmetas Davutoglu socialiniame tinkle „Twitter“ perspėjo: „Tęsti šiuos protestus ... nebus jokios naudos, tik bus pakenkta mūsų šalies, kuria žavimasi tiek regione, tiek pasaulyje, reputacijai.“
Buvusi Turkijos sąjungininkė Sirija nepraleido progos pašiepti R. T. Erdogano, kuris seniai ragino prezidento Basharo al Assado režimą įsiklausyti į žmonių reikalavimus. Dabar Damaskas kaltina Turkijos lyderį „terorizuojant“ savus žmones.
„Turkijos padėtis nėra tokia, kad ji galėtų pamokslauti apie demokratiją, nes vien pergalė rinkimuose nėra demokratijos kokybės požymis“, - sakė Stambule veikiančio privataus Bilgio universiteto profesorius Ilteras Turanas.
„Ponas Erdoganas nepriima jokių jo, daugumos lyderio, valdžios apribojimų“, - pažymėjo I. Turanas.
Dar vienu vyriausybės spaudimo ženklu laikomas faktas, kad Turkijos žiniasklaida vengė informuoti apie vykstančius protestus.
Šalyje įsiplieskus susirėmimams, kai kurie populiarūs televizijos kanalai atsisakė pakeisti savo kasdienes programas ir transliavo dokumentinius filmus apie pingvinus arba kulinarijos šou, užuot išsamiai nušvietę didelio masto protestus.
