„Aitvaro“ karys - apie pavojus, tykojusius Afganistane

- Talibanas neseniai paskelbė aktyvių veiksmų sezono pradžią. Ar eskadronas tai pajuto?

- Juntami tokie dalykai, ir nepasakyčiau, kad ką nors tas Talibanas pareiškė naujo, nes kiekvienais metais čia jau tradiciškai būna: žiemos sezoną, šaltuoju laiku slūgsta kažkiek tie išpuoliai, o pavasarį, atšilus orams, tradiciškai prasideda priešiško veikimo fazė. Čia normalu, sakyčiau.

- Priešiškos jėgos sako, kad pasitraukimas, pajėgų mažinimas vyksta ne be jų pagalbos.

Kaip vertintumėte jų gebėjimus, kaip jie pasikeitė per visus tuos metus, kai „Aitvaras“ čia buvo? Ar jie iš tikrųjų kažkiek prisidėjo prie to, kad pajėgos traukiasi?

- Ne paslaptis - talibai patobulėjo. Nuo pačių pirmų metų, kai mes čia atvažiavome - 2002 metų - stipriai pasikeitė ir jų taktika, ir jie labai plačiai pradėjo naudoti improvizuotus sprogstamus užtaisus.

Ar jų išpuoliai daro įtaką koalicijos atsitraukimui - tikrai taip nemanau, nes aš manau, kad jau seniai viskas yra padaryta: talibanas nuverstas, režimas nuverstas, valdžia grąžinta šalies išrinktiems žmonėms.

O tie išpuoliai, manau, jie nesibaigs niekada, kiek čia mes bebūtume - 10, 20, 30 metų, samdiniai visada eis iš Pakistano, Irano, ir čia bus tokia pasaka be galo. Bet manau, kad čia visiškai normalu - užduotis įvykdžius reikės atsitraukti. Buvo vienas iš uždavinių - parengti vietos pajėgas.

Kada buvo nuverstas tas režimas, daugybę metų rengtos vietos pajėgos, kad jos galėtų savarankiškai operuoti čia, Afganistane, ir kariauti su Talibanu. O mūsų atsitraukimas, aš manau, laiku. Vietos pajėgos, manau, jau anksčiau buvo pakankamai gerai pasiruošusios.

- Kam rengėte savo kolegas, Afganistano specialiąsias pajėgas, - nacionalinei armijai, policijai ar saugumo struktūroms?

- Čia yra speciali policijos kuopa. Palyginti su Lietuvos pajėgomis, tai būtų kažkas panašaus į „Arą“. Bet, aišku, čia jų specifika skiriasi, grėsmės kitokios nei kad „Arui“ Lietuvoje. Jie tikrai yra lankstūs - sugeba labai greitai reaguoti į situaciją, jie yra labai mobilūs ir labai geri, aukštai vertinami visos šalies mastu.

- Kaip vertinate ne jų techninį pasirengimą, o discipliną, kas Afganistane turbūt yra didesnė problema?

- Taip, yra, bet su laiku ta disciplina vis gerėja ir gerėja. Kai pirmą kartą, berods, prieš trejus metus, gavome tą kuopą, buvo šiek tiek problemų su ta disciplina - nėra ko slėpti. Įvyko tokia lyg ir natūrali atranka pačioje pradžioje.

Kas nenorėjo tos disciplinos, kas norėjo kažkaip kitaip tiesiog praslinkti toje policijoje, tie išėjo, nes pamatė, kad su mumis taip praslinkti nepraslinksi, nes mes dirbame labai daug, ir liko visi patys geriausi. Dabar, sakyčiau, su disciplina viskas yra gana gerai ir jie pakankamai disciplinuoti.

- Mes esame ir asmeniškai pažįstami, ir mūsų kaip pajėgų santykiai labai geri. Dedame didžiules pastangas išvystyti tą draugiškumą, o jie labai vertina tokius dalykus, pavyzdžiui, papietavimas kartu, pabendravimas, futbolo žaidimas, kokia nors dovanėlė.

Mes parodome pasitikėjimą, važiuojame pas juos, pavyzdžiui, be ginklų, vaikštome neginkluoti - jie iš karto vertina tą dalyką. Jie žiūri į mus, lyg mes jau pasitikime jais. Mes iš tikrųjų jais pasitikime, ir, pavyzdžiui, operacijas darome: gali būti mūsų 20 proc., o jų - 80 proc., ir mes visiškai nematome problemos.

- Yra skirtingų tipų operacijų: yra kur jie vadovauja operacijoms, yra kur mes vadovaujame. Bet stengiamės pereiti prie to, kad jie planuotųsi.

Kaip jau sakiau, jie yra pakankamai gerai parengti, bet mes vis dar esame patarėjai. Kitas dalykas - jiems iš tikrųjų sudėtinga su malūnsparniais, tad remiame juos ir užsakome malūnsparnius, ir, aišku, patys tokiose operacijose dalyvaujame su malūnspariniais. Su amerikiečiais deriname visus reikalus.

- Ne tik Kandahare - ir Zabule. Viena iš mūsų pirmųjų kuopų - Zabule, o Kandahare gavome tik šiais metais, prieš tris mėnesius.

- Koks yra bendradarbiavimo santykis - kiek jame yra kovinių užduočių vykdymo ir kiek grynos pedagogikos, mokymo? Ar tas mokymas vyksta vykdant realią kovinę operaciją?

- Aš dabar tiksliai nepasakysiu skaičiaus, bet galiu pasakyti, kaip vyksta mūsų rutina. Laisva diena būna tik penktadienį, ir tik jeigu nėra kokios nors užduoties.

