Eiliniai piliečiai Ankaros gyvenamuosiuose rajonuose žvangino
puodais ir keptuvėmis bei pūtė švilpukus, reikšdami
nepasitenkinimą, o policija sostinės gatvėse ir Stambule vaikė
demonstrantus ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis.
Oficialiai sekuliarios šalies gyventojai jaučiasi vis labiau
nusivylę dėl jų laisvės suvaržymų vadovaujant Teisingumo ir
plėtros partijai (AKP) bei premjerui Recepui Tayyipui Erdoganui, kuri kai kurie protestuotojai kaltina
esant „diktatoriumi“.
„Šis judėjimas yra rezultatas didėjančio nusivylimo ir
nepasitenkinimo sekuliariuose visuomenės sluoksniuose, kurie
negalėjo daryti įtakos politikai pastarąjį dešimtmetį, -
Carnegie'o fondo Europos skyriaus vizituojantis tyrėjas
Sinanas Ulgenas sakė naujienų agentūrai AFP. -
Tai precedento neturintis, staigus ir neplanuotas visuomeninis
judėjimas, kuris kilo nemanipuliuojant jokiai politinei partijai. Tai
didelė staigmena.“
Nors analitikai perspėja vengti laikyti šiuos protestus
„Turkijos pavasario“ ženklais, šiurkštus vyriausybės atsakas
išprovokavo įtūžį.
Policija leido ašarines dujas Ankaroje ir Stambule, vaikydama
protestuotojus, taip pat sulaikė per 1 700 žmonių. Neramumai
išplito jau 67 miestuose visoje šalyje.
Vienas įvykių Ankaroje liudininkas pasakojo, kad policija mušė
demonstrantus guminėmis lazdomis, kai protestuotojai skandavo
„Diktatoriau, atsistatydink!“ ir „Mes priešinsimės, kol nugalėsim!“
Daugeliui protestuotojų atrodo, kad vadovaujant R. T. Erdoganui,
Turkijos visuomenė tapo labiau susipriešinusi nei kada nors
anksčiau, o AKP vyriausybės oponentai sako esantys susirūpinę, kad
šalis žengia į konservatyviojo islamo įsigalėjimą.
Valdančioji partija, kuri turi didelę daugumą parlamente,
pradėjo virtinę reformų, kurios supykdė daugelį piliečių,
besiskundžiančių dėl autoritarinio valdymo ir konservatyviosios
programos.
2004 metais AKP mėgino priimti prieštaringai vertinamą
įstatymų pataisą, draudžiančią svetimavimą, tačiau buvo
priversta atsisakyti šio žingsnio, sulaukusi kritikos iš opozicijos
partijų ir moterų teisių organizacijų.
Pernai R. T. Erdoganas išprovokavo pasipiktinimą, kai prilygino
abortus žmogžudystėms. Sekuliariojo sparno atstovai taip pat
širdo, kai parlamentas praeitais metais pradėjo ambicingą premjero
pasiūlytą švietimo reformą, leidžiančią steigti dvasines
mokyklas, siekiant užauginti, pasak R. T. Erdogano, „dievobaimingą
kartą“.
Vėliau Turkijos parlamentas taip pat priėmė teisės aktus,
suvaržančius alkoholio prekybą ir reklamą. Tos priemonės bus
griežčiausios per respublikos istoriją, jeigu prezidentas, buvęs
AKP narys, pasirašys šį įstatymą.
Balandį Stambulo teismas nurodė iš naujo nagrinėti pasaulyje
žinomo pianisto Fazilo Say bylą. Šis muzikantas
buvo apkaltintas šventvagiškais pasisakymais ir buvo pasiųstas 10
mėnesių už grotų dėl kelių savo pareiškimų socialiniuose
tinkluose. 43 metų virtuozas tvirtina, kad byla jam buvo iškelta
dėl AKP spaudimo.
Kritikai kaltina R. T. Erdogano vyriausybę naudojantis teismais,
kad nutildytų nepatenkintųjų balsus.
Turkija pirmauja pasaulyje pagal kalinamų žurnalistų skaičių
ir šioje srityje lenkia netgi Kiniją bei Iraną, nurodo žmogaus
teisių organizacijos.
Taip pat kalinami šimtai kariškių, akademikų ir teisininkų -
daugiausiai dėl kaltinimų rezgus sąmokslus prieš vyriausybę.
Judėjimas dėl Taksimo aikštės prasidėjo kaip ekologinis
protestas dėl planų išpjauti apie 600 medžių, tačiau jis greitai
peraugo į didelio masto demonstracijas, kurios, pasak užsienio
reikalų ministro, kenkia Turkijos reputacijai pasaulyje.
„Tai tapo judėjimu prieš vyriausybę, kuri vis labiau kaišioja
nosį į mūsų privatų gyvenimą“, - sakė vienas protestuotojas,
vardu Hamdi.
R. T. Erdogano valdančioji AKP partija pirmąkart laimėjo rinkimus
2002 metais, sulaukusi palaikymo po daugelį metų dirbusių
nestabilių koalicinių vyriausybių. Per rinkimus 2011 metais ši
partija surinko 50 proc. balsų.
AKP gali pasigirti transformavusi šalies ekonomiką po
niokojančios krizės 2001 metais, taip pat nustačiusi griežtą
biudžeto drausmę bei užtikrinusi didesnį nei 8 proc. ūkio augimą
2010 ir 2011 metais.
R. T. Erdoganas taip pat siekė padidinti Turkijos diplomatinį
autoritetą - dažnai aiškindamas, kad demokratija yra suderinama su
musulmoniškomis vertybėmis, ypač šalyse, per kurias nuvilnijo
Arabų pavasario sukilimai.
Tačiau daugelis analitikų sako, jog vyriausybės atsakas į
pastaruosius protestus tapo smūgiu Ankaros tikslui tapti pavyzdine
musulmoniška šalimi neramiame Artimųjų Rytų regione.
Užsienio reikalų ministras Ahmetas Davutoglu socialiniame tinkle „Twitter“ perspėjo: „Tęsti šiuos
protestus ... nebus jokios naudos, tik bus pakenkta mūsų šalies,
kuria žavimasi tiek regione, tiek pasaulyje, reputacijai.“
Buvusi Turkijos sąjungininkė Sirija nepraleido progos pašiepti
R. T. Erdogano, kuris seniai ragino prezidento Basharo al Assado
režimą įsiklausyti į žmonių reikalavimus. Dabar
Damaskas kaltina Turkijos lyderį „terorizuojant“ savus žmones.
„Turkijos padėtis nėra tokia, kad ji galėtų pamokslauti apie
demokratiją, nes vien pergalė rinkimuose nėra demokratijos kokybės
požymis“, - sakė Stambule veikiančio privataus Bilgio universiteto
profesorius Ilteras Turanas.
„Ponas Erdoganas nepriima jokių jo, daugumos lyderio, valdžios
apribojimų“, - pažymėjo I. Turanas.
Dar vienu vyriausybės spaudimo ženklu laikomas faktas, kad
Turkijos žiniasklaida vengė informuoti apie vykstančius protestus.
Šalyje įsiplieskus susirėmimams, kai kurie populiarūs
televizijos kanalai atsisakė pakeisti savo kasdienes programas ir
transliavo dokumentinius filmus apie pingvinus arba kulinarijos šou,
užuot išsamiai nušvietę didelio masto protestus.