Irako vakaruose esantys Ramadi ir Faludžos miestai JAV okupacijos laikais – 2003–2011 metais buvo vadinami sukilėlių tvirtovėmis.
Būtent čia vyko nuožmiausi mūšiai, per kuriuos amerikiečiai neteko šimtų karių, žuvo tūkstančiai civilių.
Po kruvinų mūšių iš radikalių kovotojų miestus perėmę ir Irako saugumo pajėgoms perdavę amerikiečiai pasitraukė.
Kurį laiką atrodė, kad Irako vyriausybė bei saugumo pajėgos susitvarkys pačios – smurto išpuolių sumažėjo, o pasaulio dėmesys konfliktų išvargintam Irakui atslūgo.
Bet dabar ši šalis vėl priminė save: tarpreliginė priešprieša bei pastaraisiais metais už Sirijos ribų į kaimynines šalis išplitęs pilietinis karas kelia grėsmę Irako vientisumui. Ir dėl to tiek irakiečiai, tiek amerikiečiai gali kaltinti ir save.
„Al Qaeda“ nesutriuškino
Irakas atsiims prarastas teritorijas. Rengiame didelę operaciją prieš kovotojų užimtą Faludžą. Tokiais ryžtingais pažadais šiomis dienomis svaidosi Irako vyriausybės atstovai bei armijos generolai.
Į vakarus nuo Bagdado esančių Ramadi ir Faludžos dalis jau kelios dienos kontroliuoja kovotojai.
O vakarinė šalies dalis – Anbaro provincija jau kelis mėnesius faktiškai kontroliuojama islamistų kovotojų. Jie nepaklūsta centrinei valdžiai ir skelbiasi naujos – Irako ir Levanto islamo valstybės (ILIV) šeimininkais.
Ir išties virš islamistų užimtų miestų plevėsuoja juoda naujos „valstybės“ vėliava – itin panaši į prieš 5 metus, regis, nugalėto teroristų tinklo „Al Qaeda“ vėliavą. Nugalėto, bet nesutriuškinto. Atsigavusio ir su nauja jėga smogusio trapią valdžią šalyje laikantiems politikams bei saugumo pajėgoms.
Prarado tikėjimą valdžia
Kad Bagdadas nejuokauja, rodė Faludžos prieigose telkiama sunkioji technika – tankai ir artilerija.
Šių ginklų per pastaruosius metus Irakas skubiai įsigijo iš JAV, mat po 2003-iųjų invazijos į tuomet Saddamo Husseino vadovaujamą šalį šios karinės pajėgos buvo sutriuškintos.
Kariuomenė buvo išformuota, technika – sunaikinta arba išgrobstyta, o supratę savo klaidą chaoso apimtoje šalyje amerikiečiai ėmėsi kurti naujas Irako karines pajėgas. Procesas vyko lėtai, aidint užminuotų automobilių ir savižudžių sprogdintojų bomboms.
2006–2008-ieji buvo vienas kruviniausių naujosios Irako istorijos laikotarpių. Tačiau galiausiai naujai apmokytos ir apginkluotos Irako pajėgos, padedamos amerikiečių bei įtakingų vietos genčių, nugalėjo maištininkus, kurių branduolį sudarė „Al Qaeda“ kovotojai.
Vis dėlto pastarieji niekur neišnyko. Kol Irakas formaliai stiprėjo, nuotaikos šalyje liko įtemptos: religinė dviejų grupių – sunitų ir šiitų priešprieša aštrėjo, abiem religinėms bendruomenėms rengiant išpuolius vienai prieš kitą.
Be to, įsišaknijusi centrinės valdžios korupcija, nedarbas ir kitokios problemos daugelį šalies jaunuolių privertė atsigręžti į radikalių dvasininkų šaukimą kilti į kovą.
Irako valdžia prieš radikalus atsakė jėga: amerikiečių paruoštos Irako specialiosios pajėgos, ypatingieji policijos daliniai dieną ir naktį rengė operacijas prieš teroristus.
Bet pastaraisiais metais padėtis tapo nekontroliuojama, o dėl to galima kaltinti Sirijos pilietinį karą.
Dėl visko kalta Sirija?
Didžiąją dalį ILIV kovotojų sudaro sunitai, kuriems neįtinka šalies ir vyriausybės daugumą sudarančių šiitų valdžia. Sunitai taip pat yra pagrindinė sukilimo Sirijoje varomoji jėga.
Kol amerikiečiai smerkė Basharo al-Assado režimo susidorojimus su sirais ir pradėjo remti nuosaikius kovotojus, Sirijoje iškilo radikalūs pasipriešinimo judėjimai.
Su „Al Qaeda“ susijusios grupuotės tapo galingos, įtakingos ir išplito už Sirijos ribų – pirmiausia į Libaną, o vėliau ir į Iraką. Ilga ir menkai kontroliuojama siena su Sirija faktiškai išnyko.
Dabar, kai ILIV kovotojai kontroliuoja trečdalį Irako – vakarinę jo dalį, o sunitų kovotojai įsitvirtinę rytinėje Sirijos dalyje, islamistų kalbos apie naują valstybę atrodo visai pagrįstos.
Ir nors amerikiečiai sustabdė Sirijos sukilėlių rėmimą, akivaizdu, kad už JAV pinigus įsigytos karinės priemonės vienaip ar kitaip atsidūrė kovotojų, kurie dabar kovoja prieš JAV sąjungininkus, rankose.
Naujo konflikto paradoksai
Irako ryžtas atsikovoti prarastas teritorijas rodo, jog be kovos nebus pasiduota. Juolab kad Irakas turi daugiau nei 4 tūkst. gyvybių šioje šalyje paaukojusio ir šimtus milijardų dolerių išleidusio Vašingtono užnugarį. Bet tiesiogiai JAV nesikiš.
Vis dėlto Bagdadui pastaraisiais mėnesiais ginkluotę slapta teikė būtent JAV – nuo bepiločių žvalgybos orlaivių iki jiems skirtos ypač modernios ginkluotės – „Hellfire“ raketų, paspartintas ir artilerijos bei naikintuvų „F-16“ tiekimas.
Be to, Irakas paskubomis įsigijo karinių sraigtasparnių iš Rusijos. Tiesa, vienas dalykas – gauti daug ginkluotės, kitas – mokėti ja naudotis. Mokymo procesas užtrunka nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, kurių Irakas neturi.
Tad kol Irakui trūksta savų pilotų, spėjama, jog nuo konvejerio tiesiai į frontą Anbaro provincijoje siunčiamus rusiškus sraigtasparnius pilotuoja samdiniai – rusai bei ukrainiečiai.
Tokia praktika arabų šalyse yra įprasta, be to, pastaruoju metu sparčiai išaugo amerikietiškus tankus mokančių vairuoti žmonių paklausa.
O JAV jau pasirodė skelbimų, kuriuose patyrę tankistai kviečiai už solidų atlyginimą dirbti „patarėjais“ Irako pajėgose.
Be to, savo pagalbą Irakui pasiūlė netgi kaimyninis Iranas, su šiuo JAV priešininku Irakas yra kariavęs kruviną karą praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje. Dabar tiek Iraką, tiek Iraną valdo šiitiška valdžia.
Tad artimiausiu metu gali susidaryti paradoksali padėtis – prieš islamistų kovotojus Irako vakaruose petys į petį stos irakiečiai, rusai, amerikiečiai ir iraniečiai.
Vargu ar to tikėjosi 2011-ųjų pabaigoje Iraką palikę amerikiečiai.