Aišku, laisvos dienos pagal jų tradicijas ir kultūrą yra šventas dalykas, bet gali aukštesnė afganų vadovybė netgi pasiųsti juos ir penktadienį, nes operacija turi vykti. Laisvu nuo operacijų metu mes mokyme, o kada vyksta operacijos, dalyvaujame kartu su jais.

Dar be visų šitų operacijų, kur dalyvaujame, yra tokios unilateral (vienašalės - BNS) operacijos, kurias jie vieni vykdo. Jie tokie užsiėmę, kad vienintelis penktadienis per savaitę lieka laisva diena.

Iš tikrųjų dabar tie mokymai nėra tokie, kad mes juos mokome šaudyti, judėti, taktikos ir taip toliau. Jie visa tai jau puikiai žino, puikiai moka ir išmano. Dabar tiesiog rengiame pratybas su jais kartu - ir patys dalyvaujame šaudymo, taktikos, judėjimo pratybose, kaip judėti objektuose. Žiūrint Afganistano mastu, jie, aš manyčiau, jau yra profesionalai.

- Ne, nėra tokių užduočių.

Intensyvus, nes visada, jeigu nevyksta operacijos, vyksta mokymai. Jeigu nevyksta operacijos ir mokymai, vyksta pasirengimas operacijoms, planavimas. Nenoriu pasakyti, kad mes čia nuo ryto iki vakaro ariame iki negalėjimo - taip, randame laiko ir laisvalaikiui, bet neturime jo tiek daug. Susikoncentravę į pratybas, į santykių gerinimą, operacijas, planavimą ir taip toliau.

- Kaip suprantu, eskadrone yra iš įvairių Lietuvos specialiųjų dalinių atvykę vyrai?

Ne iš įvairių, yra iš Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP). Specialiųjų operacijų pajėgos sudarytos iš kelių dalinių: Ypatingos paskirties tarnybos (YPT), Kovinių narų tarnybos ir Jėgerių bataliono.

Mes kai važiuojame čia, eskadroną sudaro junginys iš visų trijų dalinių. Lietuvoje darome bendras pratybas. Šiaip pakankamai dažnai čia važiuojame, praktiškai kiekvienais metais išeina važiuoti. Pakankamai „susidirbę“ ir pakankamai gerai žinome vienas kitą.

- Bet kuris Specialiųjų pajėgų atstovas gali būti tikras, kad bent kartą per metus jam teks išvažiuoti į operaciją?

- Ko gero, taip. Dar priklauso, kokioje pozicijoje dirbsi Specialiosiose pajėgose, bet šiaip, ko gero, taip, kad kartą per metus gali tekti.

- Aišku, norėtųsi, kad būtų kuo daugiau tokių specialistų, bet, kita vertus, reikia nepamiršti to posakio, jog geriau yra kokybė negu kiekybė, ir operacijos net ir čia tą labai puikiai parodo. Mažos pajėgos, mobilios, lanksčios, jos sugeba labai greitai reaguoti į kokią nors situaciją, į kokią nors informaciją - čia yra pagrindinė sėkmė. Aš galvoju, kad tai yra kokybės, o ne kiekybės reikalas.

- Kaip įsivaizduotumėte Afganistano ateitį po 2014 metų ir kaip manote, ar pagal dabartinę situaciją specialiosios pajėgos turės kokį nors vaidmenį - ir vietos, ir koalicijos, NATO šalių?

- Kaip supratau, dar nėra tiksliai aišku, kiek mes čia iš tikrųjų būsime. Bet mes pasirengę būti, kiek reikės. Kokią aš matau Afganistano policijos ar specialiųjų pajėgų ateitį? Matau tą, kad jie iš tikrųjų turės darbo. Bet aš matau, kad jie yra pakankamai gerai parengti, sugeba patys tvarkytis ir tikrai susitvarkys.

Dabar tendencingai atsitraukiame po truputį, ir koalicijos tikrai nebereikės. Sakyčiau, kad jie jau yra visiškai parengti, dabar tik išvedimo procesas vyksta, jis bus gana ilgas, nes čia nemažai pajėgų sutraukta. O jeigu vadovybė nuspręs, kad dar reikės mūsų kaip patarėjų, esame pasirengę būti, kiek reikės.

- Kaip per visą dešimtmetį pasikeitė Lietuvos specialiųjų pajėgų padėtis, būklė, kompetencijos ir kiek prie to prisidėjo Afganistanas?

Iš pradžių mes važiuodavome ne kaip SOP'as, o kaip junginiai - būdavo tokie bendri junginiai, sukurti iš jėgerių ir YPT komandos. Po kiek metų susikūrėme kaip SOP'as ir pradėjome važinėti čia, į Afganistaną, kaip SOP'as.

Iš tikrųjų kiekvieno kario svajonė turėtų būti pabuvoti karo zonoje ir pažiūrėti, kaip yra iš tikrųjų. Pirmiausia mes užsigrūdinome šitoje virtuvėje gyvendami ir kiekvieną dieną nujausdami, kas, kur, kaip - kas kur apšaudo, kokios situacijos būna ir taip toliau.

Patobulėjome, „žiauriai“ patobulėjome. Patobulėjome ta prasme, kad labai lanksčiai prisitaikome prie talibų taktikos, nes talibai, kaip žinia, visada keičia taktiką - vis ieško kažko naujo, o mes iš paskos iš karto jiems einame.

Mes vis taikomės prie jų naujos taktikos ir vis bandome užbėgti į priekį, nutraukti išpuolį. Šitoje srityje, aš manau, mes irgi labai patobulėjome. Patirtis, buvimas karo zonoje yra neįkainojama.